Renesansiškoji meno samprata
5 (100%) 1 vote

Renesansiškoji meno samprata

I. Renesanso priešistorė: viduramžių pasaulėžiūra ir kultūrinė situacija

Po ankstyvosios krikščionybės epochos ir Romos imperijos žlugimo ėjęs laikotarpis, kuris truko maždaug nuo 500 iki 1000 m. gali būti vadinamas toli gražu ne pagiriamuoju tamsiųjų amžių vardu. Vadiname šiuos šimtmečius tamsiaisiais, nes anais visuotinio kraustymosi, karų ir perversmų laikais žmonės skendėjo tamsybėse, mažai teturėjo žinių, kuriomis galėjo vadovautis. Viduramžių žmonėms neregimasis – pragaro siaubūnų ar demonų – pasaulis buvo lygiai toks pat tikras, kaip ir kasdieninė badmečių, ligų bei žudinių patirtis. Meno formos, gyvavusios tuo laikotarpiu, buvo glaudžiai persipinusios su bažnytine, biblijine temomis.Bažnytinė ideologija skelbusi žmogaus kančią, menkumą prieš visagalį Dievą, o išsigelbėjimas iš viso to tebuvo mirtis ir dangiškoji palaima.

Tačiau visus šiuos šimtmečius būta ir vyrų ir moterų, atsidavusių menui ir mokslui, kurie susižavėję bibliotekose ir lobynuose saugomais antikinio pasaulio kūriniais, bandė atgaivinti savo mėgstamiausius menus. Tačiau dažnai visa jų veikla nueidavo vėjais – jos rezultatus nušluodavo nauji karai bei ginkluotų šiauriečių, visai kitaip supratusių meną, antplūdžiai. Dažnai vadinamos barbarais, šios atvykėlių gentys turėjo savitą grožio ir meno supratimą, kuris atspindėjo jų pagonišką ir primityvų gyvenimo būdą. Jų meno dirbiniuose dominavo gyvūnų, slibinų temos. Kita vertus, laikotarpis tarp Romos žlugimo ir renesanso epochos, kurį italai vadina gotika turėjo genialių mokslininkų, menininkų ir architektų. Gotikos architektūra, jos kylančios į viršų erdvės bei siauri vitražų langai kelia mums pagarbią baimę. Verta paminėti ir viduramžių bažnytinės muzikos suklestėjimą.

II. Renesansiškoji epocha – būdingiausi bruožai

Kai kurie istorikai renesanso pradžią laiko italų poeto Frančesko Petrarkos (1304-1374) laikus. Petrarka, puikus rašytojas, kritikavęs viduramžių mokymą, siekė atgaivinti tokį išsilavinimą, kurį gaudavo senovės Romos jaunuoliai, grindžiamą humanitariniais mokslais: gramatika, etika, istorija, retorika. Mokiniai, įgiję tokį išsilavinimą, buvo vadinami humanistais. Petraraka pasekė ir kiti viduramžių šviesuoliai, siekę prikelti antikos laikų estetines, filosofines pažiūras ir pritaikyti jas to meto mene bei švietime.

Taigi humanizmas buvo itin pažangus judėjimas, prasiskverbęs į scholastikos rėmus, pakeitęs ir suteikęs naują vertę tokioms meno šakoms, kaip poezija, muzika ar tapyba.

Estetinai ir etiniai antikos idealai, išpopuliarinti atrastų tekstų, padeda gražinti žmogui vietą kosmose. Žmogus, skirtingai nei viduramžiais, tampa svarbus, trokštantis žinių ir galintis tobulėti. Pagrindinė vieta renesanso mene skiriama būtent žmogui, kuris tampa laisvas valdyti erdvę ir laiką. Du renesanso meno poliai bus žmogus ir stiliaus troškimas. Iš čia atsirado monumentalumo ir išbaigtumo tendencijos, kartais net smulkiausiuose dalykuose.

