Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos
atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas
prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV- XVIa. Renesanso
tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a.
Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.
Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija,
kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio
Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas
pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.
Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perėjimo prie
absoliutizmo. Trečiojo luomo veiklos niekas nevaržė, ir jis, iškovojęs ne
vieną pergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Ypač svarbus miestas yra
Florencija. Jis anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybės
nuo Toskanos baronų. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų ir
pasitikėjimo “popolanų” klasei – pirkliams, pinigų keitėjams ir
amatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumo
įstatumus”, pagal kuriuos iš dvarininkų buvo atimtos rinkimų ir politinės
teisės. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiaus
valdžia pergyveno krizę, germanų imperatorių ketinimai užimti valdžią
Italijoje buvo nesėkmingi.
Vėliau nevienodu tempu ir savitomis realistinėmis formomis renesansas
plito kitose šalyse. Jis išreiškė naują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Į
šiaurę už Alpių renesansą skatino buržuazinės revoliucijos prieš
feodalizmą, jo ideologiją ir kapitalistinių visuomeninių santykių
stiprėjimas. Šiuos procesus gilino ir spartino reformacija, apėmusi Vakarų
ir Vidurio Europą.
HUMANIZMAS
Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas
literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas
žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Lotyniškai
humanus reiškia žmogiškas, susijęs su žmogumi. Humanistai norėjo atkreipti
dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, kiekvieno žmogaus
sugebėjimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų.
jie norėjo grįžti prie pirminių antikos raštų ir pagal juos vertinti
viduramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose ieškojo objektyvių grožio
pažinimo kriterijų, naudojosi įvairiais mokslais – fizikos ir statikos,
anatomijos ir geometrijos dėsniais. Humanistai vertino visapusiškai
išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene,
politinėje veikloje. Nemaža humanistų kaip tik ir buvo tokie – rašytojai ir
politiniai veikėjai, menininkai ir mokslininkai: L.B.Albertis, T.Moras,
F.Rablė, F.Bekonas, Leonardas da Vinčis. Norėdami susipažinti su kitų
kraštų gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idėjomis ir mokslu
pagrįstas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijęs su žmogaus
būtimi. Humanizmo idėjoms plisti padėjo reformacija. Ji suteikė humanizmui
politinį klasinį, net revoliucinį pobūdį, nukreipė jį prieš feodalus ir
prieš iškylančią buržuaziją. Feodalinėje visuomenėje buvo reikalaujama
paklusti autoritetams.
Humanistai pabrėžė žmogaus protinius ir fizinius sugebėjimus, dvasinį
ir kūno grožį. Svarbiausia dvasine jėga laikė valią. Žmogaus idealas –
tvirta, savimi pasitikinti asmenybė, siekianti įsitvirtinti pasaulyje
pasikliaudama savo jėgomis. Kiekvienas žmogus savitas, jo orumas priklauso
nuo sugebėjimų parodyti, kaip ir kiek jis gali. Toks Renesansui būdingas
individualizmo skatinimas turėjo dvejopas pasekmes: ugdė ne tik žmogaus
savarankiškumą bei savigarbą, bet ir egoizmą, kitų žmonių niekinimą.
Dėl atsiradusių spaustuvių greitai humanizmas paplito po visą Europą.
(Pirmąją rašomąją mašinėlę sukūrė vokietis Gutenbergas.)
REFORMACIJA
Spaudos išradimas paspartino idėjų apykaitą, be kurios gal niekada nė
nebūtų atėjusi reformacija. Reformacija laikoma pirmąja buržuazine
revoliucija. Reformacija – vėlyvojo feodalizmo, politinio, socialinio,
ekonominio vystymosi idealoginė išraiška. Reformacija, trumpai tariant, yra
bažnyčios reforma.
Maras, 1340m. ištikęs Europą, nusinešė daugelio žmonių gyvybę, todėl
reikėjo žmonėms ieškoti išsigelbėjimo. Tai buvo viena iš priežasčių
bažnyčios nuosmukiui. Taip pat bažnyčios nuosmukį lėmė ir pralaimėtos kovos
su Anglija, Prancūzija dėl karalių teisės apmokestinti Bažnyčios turtus.
