Renesansas6
5 (100%) 1 vote

Renesansas6

Renesansas

Renesansas (it.rinascita, rinascimento; pr. renaissance – atgimimas) – tai visuomenės ir kultūros istorijos epocha, meno stilius, siekęs atsiriboti nuo viduramžių, atnaujinti visuomenę bei menus, antikos dvasią ir jos tradicijas.

Renesansui būdinga humanistinė pažiūra ir antropocentrizmas – žmogus visa ko matas.

Renesansas iš esmės pakeičia estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apima laikotarpį tarp gotikos ir baroko.

Stilius susiformuoja Italijoje, gausiausią antikinio meno paveldą turinčiame krašte, apie šimtą metų renesansas nesklinda toliau Italijos ribų.

Įprastai Italijos renesansas skiriamas į kelis periodus:

 proto renesansas (XIII a. pab. – XIV a.)

 ankstyvasis renesansas (XV a., 1420 – 1490, 1430 – 1500) quattrocento

 brandusis renesasnsas (XV a. pab. – XVI a. pr., 1490 – 1520, 1500 – 1527)cinquecento

 manierizmas (XVI a. vid. Italijoje 1520 – 1610)

Lyginant su viduramžiais labai ryškiai pakinta požiūris į menininką, meniniko padėtis. Nuo XV a. pradedama vertinti autoriaus meistriškumą, kūrybos ypatumą. Renesanse menininkai pradeda vaduotis iš priklausomybės cechams, tampa laisvais menininkais, kuria savo dirbtuves, jose ugdo mokinius. Meninikas tampa laisvai samdomas užsakovų.

Užsakovų, fundatorių ir mecenatų ratas nuo bažnyčios ir krašto valdovų plečiasi iki kilmingųjų, turtingų miestelėnų.

Renesanse daug dėmesio skiriama architektūros ir dailės teorijai, rašomi traktatai, pavyzdžiui knygos. Iš naujo atrandamas ir perrašomas Senovės Romos teoretiko ir architekto Vitruvijaus architektūros teorijos veikalas “ 10 knygų apie architektūrą” (I a. pr. K.), Paladio. Analizuojamas antikinis paveldas, kaupiamos antikinio meno (monetų, papuošalų, knygų) kolekcijos. Humanizmo idėjos, architektūros ir meno traktatai sklido Europoje. Tokių knygų būta ir Žemutinės pilies Žygimanto Augusto bibliotekoje.

Bruožai

Architektūra:

 statomi naujų formų ir paskirties pastatai: miesto rūmai – palacco tipo, užmiesčio vilos, rotušės, ligoninės, prieglaudos, turgūs, sandėliai, pirmieji bankai.

 sprendžiamos miestų palanavimo problemos.

 pastatuose dominuoja horizontali linija, naudojama pusapskritimė arka, išnyksta bokštai, stogai plokštėja, lodžijos.

Skulptūra – suformuojama naujųjų laikų apvaliosios skulptūros samprata; skulptūra atsiskiria nuo architektūros, tampa savarankiška, aikštėse pradedamos statyti atskiros savarankiškos apvaliosios skulptūros – pasaulietinės.

Apskritai būdingas meno supasaulėjimas.

Žmogus vaizduojamas realistinis, anatomiškai taisyklingas, atsiranda nuogo žmogaus tapyba.

Nėra antikinės tapybos pavyzdžių, todėl tenka ne megdžioti ar imituoti, o kurti patiems ir atrasti.

Didžiausias Renesanso atradimas tapybos srityje – Linijinės perspektyvos.

Dėsnio atradimas – taisyklingas erdvės vaizdavimas.

