Renesansas2
5 (100%) 1 vote

Renesansas2

Kauno Julijanavos vidurinės mokyklos

RENESANSAS

ReferatasParuošė: A. Januškevičiūtė

K. Černevičiūtė

Vadovė: N. Štrupkienė

Kaunas 2003

RenesansasŽlugus Romos imperijai, prasidėjo viduramžių epocha, kuri tesėsi

kelis šimtmečius. Tuomet bažnyčia valdė valstybę ir liaudį. Menas irgi

tarnavo bažnyčiai ir turėjo šlovinti dievo galybę .

Bet amžiai slinko, ir palaipsniui viskas keitėsi. Išaugo nauji

miestai, sparčiai vystėsi prekyba ir amatai. Atėjo kelionių ir didelių

geografinių atradimų metas. Sugrįžę iš tolimų ir pavojingų plaukiojimų,

jūrininkai pasakojo apie nuostabius užjūrio kraštus. Imta domėtis pasaulio

pažinimu, mokslu. Žmogus naujai išvydo jį supančią aplinką.

Prasidėjo XIV amžius, Italijoje suklesti Renesansas. (vėliau, jau XV

amžiaus viduryje, Renesanso įtaka pasklido ir kitose Europos šalyse).

Neregėtai išsivysto kultūra ir menas visoje šalyje, visos tautos mastu.

Buvo susidomėta antikiniu menu. Pirmieji žuvusių Romos imperijos

miestų kasinėjimai atvėrė pasauliui neva dingusius graikų ir romėnų

šedevrus. Puikūs antikinių dievų ir herojų atvaizdai žavėjo ir įkvėpdavo

Renesanso meistrus.

Kaip senovėje antikiniai meistrai, taip ir Renesanso dailininkai

garbino žmogaus grožį, jo dvasios didybę. Jų herojumi tapo ne viduramžių

kankinys ar asketas, bet optimistiškas žmogus, drąsus ir stiprus,

siekiantis žemiškos laimės.

Ir nors dailininkai, kaip ir anksčiau, tapė paveikslus religiniais ir

bibliniais siužetais, jų paveikslai dabar buvo panašesni į scenas iš

realaus gyvenimo.

Tuo metu Italijoje gyveno daug puikių dailininkų, bet trijų genialių

Renesanso meistrų vardus reikia žinoti kiekvienam. Tai – Leonardas da

Vinčis, Rafaelis Santis ir Mikelandželas Buonarotis.

Visam pasauliui žinoma garsioji Rafaelio „Siksto madona“. Čia jūs

matote paveikslo detalę.

Įsižiūrėkite į šios jaunos moters veiką ir niekuomet jo

nebepamiršite. Ji glaudžia prie savęs savo sūnų. Šis judesys toks švelnus

ir nuoširdus, kad religinę sceną mes suvokiame kaip himną puikiam motinos

meilės jausmui, žemiškam ir suprantamą visiems žmonėms.

Madona žvelgia tolyn įdėmiai ir liūnai, tarsi susirūpinus dėl sūnaus.

Nuo jos žvilgsnio, nuo jos susimąsčiusio veido, švytinčio vidiniu gyvenimu,

sunku atsitraukti.

Vienas didžiausių Renesanso meistrų buvo skulptorius ,tapytojas ir

architektas Mikelandželas. 1504m. jo gimtojo miesto Florencijos aikštėje

buvo pastatyta penkių metrų aukščio marmurinė statula „Dovydas“, sukurta

kaip kovotojo už laisvę atvaizdas. Jos siužetu tapo biblinė legenda apie

piemenį Dovydą, kuris išgelbėjo savo šalį nuo vergijos, kaudamasis dvikoje

su stipriuoju Galijotu. Mikelandželas pavaizdavo Dovydą tuo momentu, kai,

niūriai suraukęs kaktą, sugniaužęs rankoje šikšninę laidyklės kilpą, jis

laukia savo priešininko. Jo stipri apnuoginta figūra primena vyriškus

atletus, kuriuos taip mėgo vaizduoti graikų skulptoriai. Bet Mikelandželo

„Dovyde“ yra ta, kas buvo neprieinama antikiniams dailininkams – didžiulė

vidinė įtampa. Stirtingai nuo antikos herojų, jis neslepia savi jausmų. Jo

veidas išreiškia pyktį.

