Renesansas ( pran. Renaissance- atgimimas) po viduramžių prasidėjęs dvasinis judėjimas. Įkvėptas antikos kultūros ir noro būti arčiau gamtos. Jis gimė vakarų Europoje (Italijoje). Jo kilimo laikotarpis XIV-XVI a.
Renesansas neatsiejamas su humanizmu- humanistais (lot. humanus- žmogiškas). Humanistais laikomi ne tik Renesanso laikų eruditai mokslininkai kurie ypač gilinosi į antikos istorija ir daugiausia rašė lotyniškai, tyrinėjo kurią nors siaurą sritį, bet ir rašytojai, atviri gyvenimo visumai tai Šekspyras, Erazmas, Petrarka.
Greitą literatūros vystymasi nulėmė vokiečio Johanseno Gutenbergo 1440m. išrasta spauda. Nebereikėjo ranka perrašinėti knygų. Ir knygos tapo nebe išrinktųjų privilegija- žymiai padaugėjo skaitytojų vidurinėje klasėje.Buvo pradėti leisti laikraščiai kaip informacijos šaltinis informuojantis gyventojus apie politinę padėtį, karo veiksmus, bei naujienomis dominančios skaitytoją.
Renesanso laikotarpio pradžioje dominavo istorinė, nuotykinė literatūra. Laikas kūriniuose buvo kintantis kaip ir žemiškas procesas.Ypač buvo įvertinamas gamtinis, ciklinis laikas, žmogus- gamtos laike. Kūriniuose buvo pradėta naudoti pasakojimo, grįžimo į praeitį idėja. Pagal žmonių samprata gyvenimas kūriniuose buvo tvarkomas ne dievo, bet pačio individualaus asmens. Jo prigimtis ir jo elgesys tvarko jo gyvenimą. Žmogaus elgesį kūriniuose modifikuoja ne aukščiausiosios galios, o aplinkybės, jo charakteris visiškai nepriklausė nuo aplinkos ar kitų priežasčių. Tikrovė kūriniuose buvo visiškai neryški ji akivaizdžiai susiliedavo su hiperboliška fantazija. Juose žmogus buvo vaizduojamas pasaulio centre. Jis dažniausiai buvo vaizduojamas aplinkoje, kuri yra peržengusi tikrovės slenkstį. Buvo pabrėžiami žmogaus interesai, sveiki natūralių instinktų pasireiškimas džiaugsmas, optimizmas, pasitikėjimas. Kai rašytojai kūriniuose perteikdavo fantaziją jei nusižengdavo Renesanso kūrybos principui, kuris teigė atgimimo rašytojams kūriniuose vaizduoti aplinką tikrovišką ir vaizduoti tai kas yra vaizduojama, o ne išgalvojama. Poetai poetizuodami ypač garbino laisvę. Vaizduodami fantastiško, laisvo žmogaus sumanumą, jo galimybes, šmaikštumą, išradingumą. Idealus žmogus buvo vaizduojamas kaip nuolatinis žinių troškimas. Žmogus buvo neatskiriama gamtos dalis.