Populiariausias žanras tapyboje – portretas ir autoportretas. Jau senovėje žinomi aliejinaiai dažai, brolių van Eikų išpopuliarinami ir pradedami naudoti molbertinėje tapyboje, aliejiniai dažai Renesanse pasiekia ir Lietuvą. Kelių amžių eigoje aliejiniai dažai praktiškai išstūmė iki tol naudotą temperą. Manierizmas – (ital. Maniera – savitumas, braižas, būdas – kartais įvardijamas kaip “stilingas stilius”). Terminas susiformavo XVIII a. pab. – XIX a. pradžioje. Terminas turėjo gana negatyvią prasmę. Manierizmu buvo įvardijama Renesanso srovė (ar renesanso paskutinysis etapas), apibūdinama, kaip renesanso nuosmūkis, išsigimimas.

Kartais Manierizmu įvardijamas vėlyvasis renesansas, kartais laikomas kaip atskiras stilius, pereinamasis stilius iš renesanso į baroką. Manierizmas apibrėžiamas maždaug 1520 – 1610 m.

Lyginant su ankstyvuoju ir brandžiuoju renesansu, manierizme sudėtingėja paveikslų kompozicijos, juose atsiranda keletas šviesos šaltinių, paveikslo kompozicija dinamiškesnė; skulptūrai, kaip ir tapybai, būdinga formos sudėtingėjimas, didesnė ekspresija; architektūroje kitimų lyginant su renesansu mažiausia, tik didėja išorinis dkoratyvumas.

Antikinio paveldo neturinčiuose kraštuose, itališkasis renesansas ir manierizmas buvo perimtas gana mechaniškai – tik antikiniius simbolius, ikonografines schemas. Italijos renesanso pasiekimai dailėje buvo perkuriami ir savaip interpretuojami, sumišo su Vidurio ir Šiaurės Europoje dar XVI a. pr. – vid. Gyvavusia gotika.

Lietuvoje Renesanso stilius apibrėžiamas XVI a. pr. – XVII a. pr. Vidinio skirstymo kaip ir neturi. Pirmosios stiliaus apraiškos aptinkamao XV a. pab. Ir siejamos su 1495 m. Vilniaus monetų kalykloje išleistais pirmaisiais renesansinio šrifto ir ornamento pavyzdžiais.

Deja, Lietuva priskirtina savos renesanso teorijos ir filosofijos nekūrusioms Šiaurės Europos šalims, šių kraštų renesansas daugiau stiliaus atkartojimo, iš Italijos atėjusių estetinių normų adaptavimo savo vietinei tradicijai pobūdžio.

Architektūra:

1. Gynybinė

2. Sakralinė

3. Visuomeninės paskirties

Nestabili XVI a. LDK politinė padėtis, patobulėjusi karybos technika ir ypač šaunamasis ginklas vertė rūpintis krašto gynyba, modernizuoti jau esančius ir statyti naujus ginybinius įrengimus, atitinkančius naujas karybos ir architektūros teorijas ir reikalavimus.

To meto ginybinę
architektūrą galima skirti į dvi pagrindines dalis:

1. miestų ginybinius įrengimus

2. pilis (kurios savo ruožtu skiriamos į bastionines pilis ir pilis – rezidencijas)

Kintant šaunamojo ginklo galimybėms, tenka keisti ir ginybinę architektūrą. Naujos konstrukcijos fortifikaciniai įrenginiai LDK miestuose pradedami statyti XVI a.

Šie ginybiniai miestų įrenginiai – tai miestų sienos su galerijomis apeiti visu parimetru ir šaudymo angomis, jose kas kiek laiko įterpti įtvirtinti, pritaikyti ginybai vartai ir bokštai, kartais įrengiamos bastėjos ar bastijonai. Ginybinės sienos derinamos su žemių sankasomis (redutais) bei grioviais , natūraliais vandens telkiniais.

Tokios miestų ginybinės sienos buvo pasatatytos Vilniuje, Klaipėdoje (tiesa ją valdžiusių vokiečių – kryžiuočių ordino), Biržuose, Kaune. paprastesnes sienas yra turėję Kretinga, Kėdainiai, Skuodas.

