Kauno Julijanavos vidurinės mokyklos
RENESANSAS
ReferatasParuošė: A. Januškevičiūtė
K. Černevičiūtė
Vadovė: N. Štrupkienė
Kaunas 2003
RenesansasŽlugus Romos imperijai, prasidėjo viduramžių epocha, kuri tesėsi
kelis šimtmečius. Tuomet bažnyčia valdė valstybę ir liaudį. Menas irgi
tarnavo bažnyčiai ir turėjo šlovinti dievo galybę .
Bet amžiai slinko, ir palaipsniui viskas keitėsi. Išaugo nauji
miestai, sparčiai vystėsi prekyba ir amatai. Atėjo kelionių ir didelių
geografinių atradimų metas. Sugrįžę iš tolimų ir pavojingų plaukiojimų,
jūrininkai pasakojo apie nuostabius užjūrio kraštus. Imta domėtis pasaulio
pažinimu, mokslu. Žmogus naujai išvydo jį supančią aplinką.
Prasidėjo XIV amžius, Italijoje suklesti Renesansas. (vėliau, jau XV
amžiaus viduryje, Renesanso įtaka pasklido ir kitose Europos šalyse).
Neregėtai išsivysto kultūra ir menas visoje šalyje, visos tautos mastu.
Buvo susidomėta antikiniu menu. Pirmieji žuvusių Romos imperijos
miestų kasinėjimai atvėrė pasauliui neva dingusius graikų ir romėnų
šedevrus. Puikūs antikinių dievų ir herojų atvaizdai žavėjo ir įkvėpdavo
Renesanso meistrus.
Kaip senovėje antikiniai meistrai, taip ir Renesanso dailininkai
garbino žmogaus grožį, jo dvasios didybę. Jų herojumi tapo ne viduramžių
kankinys ar asketas, bet optimistiškas žmogus, drąsus ir stiprus,
siekiantis žemiškos laimės.
Ir nors dailininkai, kaip ir anksčiau, tapė paveikslus religiniais ir
bibliniais siužetais, jų paveikslai dabar buvo panašesni į scenas iš
realaus gyvenimo.
Tuo metu Italijoje gyveno daug puikių dailininkų, bet trijų genialių
Renesanso meistrų vardus reikia žinoti kiekvienam. Tai – Leonardas da
Vinčis, Rafaelis Santis ir Mikelandželas Buonarotis.
Visam pasauliui žinoma garsioji Rafaelio „Siksto madona“. Čia jūs
matote paveikslo detalę.
Įsižiūrėkite į šios jaunos moters veiką ir niekuomet jo
nebepamiršite. Ji glaudžia prie savęs savo sūnų. Šis judesys toks švelnus
ir nuoširdus, kad religinę sceną mes suvokiame kaip himną puikiam motinos
meilės jausmui, žemiškam ir suprantamą visiems žmonėms.
Madona žvelgia tolyn įdėmiai ir liūnai, tarsi susirūpinus dėl sūnaus.
Nuo jos žvilgsnio, nuo jos susimąsčiusio veido, švytinčio vidiniu gyvenimu,
sunku atsitraukti.
Vienas didžiausių Renesanso meistrų buvo skulptorius ,tapytojas ir
architektas Mikelandželas. 1504m. jo gimtojo miesto Florencijos aikštėje
buvo pastatyta penkių metrų aukščio marmurinė statula „Dovydas“, sukurta
kaip kovotojo už laisvę atvaizdas. Jos siužetu tapo biblinė legenda apie
piemenį Dovydą, kuris išgelbėjo savo šalį nuo vergijos, kaudamasis dvikoje
su stipriuoju Galijotu. Mikelandželas pavaizdavo Dovydą tuo momentu, kai,
niūriai suraukęs kaktą, sugniaužęs rankoje šikšninę laidyklės kilpą, jis
laukia savo priešininko. Jo stipri apnuoginta figūra primena vyriškus
atletus, kuriuos taip mėgo vaizduoti graikų skulptoriai. Bet Mikelandželo
„Dovyde“ yra ta, kas buvo neprieinama antikiniams dailininkams – didžiulė
vidinė įtampa. Stirtingai nuo antikos herojų, jis neslepia savi jausmų. Jo
veidas išreiškia pyktį.