Praėjo beveik penki šimtmečiai po Renesanso epochos, bet jos meistrų

menas tebejaudina ir tebežavi mus.

1962m. gruodžio pabaigoje didelis jūrų laineris lėtai įplaukė į

Niujorko uostą.daugybę žmonių sutiko jį. Apsupti sargybos nešikai nunešė

trapu didelę užantspauduotą dėžę ir įkrovė ją į mašiną. Motociklininkų

būrio lydima dėžė buvo pervežta į Metropoliteno dailės muziejų, į

specialiai jai skirtą salę. Čia pagaliau ji buvo atidaryta, ir iš jos buvo

išimtas jaunos, švelnios bei paslaptingai besišypsančios moters portretas.

Taip iškilmingai į Ameriką iš Paryžiaus Luvro muziejaus buvo atgabenta Mono

Lizo Džokondo portretas. Nutapytas genialaus dailininko Leonardo da Vinčio,

jis kaip ir anksčiau, stebina žmones savo tobulumu.

Dėkinga žmonija saugo didžiųjų dailininkų kūrinius kaip brangiausius

turtus.

Leonardas da Vinčius

Gyvenimas kaimeToskanos Vinčio miestelyje netoli Florencijos 1452m. balandžio 15

dieną į pasaulį atėjo sero Pjero Antinijo da Vinčio pirmagimis Leonardas.

Garsus notaras seras Pjeras puikiais sutarė su žymiausiomis Florencijos

respublikos šeimomis. Naujagimis buvo nesantuokinis sūnus. Jo motina

Katerina, jauna pas da Vinčius tarnavusi valstietė, niekada tai ir netapo

seko Pjero žmona. Ji buvo greitai ištekinta už plytininko Antonijo del

Vakos, paliko sūnų, gimtinę ir įsikūrė gretimame San Pantalėjo kaimelyje.

Tačiau Leonardo gimimas nesukėlė nei
skandalo, nei nepatogumų. Priešingai,

vaiką džiaugsmingai sutiko prabangiuose senelio Antonijo namuose, kuriuose

jis gyveno su tėvu ir dėde Frančesku. Vinčis, kaip ir dauguma Toskanos

miestelių, įsikūręs ant kalvos. Iš čia matyti alyvmedžių sodai, vynuogynų

eilės, o toliau –kaštonų ir ąžuolų giraitė. Žmonių darbas nesudarko

Toskanos gamtovaizdį, bet jį tik pagražina. Čia Leonardas, laisvas ir

laimingas, praleido pirmuosius penkiolika metų. Su mylimu dėde Frančesku

jis stebėjo, kaip dirba kaimiečiai, geri jo draugai. Ir užaugęs nesiliovė

apie juos galvojęs, išradinėjo įvairiausius prietaisus ir mašinas:

alyvuogių spaudyklę, tiesiaeigius plūgus ir girnas grūdams malti.

Šiek tiek pašėlęs ir labai nuoširdus dėdė buvo pirmasis berniuko

mokytojas. Jaunasis Leonardas stebėjo gamtą, skraidančius paukščius ir

niekieno nemokomas bandė piešti. Vaikystėje matyti gamtos vaizdai niekada

neišdilo Leonardui iš atminties. Jo drobėse tolumoje dunksantys peizažai

atrodo tarsi nutapyti pro da Vinčių pilies langą.

Florencija

Vieną dieną paauglio Leonardo gyvenimas netikėtai pasikeitė. Jo tėvas

tapo svarbiu galingųjų Medičių aplinkos žmogumi ir vis dažniau lankydavosi

Florencijoje, kur ne tik dirbo notaru, bet ir dalyvavo politiniame

gyvenime. 1565m. seras Pjeras persikėlė gyventi į miestą, vedė savo luomo

moterį, o 1567m. pasikvietė ir sūnų. Leonardas, gyvendamas kaime,

klestinčios Toskanos širdyje, kartais aplankydavo netoli Vinčio esančius

miestus Empolį ir Piskoją, garsėjusius gabiais meistrais ir meno kūriniais.