Ryškiausias ir galingiausias tokio tipo statinys – Vilniaus miesto ginybinė siena. Pastatyta 1503 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu, kuomet XVI a. pr santykiai su Maskvos kunigaikštyste tapo vis labiau įtempti, padažnėjo totorių puldinėjimai.

Siena statyti buvo baigta 1522 m., tačiau po truputį keičiama, pastatomi papildomi vartai. Sieną statyti turėjo Vilniaus miestiečiai. Sienos ilgis siekė apie 3 km. ilgio, apjuosė tankiausiai užsatytą Vilniaus miesto dalį, galutinai buvo nubrėžta riba tarp miesto ir priemiesčių. Šiandien senamiesčiu vadiname kaip tik tą Vilniaus dalį, kurią buvo apjuosusi miesto ginybinė siena. Vilniaus miesto senamiestis plotu vienas didžiausių visoje Vidurio – Rytinėje Europoje, tarkim Vilniaus miesto senamiesčio teritorijoje tilptų 3 – 4 Rygos ar Talino senamiesčiai – ginybine siena buvę apjuostos miesto teritorijos. Išties tai lėmė Vilniaus miesto specifiškumą – miestas užstatytas gana erdviai, gatvės nėra būdingai viduramžiams siauros.Išties Vilniaus ginybinė siena buvo pastatyta vėlai lyginant su visa Europa, ir neatliko tokio svarbaus ginybinio vaidmens kaip viduramžių V. Europos miestų ginybinės sienos. Ji tegalėjo apsaugoti nuo plėšikavimo, dalinai kontroliuoti įvykimą ir išvykimą iš miesto, tačiau to meto pabūklų griaunamosios jėgos jokiu būdu nebūtų atlaikiusi.

Siena su Pilies teritorijos ginybine siena sudarė vieningą ginybinę sistemą. Tačiau reikia pastebėti siena nebuvo aklina – ji nejuosė šiaurės – ritinės miesto dalies ties bernardinų vienuolynu iki pilies sienos jos nebūta. Matyt ji čia nestatyta tikslingai – šioje vietoje stivėjęs bernardinų vienuolynas galėjo atlikti ginybinę sieną, taip pat tenka nepamiršti ten tekančią Vilnelę.

Sieno būta vidutiniškai apie 6 m. aukščio, apatinėse mūro dalyse šiek tiek storesnė nei 1 metro, o viršutinėse storis nesiekė metro.

Pradžioje joje būta penkerių vartų, vėliau jų skaičius padidintas iki 10 .

Einant nuo bernardinų veinuolyno čia būta Bernardinų, Spaso (Išganytojo), Subačiaus, Medinikų, Rūdininkų, Trakų, Vilijos , Totorių, Šlapieji (Marijos Magdelietės) ir Pilies varatai.

1799 m., LDK jau esant Rusijos Imperijoje, caro įsakymu miesto sienos buvo nugriautos kaip atgyvena ir trukdis miesto plėtrai. Griovimo darbai buvo vykdomi 1800 – 1803 m.rangovų, plytos panaudotos kitoms statyboms.

Iki dabar yra išlikę tik vieni – Medininkų (Aušros – Ostra brama) vartai. Pagal viduramžių tradiciją miestų vartai tiek iš vidinės pusė, tiek iš išorės, buvo pošaimi šventais paveikslais. Tokių paveikslų būta matyt ne vienuose miesto vartuose. Taip buvo ir Medininkų vartuose. vidinėje vartų pusėje nuo XVI a. pb. – XVII a. kabojo mums žinomas Marijos Dievo motinos paveikslas. Nuo XVII a. pb. Jis pradėjo garsėti kaip stebuklingas, jį globoti ėmės šalia prie Teresės bažnyčios įsikūręs karmelitų vienuolynas, paveikslui pastatyta koplyčia, kelis kartus rekonstruota. Galbūt vartai kaip tik ir išliko todėl, kad prie jų buvo prišlieta koplyčia su stebuklingu paveikslu.