Praėjo beveik penki šimtmečiai po Renesanso epochos, bet jos meistrų
menas tebejaudina ir tebežavi mus.
1962m. gruodžio pabaigoje didelis jūrų laineris lėtai įplaukė į
Niujorko uostą.daugybę žmonių sutiko jį. Apsupti sargybos nešikai nunešė
trapu didelę užantspauduotą dėžę ir įkrovė ją į mašiną. Motociklininkų
būrio lydima dėžė buvo pervežta į Metropoliteno dailės muziejų, į
specialiai jai skirtą salę. Čia pagaliau ji buvo atidaryta, ir iš jos buvo
išimtas jaunos, švelnios bei paslaptingai besišypsančios moters portretas.
Taip iškilmingai į Ameriką iš Paryžiaus Luvro muziejaus buvo atgabenta Mono
Lizo Džokondo portretas. Nutapytas genialaus dailininko Leonardo da Vinčio,
jis kaip ir anksčiau, stebina žmones savo tobulumu.
Dėkinga žmonija saugo didžiųjų dailininkų kūrinius kaip brangiausius
turtus.
Leonardas da Vinčius
Gyvenimas kaimeToskanos Vinčio miestelyje netoli Florencijos 1452m. balandžio 15
dieną į pasaulį atėjo sero Pjero Antinijo da Vinčio pirmagimis Leonardas.
Garsus notaras seras Pjeras puikiais sutarė su žymiausiomis Florencijos
respublikos šeimomis. Naujagimis buvo nesantuokinis sūnus. Jo motina
Katerina, jauna pas da Vinčius tarnavusi valstietė, niekada tai ir netapo
seko Pjero žmona. Ji buvo greitai ištekinta už plytininko Antonijo del
Vakos, paliko sūnų, gimtinę ir įsikūrė gretimame San Pantalėjo kaimelyje.
Tačiau Leonardo gimimas nesukėlė nei
skandalo, nei nepatogumų. Priešingai,
vaiką džiaugsmingai sutiko prabangiuose senelio Antonijo namuose, kuriuose
jis gyveno su tėvu ir dėde Frančesku. Vinčis, kaip ir dauguma Toskanos
miestelių, įsikūręs ant kalvos. Iš čia matyti alyvmedžių sodai, vynuogynų
eilės, o toliau –kaštonų ir ąžuolų giraitė. Žmonių darbas nesudarko
Toskanos gamtovaizdį, bet jį tik pagražina. Čia Leonardas, laisvas ir
laimingas, praleido pirmuosius penkiolika metų. Su mylimu dėde Frančesku
jis stebėjo, kaip dirba kaimiečiai, geri jo draugai. Ir užaugęs nesiliovė
apie juos galvojęs, išradinėjo įvairiausius prietaisus ir mašinas:
alyvuogių spaudyklę, tiesiaeigius plūgus ir girnas grūdams malti.
Šiek tiek pašėlęs ir labai nuoširdus dėdė buvo pirmasis berniuko
mokytojas. Jaunasis Leonardas stebėjo gamtą, skraidančius paukščius ir
niekieno nemokomas bandė piešti. Vaikystėje matyti gamtos vaizdai niekada
neišdilo Leonardui iš atminties. Jo drobėse tolumoje dunksantys peizažai
atrodo tarsi nutapyti pro da Vinčių pilies langą.
Florencija
Vieną dieną paauglio Leonardo gyvenimas netikėtai pasikeitė. Jo tėvas
tapo svarbiu galingųjų Medičių aplinkos žmogumi ir vis dažniau lankydavosi
Florencijoje, kur ne tik dirbo notaru, bet ir dalyvavo politiniame
gyvenime. 1565m. seras Pjeras persikėlė gyventi į miestą, vedė savo luomo
moterį, o 1567m. pasikvietė ir sūnų. Leonardas, gyvendamas kaime,
klestinčios Toskanos širdyje, kartais aplankydavo netoli Vinčio esančius
miestus Empolį ir Piskoją, garsėjusius gabiais meistrais ir meno kūriniais.