Tačiau Florencijai tuo metu ir per visą XV amžių neprilygo joks kitas

pasaulio miestas. Atvykus Leonardui, Florencija gyveno savo aukso amžių.

Šlovingos ir neramios praeities miestas, jo žmonių gyvenimas, kultūra ir

menai XV a. pasiekė klestėjimo viršūnę. Per du šimtus metų Florencija

nepaprastai išaugo, praturtėjo ir tapo Vakarų Europos ekonomikos sostine.

XV a. iš pradžių ją valdė įvairios gildijos ir cechai, vėliau pamažu

įsigalėjo Medičių šeimos bankininkai. Tačiau ir susilpnėjus respublikinių

valdžios institucijų įtakai, miestas išliko politiškai stabilus. Taika ir

gerovė skatino domėtis viduramžiais užmiršta senovės graikų ir romėnų

kultūra. Iš šio susidomėjimo radosi humanizmo idėjos

Florencijos menas jau galėjo didžiuotis savo šedevrais: XIII a. pab.

– XIV a. pr. Čia kūrė Džotas, padaręs tikrą perversmą Europos dailėje.

Šv. Kryžiaus bazilikoje Leonardas gėrėjosi Džoto freskomis,

vaizduojančiomis šv. Pranciškaus gyvenimo scenas. Šie kūriniai pakeitė

tapymo manierą: dabar žmonės, aplinka ir daiktai tapomi dar tikroviškiau

nei ankščiau. Florencijos centre Leonardas dažnai lankosi Orsanmikelės

bažnyčioje, perstatytoje iš seno sandėlio. Ekonominiam ir kultūriniam

gyvenimui vadovaujančių miesto gildijų ir cechų nurodymu bažnyčios išorinių

sienų nišose buvo pastatyta keturiolika šventųjų globėjų statulų. Tai tarsi

skulptūrų paroda, surengta gerokai anksčiau nei atsirado muziejai.

XV a. pirmoje pusėje Florencijos skulptoriai Gibentis, Nanis di

Bankas, garsusis Donatelas, siekdami sukurti kuo tikroviškesnius kūrinius,

pranoko net gi išradingąjį savo mokytoją Džotą. Leonardas šiame mieste

susipažino ir su dviejų XV a. pirmosios pusės garsiausių menininkų

darbais: Filipo Bruneleskio architektūra ir Mazačo freskomis bei

paveikslais.

Florencijos dirbtuvėse

Tėvas norėjo, kad sūnus būtų notaras, bet Leonardą viliojo menininko

darbai. Verokjas jį priėmė mokinių į geriausią XV a. dirbtuvę. Tai puiki

vieta jaunuoliui, svajojančiam tapti menininku, išradėju ir mokslininku.

Leonardas, kaip ir dera jaunuoliui iš geros bei išsilavinusios

šeimos, mokėsi gramatikos, matematikos ir muzikos. Jis puikiai skambino

lyra, bet labiausiai jį traukė Florencijos dirbtuvės, kurių meistrai buvo

ir juvelyrai, ir skulptoriai, ir tapytojai, mokėję ne tik parinkti bei

paruošti lentą būsimam paveikslui, bet ir liedinti stalus. Florencijos

dirbtuvės, gaudamos daugybe užsakymų, klestėte klestėjo. Meistrai

dažniausiai gamino paprasčiausias iškabas ir baldus, bet kartais gaudavo

svarbių užsakymų nutapyti altoriaus paveikslų arba bažnyčiose nupiešti

freskų.

Dirbtuvė – tai savarankiškas meistrų susivienijimas, o jo nariai

visada pasirengę keliauti iš miesto į miestą ir dirbti didelėse statybose.