1305m. Prancūzijos karalius, padedamas savo agentų Italijoje, pasiekė, kad
popiežiumi būtų išrinktas prancūzas. Nuo tada septyni popiežiai rezidavo ne
Romoje, o Avinjone. Visi jie buvo prancūzai, kuriems didelę įtaką darė
karalius. Naujų rūmų statyba Avinjone kainavo milžiniškus pinigus, o labai
daug pinigų reikėjo ir popiežiaus karams Italijoje, norint išlaikyti
bažnyčios sritį. Tačiau labiausiai nuskurdino bažnyčią didysis skilimas.
Jo
metu buvo bažnyčia valdoma vieno popiežiaus Romoje, o kito Avinjone. Todėl
abiem popiežių rezidencijom reikėjo išlaikymui didelių lėšų. Lėšom rinkti
buvo prekiaujama indulgencijomis – medžio raižinys. Jų pirkimui buvo
susiklosčiusi tokia padėtis, kad už pinigus buvo sakoma, kad galima
nupirkti viską. Pasak prekiautojo Tecelio “vos dėžutėj pinigai suskambės,
siela iškart iš skaityklos išskries”.
Dar XIV a. anglų teologas Džonas Viklifas ragino Bažnyčią atsisakyti
turtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikė
Bibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto. XV
a. šias mintis plėtojo čekų dvasininkas Husas. Tai turėjo didelės reikšmės,
nes jį rėmė visų socialinių sluoksnių čekai. Popiežius kovai su Husu
negailėjo jėgų ir jis buvo apgautas ir sudegintas kaip eretikas.
Plintant humanizmui, atsirado naujas požiūris į bažnyčią. Humanistai
nurodė klaidas Katalikų bažnyčios Biblijos vertimuose iš hebrajų ir graikų
kalbų. Jie reikalavo religinio Bažnyčios atsinaujinimo, sakė, kad gyvenimas
pagal Biblijos mokymą yra svarbiau negu išorinės Katalikų bažnyčios
apeigos.
XVI a. pradžioje iš Romos imta reikalauti didesnių mokesčių. Iš Romos
imperijos gyventojų popiežius surinkdavo didžiąją dalį pajamų. Nyderlandų
ir Vokietijos biurgeriai ir bajorai siekė ekonominės ir politinės
nepriklausomybės nuo savo valdovo, šv. Romos imperijos imperatoriaus.
Valstiečiai buvo taip pat varginami dideliais mokesčiais, ir jie galėjo
kiekvienu metu sukilti.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Bažnyčios mokymą ėmė kritikuoti
Martynas Liuteris. Liuteris nusprendė pasipriešinti indulgencijų prekybai.
Liuteris savo pažiūrom susilaukė daug šalininkų, ir jam padėjo skleisti jo
mintis spauda. Kovai su Liuteriu Katalikų bažnyčia buvo pasirinkusi tą
pačią taktiką kaip ir prieš Husą, tačiau jiems nepavyko. Liuteriui likti
gyvam padėjo jo pritarėjai ir Saksonijos kunigaikštis. Liuteris tvirtino,
kad krikščionis privalo vadovautis tik Biblija. Liuteris abejojo popiežiaus
ir bažnyčios tėvų autoritetu.
Liuteriui slapstantis Saksonijoj, kilo valsitečių sukilimas. Jie
reikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžinti
žemę valstiečiams. Šį sukilimą numalšino patys bajorai, nes jiems buvo
nenaudinga. Tada Liuteris suprato, kad išsaugoti jo idėjoms reikia
atsižvelgti ir į bajorus. Jis suprato, kad bažnyčia gali ramiai dirbti tik
tada, kai kunigaikščiai rūpinsis tvarka ir ramybe. Ramybė galės būti tik
tada, kad bus paklusni bažnyčia. Tai viena iš reformacijos priežasčių. Kita
būtų siekimas pigios bažnyčios.
Anglijos, Skandinavijos, Lenkijos ir Vengrijos karaliai, taip pat
Vokietijos, Livonijos ir Prūsijos kunigaikščiai uždarė vienuolynus,
prisijungė bažnyčių žemes ir perėmė jų pajamas. Vokietijos kunigaikščiai
reikalavo teisės parinkti tikėjimą, nepaisant daugumos jų valstybės