Tačiau Florencijai tuo metu ir per visą XV amžių neprilygo joks kitas
pasaulio miestas. Atvykus Leonardui, Florencija gyveno savo aukso amžių.
Šlovingos ir neramios praeities miestas, jo žmonių gyvenimas, kultūra ir
menai XV a. pasiekė klestėjimo viršūnę. Per du šimtus metų Florencija
nepaprastai išaugo, praturtėjo ir tapo Vakarų Europos ekonomikos sostine.
XV a. iš pradžių ją valdė įvairios gildijos ir cechai, vėliau pamažu
įsigalėjo Medičių šeimos bankininkai. Tačiau ir susilpnėjus respublikinių
valdžios institucijų įtakai, miestas išliko politiškai stabilus. Taika ir
gerovė skatino domėtis viduramžiais užmiršta senovės graikų ir romėnų
kultūra. Iš šio susidomėjimo radosi humanizmo idėjos
Florencijos menas jau galėjo didžiuotis savo šedevrais: XIII a. pab.
– XIV a. pr. Čia kūrė Džotas, padaręs tikrą perversmą Europos dailėje.
Šv. Kryžiaus bazilikoje Leonardas gėrėjosi Džoto freskomis,
vaizduojančiomis šv. Pranciškaus gyvenimo scenas. Šie kūriniai pakeitė
tapymo manierą: dabar žmonės, aplinka ir daiktai tapomi dar tikroviškiau
nei ankščiau. Florencijos centre Leonardas dažnai lankosi Orsanmikelės
bažnyčioje, perstatytoje iš seno sandėlio. Ekonominiam ir kultūriniam
gyvenimui vadovaujančių miesto gildijų ir cechų nurodymu bažnyčios išorinių
sienų nišose buvo pastatyta keturiolika šventųjų globėjų statulų. Tai tarsi
skulptūrų paroda, surengta gerokai anksčiau nei atsirado muziejai.
XV a. pirmoje pusėje Florencijos skulptoriai Gibentis, Nanis di
Bankas, garsusis Donatelas, siekdami sukurti kuo tikroviškesnius kūrinius,
pranoko net gi išradingąjį savo mokytoją Džotą. Leonardas šiame mieste
susipažino ir su dviejų XV a. pirmosios pusės garsiausių menininkų
darbais: Filipo Bruneleskio architektūra ir Mazačo freskomis bei
paveikslais.
Florencijos dirbtuvėse
Tėvas norėjo, kad sūnus būtų notaras, bet Leonardą viliojo menininko
darbai. Verokjas jį priėmė mokinių į geriausią XV a. dirbtuvę. Tai puiki
vieta jaunuoliui, svajojančiam tapti menininku, išradėju ir mokslininku.
Leonardas, kaip ir dera jaunuoliui iš geros bei išsilavinusios
šeimos, mokėsi gramatikos, matematikos ir muzikos. Jis puikiai skambino
lyra, bet labiausiai jį traukė Florencijos dirbtuvės, kurių meistrai buvo
ir juvelyrai, ir skulptoriai, ir tapytojai, mokėję ne tik parinkti bei
paruošti lentą būsimam paveikslui, bet ir liedinti stalus. Florencijos
dirbtuvės, gaudamos daugybe užsakymų, klestėte klestėjo. Meistrai
dažniausiai gamino paprasčiausias iškabas ir baldus, bet kartais gaudavo
svarbių užsakymų nutapyti altoriaus paveikslų arba bažnyčiose nupiešti
freskų.
Dirbtuvė – tai savarankiškas meistrų susivienijimas, o jo nariai
visada pasirengę keliauti iš miesto į miestą ir dirbti didelėse statybose.