Be to, dirbtuvė buvo ir gabių vaikų mokykla. Vaikų tėvai iš pradžių

mokėdavo už jų išlaikymą ir mokymą.

Paprastai į mokyklą priimdavo 12-13 metų berniukus. Pirmiausia jie

išmokdavo paruošti klijus, dažus iš gipsą liejimo formoms.

Nors septyniolikmetis Leonardas jau buvo „per senas“ pradėti mokslus

dirbtuvėse, įtakingajam serui Pjerui pavyko įkalbėti Andrėją di Mikelę

Čonį, pravarde Verokjas, priimti į pameistrius neeilinių gabumų jaunuolį.

Apie 1469m. Verokjo ir Polajuolo dirbtuvės buvo laikomos
. Verokjo dirbtuvė, ši Florencijos menų kalvė, užima svarbiausią

vietą kultūros istorijoje, nes ji išugdė daugelį didžių XV a. antrosios

pusės meistrų.

Koks buvo XV a. Florencijos menas?

Meno perversmas, kurį XIV a. pradėjo Džotas ir XV a. pradžioje tęsė

Florencijos skulptoriai, Bruneleskio laikais visiškai pakeitė menininko

žvilgsnį. Šis meistras išrado linijinės perspektyvos dėsnį, t.y. trimis

matavimais (aukščiu, pločiu ir gyliu) pagrįstas taisykles, pagal kurias

plokštumoje figūros ir jas supanti aplinka vaizduojamos panašiai, kaip mato

žmogaus akis. Būtent Bruneleskis ir florencijietis Donatelas davė pradžią

to meto kultūros bei meno pakitimui, dabar vadinamam Renesansu, arba

Atgimimu. Netrukus perspektyvos dėsnį tapyboje pritaikė Mazačas, kiek

vėliau Fra Andželikas (1378-1455), Filipas Lipis (1406-1469), Paolas Učelas

(1397-1475) ir kiti dailininkai. Daugybe meistrų ir mokyklų kūrybą sieja

juvelyriškai kruopštūs potepiai, tikroviški siužetai. Florencijoje taip pat

kūrė tapytojai, kurių darbai žavi ryškiomis spalvomis, pavyzdžiui (apie

1410-1461), didžiojo Pjero dela Frančeskos (apie 1416-1492) mokytojas. Vis

dėlto XV a. Florencijos dalininkų tapyboje svarbiausia subtili piešimo

linija; tai būdinga ir jaunesniems meistrams, kurių dalis lankė Verokjo

mokyklą. Sandras Botičelis Ū(1445-1510) ir Filipas Lipis (apie 1457-1504)

yra žymiausi naujosios kartos atstovai.

Pirmieji Leonardo darbai

Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso dailininko dirbtuvė

panaši ir į darbininko architekto studiją, ir į amatų dirbtuvę, kurioje

dirba daug žmonių. Šiandien dailininkas paprastai kuria vienas, tačiau

Verokjo dirbtuvėse taip nebuvo. Svarbiausia ir sunkiausią darbą atlikdavo

meistras, bet šedevras gimdavo visų dirbtuvės narių rankose. Verokjas,

gavęs užsakymą 1472-1475m. nutapyti didelį paveikslą „Kristaus krikštas“,

liepė Leonardui nupiešti kairėje klūpančio angelo galvą ir peizažą

tolumoje. Tai pirmas žymus jaunojo talento darbas; pasak legendos,

Verokjas, pamatęs šį darbą, taip susikrimto, kad metė tapyti.

1472m. Leonardas įstojo į Šv.Luko tapytojo gildiją, tačiau ir toliau

bendravo su mokytoju. Verokjo dirbtuvėse jis išmoko kruopščiai pasirengti

darbui: nuodugniai ištyrinėti tai, ką turės nutapyti, užsirašyti pastabas

ir piešti eskizus.

1476m. sulaukęs dvidešimt ketverių, Leonardas paliko dirbtuvę.

