Yra nuomonė, kad žmonių civilizacija susikūrė ne tuo momentu, kai mūsų tolimas protėvis paėmė į rankas sicilio peilį, o tada, kai jis apribojo akmenimis vietą tualetui. Apribotas duobes su suakmenėjusiomis fekalijomis archeologai randa beveik visose neolito laikotarpio žmogaus gyvenvietėse. Tačiau apie visus patogumus pirmieji susimąstė šumerai. Menišką “klozetą”, kuris priklausė princesei Šubad, iš kapo Ure, siekiančio 2600 m. prieš mūsų erą, galima pamatyti Didžiosios Britanijos muziejaus saugykloje. Nuo tų laikų “kėdutės su skylute” konstrukcija praėjo tūkstantmečius ir tik XX a. pradžioje ta kėdutė buvo pakeista „klozetu“. Tarp kitko, šito klozeto istorija irgi labai sena. Jau XX a. prieš m. e. Knoso apylinkės dvarininkų pastatuose buvo įrengti persirengimo kambarėliai, kuriuose buvo įvesta kanalizacija.Atėnuose V a. pr. m. e. vandenį ir nešvarumus aikštėse pašalindavo specialių kanalų, esančių vieno metro gylyje, pagalba.
Pergamoje nuo III a. prieš m. e. funkcionuodavo požeminių kloakų sistema, su kuria buvo surištos visuomėninės išvietės . Pati garsiausia iš kloakų – Romos MAHIMA ( cloaca mahima ) – funkcionuoja iki šių dienų. Šitas didelis uždaras kanalas buvo nutiestas Romoje apie 300 m. prieš m. e. ir tęsėsi tarp Kapitolijos ir Palatino kalvų nuo pagrindinio miesto forumo iki Tibro upės. Viso šito prašmatnumo saugotoja buvo deivė Kloakina.
Cloaka mahima įeina į šiuolaikinę Romos kanalizacijos sistemą. Kaip įprasta, kloakos buvo atidaromos tiesiai į Tibro upę. Štai kodėl IV a. prieš m. e. buvo draudžiama vartoti vandenį iš šitos upės kaip geriamą. Požeminiai šaltiniai ir nedideli upeliai negalėjo aprūpinti vandeniu visų sostinės gyventojų, ir todėl nuo IV a. prieš m. e. Romoje prasidėjo akvėdukų – akmeninių arkinių tiltų ir požeminių vamzdžių vandens padavimui iš kalnų šaltinių – statymas. Akvėdukai nėra romėnų išradimas, nes jie pasiskolino šitą idėją Rytuose grobiškių antpuolių metu. Taip, dar VII a. prieš m. e. Asirijoje Sinancheribo valdymo laikotarpiu irigacinės sistemos statybos metu prie Ninėvos buvo pastatyta užtvanka, dvi vandens saugyklos, kanalas 48 metrų ilgio ir arkiniai tiltai vandens pravedimui virš tarpeklių. Romos valdymo laikotarpiu akvėdukus pradėjo statyti tiek rytų, tiek vakarų imperijos provincijose. Romos vandentiekiai buvo rasti ir kasinėjant romėnų kolonijas. Taip Chersonėse buvo atidarytos šešios požeminio vandentiekio linijos iš molinių vamzdžių. Prieš 18 amžių romėnų pastatytas vandetiekis šimtmečių eigoje duodavo miestui švarų geriamą vandenį iš Balaklavskių aukštumus už 6 – 10 kilometrų. Jo vandenį naudojo Krimo karo metu ( 1854 – 1855 ), o viena iš senoviško Chersoneso vandentiekio linijų iki šių dienų duoda vandenį Sevastopolio miestui.