Be to, dirbtuvė buvo ir gabių vaikų mokykla. Vaikų tėvai iš pradžių
mokėdavo už jų išlaikymą ir mokymą.
Paprastai į mokyklą priimdavo 12-13 metų berniukus. Pirmiausia jie
išmokdavo paruošti klijus, dažus iš gipsą liejimo formoms.
Nors septyniolikmetis Leonardas jau buvo „per senas“ pradėti mokslus
dirbtuvėse, įtakingajam serui Pjerui pavyko įkalbėti Andrėją di Mikelę
Čonį, pravarde Verokjas, priimti į pameistrius neeilinių gabumų jaunuolį.
Apie 1469m. Verokjo ir Polajuolo dirbtuvės buvo laikomos
. Verokjo dirbtuvė, ši Florencijos menų kalvė, užima svarbiausią
vietą kultūros istorijoje, nes ji išugdė daugelį didžių XV a. antrosios
pusės meistrų.
Koks buvo XV a. Florencijos menas?
Meno perversmas, kurį XIV a. pradėjo Džotas ir XV a. pradžioje tęsė
Florencijos skulptoriai, Bruneleskio laikais visiškai pakeitė menininko
žvilgsnį. Šis meistras išrado linijinės perspektyvos dėsnį, t.y. trimis
matavimais (aukščiu, pločiu ir gyliu) pagrįstas taisykles, pagal kurias
plokštumoje figūros ir jas supanti aplinka vaizduojamos panašiai, kaip mato
žmogaus akis. Būtent Bruneleskis ir florencijietis Donatelas davė pradžią
to meto kultūros bei meno pakitimui, dabar vadinamam Renesansu, arba
Atgimimu. Netrukus perspektyvos dėsnį tapyboje pritaikė Mazačas, kiek
vėliau Fra Andželikas (1378-1455), Filipas Lipis (1406-1469), Paolas Učelas
(1397-1475) ir kiti dailininkai. Daugybe meistrų ir mokyklų kūrybą sieja
juvelyriškai kruopštūs potepiai, tikroviški siužetai. Florencijoje taip pat
kūrė tapytojai, kurių darbai žavi ryškiomis spalvomis, pavyzdžiui (apie
1410-1461), didžiojo Pjero dela Frančeskos (apie 1416-1492) mokytojas. Vis
dėlto XV a. Florencijos dalininkų tapyboje svarbiausia subtili piešimo
linija; tai būdinga ir jaunesniems meistrams, kurių dalis lankė Verokjo
mokyklą. Sandras Botičelis Ū(1445-1510) ir Filipas Lipis (apie 1457-1504)
yra žymiausi naujosios kartos atstovai.
Pirmieji Leonardo darbai
Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso dailininko dirbtuvė
panaši ir į darbininko architekto studiją, ir į amatų dirbtuvę, kurioje
dirba daug žmonių. Šiandien dailininkas paprastai kuria vienas, tačiau
Verokjo dirbtuvėse taip nebuvo. Svarbiausia ir sunkiausią darbą atlikdavo
meistras, bet šedevras gimdavo visų dirbtuvės narių rankose. Verokjas,
gavęs užsakymą 1472-1475m. nutapyti didelį paveikslą „Kristaus krikštas“,
liepė Leonardui nupiešti kairėje klūpančio angelo galvą ir peizažą
tolumoje. Tai pirmas žymus jaunojo talento darbas; pasak legendos,
Verokjas, pamatęs šį darbą, taip susikrimto, kad metė tapyti.
1472m. Leonardas įstojo į Šv.Luko tapytojo gildiją, tačiau ir toliau
bendravo su mokytoju. Verokjo dirbtuvėse jis išmoko kruopščiai pasirengti
darbui: nuodugniai ištyrinėti tai, ką turės nutapyti, užsirašyti pastabas
ir piešti eskizus.
1476m. sulaukęs dvidešimt ketverių, Leonardas paliko dirbtuvę.
