Renesansiškoji meno samprata
5 (100%) 1 vote

Renesansiškoji meno samprata

TURINYS

ĮVADAS

RENESANSO SAMPRATA………………………………………………………………………………………1

RENESANSO LITERATŪRA IR ŽYMIAUSI ŠIOS EPOCHOS RAŠYTOJAI…………..2

NAUJŲ KULTŪROS IDEALŲ LINK…………………………………………………………………………6

IŠVADOS

NAUDOTA LITERATŪRA

RENESANSO SAMPRATA

Renesansas – tai laikotarpis tarp viduramžių ir naujųjų amžių. Vieniems tyrinėtojams jis – viduramžių baigmė, kitiems naujųjų amžių pradmuo . Šiuolaikiniai kultūros tyrinėtojai Renesansą aiškina kaip pasaulinės kultūros procesą, kaip milžinišką kultūrinę bangą, kilusią VIIIa. prie Ramiojo vandenyno Kinijoje ir nuslūgusią XVIIa. prie Atlanto vandenyno Europoje. Renesansas reiškia Atgimimą. Ši sąvoka vartojama nuo XVIa. ja apibūdinamas perėjimas iš viduramžių į naujuosius amžius.

V. Europos šalyse Renesansas apima XV – XVI a., o prasideda XIVa. seniausią ir turtingiausią istoriją turinčioje Italijoje, tiksliau miestuose – valstybėse Florencijoje ir Venecijoje. Kartais teigiama, kad Renesansą sukūrė turto ir talento sąjunga. Italijos miestų valdovai garsėjo ne tik turtais – jie globojo muzikantus, dailininkus, poetus, skaitė antikinius kūrinius, didžiulius piningus išleisdavo bibliotekoms kurti. Ši epocha žmogų suvokė kaip asmenybę išsilaisvinančią iš Viduramžių bažnyčios dogmų ir luominių varžtų. Renesanso žmogus turėjo būti kultūringas, malonaus būdo ir rafinuotas, išsilavinęs ir iškalbus, išmanąs lotynų ir graikų kalbas, suprantąs meną. Renesanso laikais gerbiama ir vertinama tik universali asmenybė. Visa šio laikotarpio meninė kūryba orientuota į žmogaus individualybės išryškinimą. Svarbu paminėti, kad Renesansas neatsiejamas nuo humanizmo ir humanistų veiklos. Humanistais jau ankstyvojo Renesanso laikais imta vadinti mokslininkus, kurie gilinosi į Antikos kultūra ir su žiniomis gautomis iš jos, supažindindavo savo amžininkus. Humanistais tada buvo vadinami visi antikos studijoms atsidėję mokslininkai; jie sudarė priešpriešą teologams, dvasininkams. Tačiau gana anksti, jau nuo Petrarkos laikų, humanistų puoselėjamas humanizmas ėmė reikšti ir žmogaus bei žmogiškumo gynimą, kovą dėl žmogaus kaip asmenybės. Sąvoka humanistas atsirado XVa. universitetinėje aplinkoje – taip studentai vadino humanitarinių dalykų dėstytojus. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų – jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė išsilavinimo ir kultūros reikšmę. Ši naujoji pasaulėžiūra žmogų laikanti didžiausia vertybe vadinama humanizmu. Renesanso mąstytojai kalbėjo apie neribotas žmogaus galimybes, kurias atskleisti tampa gyvenimo tikslu. Jie labiausiai pabrėžia individo išskirtinumą, ypatingumą.

Renesansas ne tik humanistinės pasaulėžiūros, mokslų ir meno klestėjimo, bet ir žiaurių religinių reformų bei socialinių kovų metas.