Patys didžiausi buvo Romos miesto akvedukai. Pirmąjį, 16,5 km ilgio, pastatė cenzorius Apijus Klaudijus dar 312 metais prieš m. e. Jį taip ir pavadino – Apijaus. Praėjus 40 metų buvo nutiesti antrieji 70 metrų ilgio vamzdynai. 144 metais prieš m. e. buvo pastatytas trečias akvedukas, kuris veikia ir dabar. Jo ilgis – 61 km, iš kurių 10 ėjo arkiniais tiltais. Pirmo amžiaus pradžioje Romoje veikė 11 akvedukų, kurių bendras ilgis 436 km, iš jų 55 km ėjo tiltais. Per parą jie tiekdavo miestui 1,5 milijono kubinių metrų švaraus geriamojo vandens iš Sabinų kalnų.”…keturių akvedukų pakanka, kad šiuolaikinė Roma būtų visiškai aprūpinta vandeniu”. Statistika rodo, kad vienam Romos imperijos sostinės gyventojui kiekvieną dieną reikėjo nuo 600 iki 900 litrų vandens. Palyginimui vienam ikirevoliucinio Peterburgo gyventojui reikėjo 200 litrų vandens per parą. Akvedukai buvo saugomi įstatymų. Šio didžiulio vandentiekio tinklo būklę kontroliavo tam tikra tarnyba. Už sąmoningą vandentiekio vamzdžių sugadinimą buvo skiriama didelė bauda. Jeigu vamzdžiai budavo sugadinami nepiktybiškai, netyčia, tai kaltininkas turėjo tuoj pat juos pataisyti.
Šis milžiniškas vandens kiekis, kurį Roma naudodavo savo klestėjimo metu, buvo paskirstytas tarp imperatoriaus rūmų, visuomėninių įstaigų (termų, turgų, sodų, amfiteatrų) ir daugybės fontanų, kurių buvo daugiau kaip 600. Nuosavuose namuose vandens nebūdavo, jį pirkdavo pas vandens vežėjus arba eidavo jo prie fontano. Vandens nebuvimo namuose pasekmė buvo ir kanalizacijos nebuvimas gyvenamuosiuose kvartaluose: romėnai “naudodavosi visuomėninėmis išvietėmis, išnešdavo šiukšlės į kaimyninę krūvą arba paprastai išmesdavo iš lango laukan”. Čia gerokai skyrėsi Senovės Indijos civilizacija: dar III tūkstantmečio prieš m. e. viduryje Mochendžo – Daro mieste kiekviename namie buvo ne tik vandens tiekimo sistema, bet ir vamzdžiai nešvarumų nuvedimui į pagrindinius kanalus. Didelį populiarumą Romos imperijoje turėjo termos. Jų griuvėsius randa Azijoje ir Afrikoje, Prancūzijoje ir Anglijoje, sostinėje Romoje ir nedideliam Pompėjaus miestelyje. Pirmos termos sostinėje – Romos mieste – buvo pastatytos Marko Agripo III a. prieš m. e., kuris perdavė jas miesto gyventojams nemokamam naudojimui. Daug turtingų romėnų, norėdami užkariauti populiarumą tarp piliečių, dovanodavo jiems teisę visada nemokamai naudotis pastatytomis pirtimis. Jų išlaikymui jie skirdavo
specialius pastatus. Todėl Romoje buvo ne tik privačios, bet ir viešosios pirtys, kurios priklausė miestui. I a. prieš m. e. pabaigoje jų kiek išaugo iki 170, o IV amžiuje jų buvo apie 1000.Tokioje pirtyje galėjo dešimtys ir net šimtai tūkstančių žmonių praustis vienu metu.
Romėnai nepaprastai mėgdavo maudytis. Jie nusitrindavo nešvarumus, įsitrindavo odą aliejais, atsipalaiduodavo garo kambariuose, paplaukiodavo šiltuose baseinuose, o paskui nerdavo į ledinį vandenį. Imperijos klestėjimo laikotarpiu termos tapo prabangiais rūmais. Termose ne tik maudėsi, bet jos tapo savotiškais klubais, kur būdavo diskutuojama apie politiką, paagituojama už tą arba aną partiją arba tiesiog bendraudavo seni draugai.
Hipokausto šildymo sistema – iš po grindų ir aukštyn sienomis varomas karštas oras šildydavo namus bei pirtis.