Netrukus jį pastebėjo dosnus ir išsilavinęs mecenatas, Florencijos valdovas

Lorencis Medičis (1449-1492). Leonardas nutapė „Apreiškimą“, ir pradėjo

kruopščiai ruoštis tapyti paveikslą „Išminčių garbinimas“.

Leonardas Milane

Leonardui nebuvo paslapčių nei mene, nei moksle. Milano valdovui jis

prisistatė kaip mechanikos, hidraulikos, architektūros, tapybos, skulptūros

ir karybos specialistas. Jis taip pat kurs dekoracijas prašmatnioms rūmų

šventėms.

Leonardo gyvenimas vėl netikėtai pasikeitė. Lorenco Puikiojo

diplomatiniai santykiai su kitais Italijos didikais buvo labai originalūs

ir išradingi: jo pasiuntiniai – dažniausiai menininkai ir kultūros žmonės;

kartais juos netgi „dovanodavo“. Taip nutiko ir Leonardui, kurį 1482m.

pavasarį Lorencas pasiuntė į Milaną pas Ludoviką Sfoca, pravarde Mauras

(1452-1508). Šios epochos meistrams būdavo sunku išsiversti be dosnių

globėjų, todėl Leonardas galingajam Lorencui negalėjo atsakyti. Beje,

jaunasis meistras buvo netgi patenkintas tokiu savo pono elgesiu, nes

Milane jis tikėjo įgyvendinti daugybe sumanymų.

Nors Mauras valdė Milano kunigaikštystę, jis buvo ne kunigaikštis, o

tik regentas. Šis žmogus siekė neribotos valdžios, ir jo rūmai veikiau

panašūs į tvirtovę. Sforca miestą ketino paversti naujaisiais Atėnais,

todėl jo dvaras pilnas mokslininkų ir puikių menininkų. Be to, jis rūpinosi

žemės drėkinimu, kad laukai, kur tuo metu jau gana sėkmingai mėginta

auginti ryžius, duotų dar didesnį derlių.

Kolosas

Nekantraudamas išgarsėti, Leonardas pagaliau gavo pirmą užduotį:

sukurti milžinišką raitelį – Mauro tėvo Frančesko Sforcos – statulą, arba

kolosą.

Tai turėjo būti piestu stovintis arklys su raiteliu. Išlieti iš

bronzos 7 m aukščio statulą labai sunku, todėl Leonardas vargo daug metų.

Mauras jam nuolat priekaištavo ir netgi grasino. Meistras nulipdė

molinų modelį, tačiau nors ir labai stengėsi, negalėjo atsispirti už kolosą

įdomesniems darbams.

„Madona tarp uogų“

Mauras Leonardui skyrė 500 dukatų algą per metus, tačiau leido jam

1483m. pasirašyti sutartį su Nekalto prasidėjimo brolija dėl jų koplyčiai

San Francesco Grande (didžiojoje šv. Franciškaus) bažnyčioje.

Leonardas pradėjo tapyti kompoziciją, kuri bus pavadinta „Madona tarp

uogų“. Jis sukūrė dvi jos versijas (antrąją – po dešimties metų). Vienas

darbas dabar yra Paryžiuje, o kitas Londone.

Pirmame paveiksle, tapytame
1483-1486m., matome daug Leonardo darbams

būdingų bruožų: gamta, šviesa ir šešėliai, išraiškingi figūrų judesiai šiai

kompozicijai suteikia pasakojimo įspūdį.

„Madona grotoje“

šiame paveiksle matome kaip svarbu Leonardui šviesa ir šešėliai.

Stipresnė šviesa apšviečia ir priekio, silpnesnė sklinda iš gilumos. Šioje

kompozicijoje viešpatauja tyla, nes Leonardo teptukas leidžia prabilti

rankoms: angelas už kūdikėlio Jėzaus rodo pirštus į mažąjį Joną

Krikštytoją, o šis, atpažinęs būsimąjį Išganytoją, pamaldžiai sudeda

rankas; Jėzus laimina vaikelį, išpranašausiantį jo atėjimą.