Siekdami parodyti renesanso meno santaika su to meto ideologija katalykybe, kai kurie humanistai net bandė sutaikyti tris didžiąsias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą. Tai kartais net atsispindi kūriniuose.

Nuolatinė renesanso autopedagogika tokia: „Mainai tarp dailės ir kitų kultūros apraiškų yra nenutrūkstami ir gyvybingi“.

Kalbant apie renesanso epochos kūrinius reikia paminėti, kad tikrovė juose nėra kopijuojama, ji net nėra interpretuojama, perleidžiant “pro temperamento prizme“. Renesanso menas randa archetipus ne sukurtoje, o kuriančioje gamtoje. O menininkas turi prisiderinti prie kūrybos proceso.

Taigi, renesansas visų pirma sužydėjo Italijoje. Iki tol jokiame kitame mieste nėra buvę tokio stipraus pasitikėjimo ir vilties kaip turtingame prekybos centre Florencijoje. Kaip tik čia pirmaisiais XV a. dešimtmečiais grupė meninikų sąmoningai ėmėsi kurti naują meną ir atsižadėjo praeities įdėjų.

III. Renesanso įpatumai įvairiose meno srityse:

1. Tapyba

Tapyba, neišvengiamai užimanti svarbiausią vietą bet kokiame kūrinyje apie šią epochą, vaduojasi , ir kaskart vis labiau, iš religinių puošmenų. Geresnis anatominės formos suvokimas kyla iš antikinių statulų. Apie 1410 m. architektas Filipas Bruneleskis padarė atradimą, pirmą kartą panaudodamas perspektyvą, taip suteikdamas kūriniui dar daugiau tikroviškumo. Į atpasakojamąjį vaizdavimą įsiveržęs mąstymas, kartais diktuojantis visai kitokius tradicinius elementus (simbolius ir kt.), atveria meninikui galimybę laisvai kurti tapybos spektaklį.

Freska, tapybos būdas, žinomas jau romėnų laikais, renesanso menininkų buvo ypač mėgstamas. Čeninas Čeninis, knygos „Meistro vadovas“ (1390) autorius, apibūdino freskos tapymą kaip „mieliausią, patraukliausią darbą“. Tačiau toks darbas dažnai buvo itin ilgas, sekinantis, bei reikalaujantis didelio kruopštumo. Tam, kad spėtų, atlikti savo užsakymus, dažnai renesanso tapytojai samdėsi padėjėjus, kurie piešdavo kitas paveikslo dalis, pavayzdžiui gyvūnus.

Renesanso menininkai išpuoselėjo ir kitus tris tapybos žanrus: portretą, peizažą ir natiurmortą. Atsisakę viduramžių papročio vaizduoti daugiausia religines scenas,
jie susidomėjo istorijos temomis ir graikų bei romėnų mitologija. Dailininkai žavėjosi naujomis idėjomis ir pačių atrastais naujais tapybos būdais, jie jautė, kaip rašo Albertas, kad „panorėjęs žmogus gali viską.“ Būdamas tipiškas renesanso laikų „universalusis žmogus“ – architektas, poetas, dramaturgas, matematikas ir atletas, Albertis taip samprotavo visai pagristai. „Tau duotos grakštesnis negu kitų gyvūnų kūnas…aštrios ir švelnios juslės…gabumai, protas ir atmintis, derantys nemirtingam dievui“, rašė jis. Todėl renesanso tapytojų paveiksluose daug nuogų gražių moterų ir patrauklių, raumeningų vyrų figurų. Dailininkai daugiau dėmėsio skyrė ir fonui, kuriame įkurdindavo savo herojus; net ir religiniuose paveiksluose nevengė vaizduoti paprastų žmonių, naminių gyvūnų, apyvokos reikmenų, augalų, pastatų ir gamtos. Gotikiniai paveislai baugino, buvo iškilmingi ir dažnai niurūs, o renesanso tapytojų kūriniuose žmonės džiaugėsi gyvenimu.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 930 žodžiai iš 2949 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.