Miestų sienų išlikę yra tik atskiri fragmentai – ties Aušros vartais, netoli buvusių Rudininkų vartų, Bokšto gatvėje.

Šiaip buvusios sienos vieta yra tiksliai rekonstruojama praktiškai visu perimetru, taip pat lokalizuojamos vartų vietos. Sudėtingiau rekonstruoti pačios sienos ir jos vartų išvaizdą. Daugiausia tam gelbsti XVIII a. pb. Dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelės, užfiksavusios ne vienus vartus, bei Žemutinės pilies griuvėsius.

Išlikęs vienas svarbiausių sienos fortifikacinių įrengininių Vilniaus bastėja (Barbakanas). Tai XVII a. I pusėje rytinėje sienos dalyje netoli Subačiaus vartų pastatytas artilerijos ginybinis įrenginys, skirtas rytinės sienos sutvirtinimui. Renesansinis, Pasagos formos plano, dalinai paslėptas po žeme artilerijos įrenginys. Tačiua gan geritai neteko pirminės paskirties, nes per 1655 – 1661m. karus nukentėjo, buvo paverstas ginklų sandėliu, o XIX a. tapo miesto šiukšlynu ir užverstas šiuklėmis. Tik XX a. II pusėje archeologų atkastas, išvalytas, restauruotas ir įrengtas muziejus (Nacionalinio muziejaus filialas).

Kauno miesto ginybinė siena statyta pagal 1655 m. dkJono Kazimiero nurodymą, statybos darbai pradėti po 1655 – 1661 m. karo. Nėra žinoma tikslus visos sienos perimetras, turbūt nebuvo baigta statyti, sienos būta
nei Vilniuje. Panašu, kad sienos statytojai ir neturėję tikslo aptverti viso to meto Kauno siena, mat tam ir nebuvo būtinybės. Išties miestas įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje ir tokiu būdu iš trijų pusių saugomas natūralių – gamtinių užtvarų. Siena teturėjusi miestą ginti iš rytinės pusės atkirsdama santakoje įsikūrusį miestą.

Išlikusiuose fragmentuose ir bokšte (Malūninkų) (Muzikinio teatro sodelyje) nėra šaudymo angų ir galerijų, sienos būta apie 0.9 m. storio ir 4-5 metrų aukščio. Siena visiškai neatitko to meto karybos pasiekimų, tegalėjo ginti nuo pavienių plėšikų ir lengvai ginkluotos kariuomenės.

Biržų miesto ginybinai įrengimai sudarė vieną kompleksą su Biržų bastionine pilimi.

XVI a. Radvilos pagal iš anksto paruoštą viso miesto su ginybine siena ir pilimi plana LDK šiaurinėse teritorijose, netoli svarbiausių kelių į Rygą, statydino Biržų miestą. Miestas taisyklingo išplanavimo, su tvarkingu gatvių tinklų. Miestas buvęs apjuostas ginybiniu pylimų, medžio – mūro sienomis, su mūro vartais. Šiandien jų fragmentai aptinkami tik kaip archeologiniai redinia, rasta vartų pamatai. Išlikę bastioninės pilies pylimai.

Pilys. XVI a. renesansinės pilys skiriamos pagal paskirtį ir to sąlygotus architektūrinius ypatumus skiriamos į bastionines ir ir rezidencines.Bastioninės. Šio tipo pilys buvo daugiau statomos strategiškai svarbiose ir ne itin saugiose vietose. Jos savyje jungė ginybinę ir rezidencinę funkcijas. Renesanso epochoje įvykus akivaizdžiam šuoliui gamtos moksluose, karybos moksle ir mene, tobulėja karo ir civilinės statybos teorija ir praktika. Išpopuliarėja “idealiojo miesto” idėja. Visa architektūra (tiek urbanistika, tiek fortifikacinė, tiek civilinių (visuomeninės ir sakralinės paskirties) stainių architektūra), grindžiama tiksliais trigonometriniais skaičiavimais, estetika grindžiama taip pat matematiniais skaičiavimais bei taisyklėmis, kuriama architektūros teorija, rašomos ir leidžiamos knygos, idėjos plinta po Europoje ne tik knygose bet ir bandomos realizuoti. Miestai, fortifikaciniai įrenginiai statomi pagal taisyklingą, geometrija pagrįstą planą, pvz. – kvadratą, apskritimą, arba taisyklingą daugiakampį, naudojamas radialinis – spidulinis planas, kuomet miestas konstruojamas apie vieną centrinę miesto aikštę, iš kurios išeina gatvės kaip spinduliai.