Netrukus jį pastebėjo dosnus ir išsilavinęs mecenatas, Florencijos valdovas
Lorencis Medičis (1449-1492). Leonardas nutapė „Apreiškimą“, ir pradėjo
kruopščiai ruoštis tapyti paveikslą „Išminčių garbinimas“.
Leonardas Milane
Leonardui nebuvo paslapčių nei mene, nei moksle. Milano valdovui jis
prisistatė kaip mechanikos, hidraulikos, architektūros, tapybos, skulptūros
ir karybos specialistas. Jis taip pat kurs dekoracijas prašmatnioms rūmų
šventėms.
Leonardo gyvenimas vėl netikėtai pasikeitė. Lorenco Puikiojo
diplomatiniai santykiai su kitais Italijos didikais buvo labai originalūs
ir išradingi: jo pasiuntiniai – dažniausiai menininkai ir kultūros žmonės;
kartais juos netgi „dovanodavo“. Taip nutiko ir Leonardui, kurį 1482m.
pavasarį Lorencas pasiuntė į Milaną pas Ludoviką Sfoca, pravarde Mauras
(1452-1508). Šios epochos meistrams būdavo sunku išsiversti be dosnių
globėjų, todėl Leonardas galingajam Lorencui negalėjo atsakyti. Beje,
jaunasis meistras buvo netgi patenkintas tokiu savo pono elgesiu, nes
Milane jis tikėjo įgyvendinti daugybe sumanymų.
Nors Mauras valdė Milano kunigaikštystę, jis buvo ne kunigaikštis, o
tik regentas. Šis žmogus siekė neribotos valdžios, ir jo rūmai veikiau
panašūs į tvirtovę. Sforca miestą ketino paversti naujaisiais Atėnais,
todėl jo dvaras pilnas mokslininkų ir puikių menininkų. Be to, jis rūpinosi
žemės drėkinimu, kad laukai, kur tuo metu jau gana sėkmingai mėginta
auginti ryžius, duotų dar didesnį derlių.
Kolosas
Nekantraudamas išgarsėti, Leonardas pagaliau gavo pirmą užduotį:
sukurti milžinišką raitelį – Mauro tėvo Frančesko Sforcos – statulą, arba
kolosą.
Tai turėjo būti piestu stovintis arklys su raiteliu. Išlieti iš
bronzos 7 m aukščio statulą labai sunku, todėl Leonardas vargo daug metų.
Mauras jam nuolat priekaištavo ir netgi grasino. Meistras nulipdė
molinų modelį, tačiau nors ir labai stengėsi, negalėjo atsispirti už kolosą
įdomesniems darbams.
„Madona tarp uogų“
Mauras Leonardui skyrė 500 dukatų algą per metus, tačiau leido jam
1483m. pasirašyti sutartį su Nekalto prasidėjimo brolija dėl jų koplyčiai
San Francesco Grande (didžiojoje šv. Franciškaus) bažnyčioje.
Leonardas pradėjo tapyti kompoziciją, kuri bus pavadinta „Madona tarp
uogų“. Jis sukūrė dvi jos versijas (antrąją – po dešimties metų). Vienas
darbas dabar yra Paryžiuje, o kitas Londone.
Pirmame paveiksle, tapytame
1483-1486m., matome daug Leonardo darbams
būdingų bruožų: gamta, šviesa ir šešėliai, išraiškingi figūrų judesiai šiai
kompozicijai suteikia pasakojimo įspūdį.
„Madona grotoje“
šiame paveiksle matome kaip svarbu Leonardui šviesa ir šešėliai.
Stipresnė šviesa apšviečia ir priekio, silpnesnė sklinda iš gilumos. Šioje
kompozicijoje viešpatauja tyla, nes Leonardo teptukas leidžia prabilti
rankoms: angelas už kūdikėlio Jėzaus rodo pirštus į mažąjį Joną
Krikštytoją, o šis, atpažinęs būsimąjį Išganytoją, pamaldžiai sudeda
rankas; Jėzus laimina vaikelį, išpranašausiantį jo atėjimą.