RENESANSO LITERATŪRA IR ŽYMIAUSI ŠIOS EPOCHOS RAŠYTOJAI

Renesanso laikais itin populiarus buvo sonetas, kuris formavosi pirmiausia kaip meilės eilėraštis. Sonetas – tai griežtos sandaros 14 eilučių eilėraštis, dažniausiai parašytas 10-13 skiemenų silabinėmis arba silabotoninėmis eilutėmis su tam tikra rimų sistema. Vadinamąjį itališką sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Petraraka pirmasis naujųjų laikų humanistas. Savo nebaigtoje poemoje „Afrika“ (1339-1342) jau visai aiškiai formuluoja šviesiosios Antikos ir tamsiųjų Viduramžių skirtumą. Šio rašytojo pasaulėžiūroje žemiškasis grožis užima itin svarbią vietą, nors lyginant su dieviškuoju grožiu, jis dar tebėra žemiausiame lygmenyje. Meilė Laurai, kurią Petrarka apdainavo daugybėje sonetų, iškyla kaip didžiausia poetinės kūrybos įkvėpėja. Pačią Laurą poetas vis dėlto įveda į platoniškosios estetikos šviesą, dangiškajame jos grožyje matydamas visatos sielos veidrodį.Tai tipiškas renesanso žmogus – smalsus, kritiško proto, trokštantis pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Angliškojo soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras. Palyginti su Petraraka, Šekspyro raiška paprastesnė, atviriau, nuoširdžiau atskleidžiami jausmai. Šekspyras neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Apie pačio Šekspyro gyvenimą žinoma labai mažai, bet dar gyvas būdamas jis garsėjo kaip rašytojas. 1623m. pirmą kartą buvo išleista jo dramos veikalų rinktinė. Šekspyras kaip ir kiti Renesanso humanistai, visada palaikydavo nuoširdžius žmonių jausmus ir laisvę mylėti. Šalia komedijų jis parašė nemažą dramų ciklą istorine tematika – Anglijos praeities temomis. Jo garsiausi kūriniai: „Romeo ir Džiulieta“, „Julijus Cezaris“, „Hamletas“. Ne ką mažiau svarbesnis Renesanso epochos rašytojas – Fransua Rablė (1494-1553), juokdarys ir filosofas – taip kartais apibūdinamas šis prancūzų rašytojas, antikinės literatūros bei kalbų žinovas, medicinos daktaras. Taip pat labai svarbus yra Dantė ir jo kūrinys „Dieviškoji komedija“. Naujųjų Renesanso idėjų atgimimo pradžia kartais net vadinama „Dantės epocha“. Nors šio poeto estetinėse pažiūrose meninės kūrybos aktą nulemiąs Visagalis,
tačiau konkrečiuose kūriniuose pvz. „Dievišjoje komedijoje“ meniniai vaizdai ryškiai individualizuoti, gausų realaus gyvenimo paveikslų. Filosofiniame traktate „Puota“ Dantė išskiria ir įdomiai nagrinėja net keturias simbolio prasmes: Tiesioginę (atitinkančią tiesioginę teksto reikšmę), alegorinę (tiesia įžvelgiama per melagingą tiesioginę reikšmę), moralinę (skaitytojas ją pats atranda tekste) ir anagoginę (aukščiausiųjų, amžinųjų antprasminių idėjų įžvelgimas išraiškoje).Apie Dantę sakoma, kad jis viena koja stovėjęs viduramžių epochoje, o kita Renesanse. Tas tiesa, nes Dantes Alighieri kūrybos rėmus sudaro sudaro viduramžių simboliai bei pasaulėvaizdis, bet kartu jis kaip kūrybinė asmenybė, kaip genijus pakilo aukščiau negu leisdavo viduaramžių poezijos vaizduotės galios. Jo „Dieviškoji komedija“ formos naujumu ir filosofiniu orginalumu yra nepakartojamas kūrinys . „Dantė lygintinas su savo epochos gotikine katedra, kuri įkūnija ir užbaigtą viduramžių tobulumą ir perėjimą prie drąsių bei patakių naujų laikų formų“ . Poezija buvo garbinama ir Bolonijoje , seniausio Europos universiteto mieste, kur čionykštis poetas Guido Guinizelli pradėjo plėtoti naują poetinę raišką, vadinamąjį naująjį, saldųjį stilių. Jį tęsė Dantės poetinis mokytojas ir tiesioginis pirmtakas Guido Cavalcanti. Pereinant prie Renesanšiškojo romano, reikia pasakyti, kad

Šiuo metu Jūs matote 41% šio straipsnio.
Matomi 984 žodžiai iš 2383 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.