• Vienas ankstyviausių , artimiausių renesansinei bastioninei piliai pavyzdžių – Geraininių pilis (dab. Baaltarusija). XVI a. pr. padažnėjus totorių antpuoliams, teko stiprinti valstybės gynybą pietryčių teritorijose. Vilniuas vaivados Goštauta iniciatyva 1519 -–1529 m. buvo pastatyta pilis. Joje renesanso bruožai dar labai nežyms – pastebimos tik pastangos racionalesnei gfinybai. Šioje pilyje ryškūs vietinių aptvarinių pilių bruožai – tai kvadratinė aptvaro tipo pilis su apvaliais bokštais kampuose, pastatyta ant pylimo apsupto dviem apskasais, kurių vidinis – sutvirtintas siena su kampiniais bokštais. Į pilies kvadratą įkomponuoti rezidenciniai rūmai. Iki mūsų dienų yra išlikę pilies griuvėsiai.

• Vienas didžiausių bastioninės pilies pavyzdžių LDK ir visoje Šiaurės Rytų Europoje – jau minėta Biržų pilis. Pilies ir viso miesto statybos iniciatorius Radvila Perkūnas, pilis pastatydionama XVI a. pb., itališkų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilies vietoje įrengtas taisyklingo kvadrato plano – žemės sankasų ir griovių bastionai, išorėje sienos sutvirtintos mūru, bastiono kampai suformuojami į trikampius smailus pleištus. Pilies kieme būra rezidencinių rūmų. Šiandien yra išlikę žemės bastionai bei vienas iš renesansinių rūmų sparnas.

Rezidencinės pilys ir rūmai. Statyboje taip pat naudojamasi pastato palno simetrijos principu, bet jis nėra būtinas. Šios pilys jau neturi tokios ryškios ginybinės funkcijos, jų fortifikaciniai įrenginiai daug paprastesni, skirti atremti daug silpnesniam priešui, dažniausia pilies kompleksas konstruojamas jungiant rezidencines ir ūkinės paskirties pastatus, ginybinius – apžvalginius bokštus apie vidinį kiemą į vieną visumą. Pilies statybos vietai didelę reikšmę turi ypatingas, efektingas kraštovaizdis (Panemunės pilys). Prie rezidencinių pilių jau atsiranda renesansiniai simetriško plano parkai, su tvenkiniais, terasomis.

Reikėtų išskirti Panemunės rezidencines pilis:

• Raudonės

• Raudondvario

• Panemunės (Vytėnų)

• Rekonstruota Gardino aukštutinė pilis XVII a. II p., kurioje rezidavo Steponas Batoras.

• Alšėnų pilis

• Gaidžiūniškio rūmai (Goiceniški)

Miestų teritorijose, kuomet ginybinė funkcija atitenka miesto ginybinėms sienoms, sienoms tarp atskirų jurzdikų (jurizdikcijų), kur miesto teritorija ribojama ir erdvė brangi didikų rezidencijos be ginybinių įrengimų, su išryškinta reprezentacine funkcija – rūmai.

Dažniausia jie simetriško plano, su vidiniu kiemu.