Anatomija
Milane tapytojas kūrė ir portretus, kuriems suteikė naujo įtaigumo
(„Dama su šermuonėliu“). Vis dėlto nenuilstantis Leonardas be tik tapė, bet
rasdavo laiko ir kitiems užsiėmimams.
Smalsus ir ištroškęs mokslo žinių, jis pasinėrė į anatomijos
studijas, kurios padėjo jam kuo tiksliau pavaizduoti žmogaus kūną.
Renesanso menininkai stengėsi kuo geriau pažinti žmogaus kūną,
skrosdami lavonus. Juos domino, kaip įvairios būsenos, pvz., fizinė
įstanga, keičia žmogaus raumenų padėtį ir išraišką.
MokslasLeonardo aistra mokslui ir beribį smalsumą leido patenkinti draugystė
su pranciškonų vienuoliu Luka Pačoliu. Tais laikais populiarios matematikos
didįjį mokovą dailininką sutiko Sforcos dvare. 1453m. turkams užkariavus
Konstantinopolį, į Italiją atvyko daug pabėgėlių, kurie atgabeno vertingų
rankraščių, praplėtusių algebros ir geometrijos žinias.
Pačolis apskaičiavo Leonardo kuriamo arklio tūrį ir nustatė, kiek
reikės bronzos statulai išlieti. Leonardas daug kuo domėjosi ir turėjo
daugybę talentų. Tačiau jam nepatiko, kad menai skirstomi į laisvuosius ir
susijusius su rankų darbu. Tiesą sakant, tapybą jis laikė tokia pat svarbia
kaip filosofija ir mokslas.
Leonardas yra „mokytas menininkas“, nes moksliniai tyrinėjimai būtini
jo kūrybai. Jo darbai nėra vien tikrovės formų atspindys. Dailininkas
stengėsi suvokti priežasties ir padarinio ryšį žmogaus gyvenime ir gamtoje.
Norėdamas nutapyti tobulą paveikslą, jis stengėsi atskleisti įvairių
reiškinių paslaptis.
Leonardas kartais vadinamas teoriją kuriančiu praktiku, jis buvo
dailininkas, siekęs eiti toliau, apibendrinti sukauptą patirtį. Leonardas,
kaip jau sakėme, ne ieškojo. Jis atrasdavo…
Rankraščiai
Penkerius metus pagyvenęs Milane, Leonardas pradėjo užsirašinėti
teorijos ir praktikos, meno ir technikos tyrimų išvadas įvairaus didžio
sąsiuviniuose.
Šie užrašai, kurių dalis surasta visai neseniai, vadinami Leonardo
rankraščiais. Mokslininko, inžinieriaus ir dailininko užrašus nepaprastai
pagyvina piešiniai; šios studijos kupinos alegorinių vaizdų ir technikos
atradimų, fantastinių idėjų ir praktinių sumanymų. Čia susipina menas ir
mokslas, eksperimentai ir filosofija.
Kai kuriuose rankraščių piešiniuose atpažįstame tai, ką inžinieriams
pavyko sukurti tik mūsų dienomis.
„Naujasis miestas“Leonardas Maurui įrodė, kad yra puikus architektas, be to, padėjo
išradingai rengti rūmų šventes ir vaidinimus. Leonardui nebuvo lygių: jis
ne tik piešė dekoracijas, konstravo sudėtingiausius scenos mechanizmus, bet
ir rašė vaidinimas alegorinius tekstus, kūrė muziką kaip tikras virtuozas.
Tačiau Ludovikas Mauras galvojo ne tik apie savo rūmus. Iš savo
architektų jis reikalavo viduramžių miestą atnaujinti, padaryti jį
šiuolaikinį. Donatas Bramantė, Frančeskas di Džordžijas Martinis ir
Antonijas Amadėjas projektavo bažnyčias, vienuolynus ir rūmus, o Leonardas
braižė miesto planą. Jo manymu, „naujasis miestas“ pirmiausia turi būti
patogus gyventi. Didžiausios svarbos jis teikė upėms ir kanalams: tai