Anatomija

Milane tapytojas kūrė ir portretus, kuriems suteikė naujo įtaigumo

(„Dama su šermuonėliu“). Vis dėlto nenuilstantis Leonardas be tik tapė, bet

rasdavo laiko ir kitiems užsiėmimams.

Smalsus ir ištroškęs mokslo žinių, jis pasinėrė į anatomijos

studijas, kurios padėjo jam kuo tiksliau pavaizduoti žmogaus kūną.

Renesanso menininkai stengėsi kuo geriau pažinti žmogaus kūną,

skrosdami lavonus. Juos domino, kaip įvairios būsenos, pvz., fizinė

įstanga, keičia žmogaus raumenų padėtį ir išraišką.

MokslasLeonardo aistra mokslui ir beribį smalsumą leido patenkinti draugystė

su pranciškonų vienuoliu Luka Pačoliu. Tais laikais populiarios matematikos

didįjį mokovą dailininką sutiko Sforcos dvare. 1453m. turkams užkariavus

Konstantinopolį, į Italiją atvyko daug pabėgėlių, kurie atgabeno vertingų

rankraščių, praplėtusių algebros ir geometrijos žinias.

Pačolis apskaičiavo Leonardo kuriamo arklio tūrį ir nustatė, kiek

reikės bronzos statulai išlieti. Leonardas daug kuo domėjosi ir turėjo

daugybę talentų. Tačiau jam nepatiko, kad menai skirstomi į laisvuosius ir

susijusius su rankų darbu. Tiesą sakant, tapybą jis laikė tokia pat svarbia

kaip filosofija ir mokslas.

Leonardas yra „mokytas menininkas“, nes moksliniai tyrinėjimai būtini

jo kūrybai. Jo darbai nėra vien tikrovės formų atspindys. Dailininkas

stengėsi suvokti priežasties ir padarinio ryšį žmogaus gyvenime ir gamtoje.

Norėdamas nutapyti tobulą paveikslą, jis stengėsi atskleisti įvairių

reiškinių paslaptis.

Leonardas kartais vadinamas teoriją kuriančiu praktiku, jis buvo

dailininkas, siekęs eiti toliau, apibendrinti sukauptą patirtį. Leonardas,

kaip jau sakėme, ne ieškojo. Jis atrasdavo…

Rankraščiai

Penkerius metus pagyvenęs Milane, Leonardas pradėjo užsirašinėti

teorijos ir praktikos, meno ir technikos tyrimų išvadas įvairaus didžio

sąsiuviniuose.

Šie užrašai, kurių dalis surasta visai neseniai, vadinami Leonardo

rankraščiais. Mokslininko, inžinieriaus ir dailininko užrašus nepaprastai

pagyvina piešiniai; šios studijos kupinos alegorinių vaizdų ir technikos

atradimų, fantastinių idėjų ir praktinių sumanymų. Čia susipina menas ir

mokslas, eksperimentai ir filosofija.

Kai kuriuose rankraščių piešiniuose atpažįstame tai, ką inžinieriams

pavyko sukurti tik mūsų dienomis.

„Naujasis miestas“Leonardas Maurui įrodė, kad yra puikus architektas, be to, padėjo

išradingai rengti rūmų šventes ir vaidinimus. Leonardui nebuvo lygių: jis

ne tik piešė dekoracijas, konstravo sudėtingiausius scenos mechanizmus, bet

ir rašė vaidinimas alegorinius tekstus, kūrė muziką kaip tikras virtuozas.

Tačiau Ludovikas Mauras galvojo ne tik apie savo rūmus. Iš savo

architektų jis reikalavo viduramžių miestą atnaujinti, padaryti jį

šiuolaikinį. Donatas Bramantė, Frančeskas di Džordžijas Martinis ir

Antonijas Amadėjas projektavo bažnyčias, vienuolynus ir rūmus, o Leonardas

braižė miesto planą. Jo manymu, „naujasis miestas“ pirmiausia turi būti

patogus gyventi. Didžiausios svarbos jis teikė upėms ir kanalams: tai

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2813 žodžiai iš 9374 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.