Ryškiausias didikų renesansinių rūmų pavyzdys būtų – Vilniaus Radvilų rūmai. Iki šių dienų neišlikę, į vakarus nuo Žemutinės pilies netoli Neries – dabartinės Tilto ir Vrublevskio gatvių teritorijoje.

Antrieji stilistiškai vientisesni buvo Jonušo Radvilo Jonušo XVII a. pr. statyti renesansiniai rūmai už miesto sienos ribų. Tai simetriško U plano rūmai, buvę dabartinės
Liejyklos ir Vilniaus gatvių teritorijoje. Iki mūsų dienų yra išlikusi maždaug pusė jų, dabar juose įsikūręs dailės muziejaus užsienio dailės filialas.

• Paminėtini Kaune esantys Masalskių rūmai.

• Šiaip XVI a. – XVII a. pr. LDK didikai miestuose gan intensyviai statė renesansinius rūmus, kartais jie neturėjo tokių mastų ir puošnumo , tarkim kaip Radvilų – galingiausios to meto didikų šeimos rūmai, kartais panašėjo į didelius renesanso stilistikos dekoru puoštus miestiečių namus. Daugiausia jų būta Vilniuje, tačiau Vilniui kenčiant nuo Maskvėnų kariuomenės, per miestą eilę kartų siaubusius karus jie sunyko, arba tiesiog perstatyti jau kita stilistika.



• Vienas didžiausių, puošniausių ir reprezentatyviausių renesanso ir manierizmo rūmų ir apskritai statinių LDK pavyzdys iki mūsų dienų neišlikęs Ldk Žemutinės pilies rūmai.

Deja statinys neišliko –nugriautas XVIII a. pb., todėl jo išvaizdas rekonstruojama tik iš pavienių – fragmentiško pobūdžio, ne itin tikslios ikonografijos. Vertingiausios rūmų rekonstrukcijai 1785 – 1786 m. dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus sukurtos akvarelės.

Istorija

Aukštutinės ir Žemutinės Vilniaus pilių kompleksas formuotis pradėjo dar XIII a.ir perstatinėta eilę kartų. šioje vietoje mūrinių gyvenamųjų pastatų panašu , kad būta jau XIII a. a. pb. – XIV a. pr. , vėliau , tikėtina, kad Vytauto valdymo laiku čia pastatyta gotikinė rezidencija. XVI a. pr. dk Aleksandras Jogailaitis ant gotikinių rūmų užstatė trečią gotikinį aukštą. Tačiau vieningai renesansiniu stiliumi pastatyti nauji rūmai tik Žygimanto Senojo valdymo laikoterpiu (1507 – 1544) ir iniciatyva apie 1520 – 1530 m. už katedros apjungiant senus ir pastatant naujus rezidencinius korpusus buvo suformuoti netaisyklingo ir pilnai neuždaro kvadrato plano triaukščiai renesansinės ir manieristinės stilistikos rūmai, su vidiniu kiemu ir į jį atsiverenčiomis renesansui būdingomis pusapskritimėm arkom remiamos galerijomis – lodžijomis. Rezidencija buvo remontuojama ir atnaujinama atsižvelgiant į joje rezidavusio dk norus ir skonį. Ypatingą reikšmę ir turtingumą rūmai pasiekė joje pastoviai guyvenant ir reziduojant dk Žygimantui Augustui. Rūmai tampa svarbiausiu renesansinės kultūros židiniu ir skleidėju LDK. Juose suformuota artimiausia itališkojo renesanso rūmams aplinka – čia sukaupta XVI a. Europoje garsėjusi Žygimanto Augusto biblioteka, lobynas turtingas renesanso vaizduojamosios ir taikomosios dailės pavyzdžiais, čia skambėjo naujausia muzika ir dėvimi pagal renesanso stilistiką siūti ar tiesiog iš italijos atvežti rūbai, rūmuose rezidavo vienas “renesansiškiausių” LDK kunigaikščių – Žygimantas Augustas.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2731 žodžiai iš 5164 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.