Renesanso epocha
5 (100%) 1 vote

Renesanso epocha

Renesanso epocha

Xv a. Europoje vyko didelis kultūrinis sąjūdis, vadinamas Renesansu (Atgimimu, turimas galvoje antikos atgimimas). Renesansas prasidėjo klestinčiuose Italijos miestuose, jo šaltinis iš naujo atrastos senovės graikų ir romėnų dailės, literatūros ir mokslo idėjos. Renesanso žmogus labai domisi filosofija, teologija, literatūra, tapyba ir kitais menais, matematika, medicina, astronomija ir t.t. Dažnai humanistas rašytojas, menininkas yra kartu ir mokslininkas. Italijos Renesansas skirstomas į du laikotarpius: xv a. vadinamas Ankstyvuoju Renesansu, o xvi a. (tiksliau pirmasis jo trečdalis) – Brandžiuoju Renesansu. Svarbiausias Ankstyvojo Renesanso kultūros ir meno centras buvo Florencija. Florenciją klestėjimo metu valdė Medičiai turtingiausių Europos finansininkų šeima. Jie buvo puikiai susi pažinę su antika ir rėmė naujus menininkus bei jų idėjas. Xvi a. centras persikėlė į Romą. Svarbus vaidmuo šiuo laikotarpiu teko ir Venecijai. Iš esmės pakito architektūra. Nors to meto architektai gaudavo vis daugiau užsakymų statyti visuomeninius pastatus, didžiausi laimėjimai vis dar susiję su bažnytinių pastatų statyba. Jų architektūroje ir dekore atsisakoma visko, kas priminė gotiką. Dėl antikos įtakos tobulesniais pradedami laikyti statiniai, kuriuos užbaigia kupolas. Toks pavyzdys Romos Panteonas. Žymiausias ir didingiausias Renesanso epochos kupolinis statinys Šv. Petro katedra Romoje. Jos statyba truko daugiau kaip šimtą metų. Iš dešimties statybai vadovavusių architektų žymiausi buvo pirminio projekto autorius Bramantė ir Mikelandželas.132m. aukštyje iškilęs gigantiškas katedros kupolas tai Mikelandželo sukurtas šedevras. Ši katedra išsiskiria tobulumu ir harmonija. Nepaisant milžiniško perimetro ir aukščio, ji nesiveržia į dangų kaip gotikinės katedros. Šv. Petro katedra visa savo esybe tarytum garbina ir aukština ne tiek Dievą, kiek savo kūrėją žemiškąjį žmogų. Renesanso epochos pastatus puošia kolonos, piliastrai, liūtų galvos ir pučiai (nuogi sparuoti arba nesparnuoti berniukai), gipsiniai gėlių ir derliaus gėrybių vainikai, akantolapai ir kitos detalės, kurių pavyzdžių buvo rasta Senovės Romos pastatų griuvėsiuose. Didelė jų dalis puošybai buvo naudojama iki XX a. pradžios. Vėl paplito pusapvalė arka. Pasiturintys žmonės ėmė skirti daugiau dėmesio savo gyvenamosios vietos gožiui ir patogumui. Vietoj buvusių prigludusių vienasprie kito namų atsirado plačiais fasadais į gatvę pasukti rūmai. Savoforma jie priminė kvadratą, centrinė dalis keturkampis atvirų arkadų apsuptas kiemas. Paprastai rūmai buvo trijų aukštų. Niūrūs pirmųjų aukštų išoriniai fasadai dažnai apmūryti grubiai tašytų akmenų blokais, o kiti aukštai švelniau apdorotais akmenimis. Tokiuose ankstyvojo tipo rūmuose gyveno ir pati įtakingiausia Florencijos šeima turtingi bankininkai, tekstilės manufaktūrų valdytojai Medičiai. Renesanso skulptūros istorijos pradžia laikoma 1402 m.,kai jaunas juvelyras Lorencas Gibertis (13751455) laimėjo skulptorių konkursą Florencijoje bažnyčios priestato durims sukurti. Šiam darbui jis pašventė 50 metų. O garsusis Mikelandželas jas pavadino „Rojaus vartais“. Tarp antikinės ir renesanso skulptūros daug bendra: formos artimos realybei, nepaprastai vertinamas apnuoginto kūno grožis. Donatelo (13861466) skulptūra „Dovydas“ – pirmoji skulptūra po tūkstantmečio pertraukos vėl vaizduojanti apnuogintą žmogų. Naujoviška, bet didelės meninės vertės, buvo prancūzų Renesanso skulptūra. Įžymus skulptorius Žanas Gužonas(15101568) puošė pirmuosius Luvro pastatus. Jo skulptūrose prancūziškas grakštumas siejamas su gyvu naturalumu. Gužono moters tipas liauna, ilgakojė, maža galva ir taisyklinga tiesia nosimi būdingas ir daugeliui vėliau kūrusių prancūzų skulptorių.Tokios ir nimfos su puodynėmis rankose, Gužono pavaizduotos „Nekaltųjų fontano“ reljefuose Paryžiuje(dabar Luvre). Geriausi prancūzų skulptūros bruožai vėliau atsispindėjo Žermeno Pilono(15351590) kūryboje. Nepaprastos jo sukurtos Henriko II ir Kotrynos Mediči mauzoliejaus Sen Deni vienuolyne, netoli Paryžiaus, skulptūros. Pusiau apnuogintos ant pagalvių gulinčios marmurinės figūros tuo metu buvo naujovė. Atrodo, kad prieš akimirką jos buvo gyvos ir dar tebeskleidžia gyvybės šilumą. Tai neįprasta tų laikų menui, nes tokio tipo kūriniuose mirtis buvo vaizduojama labai atgrasi kaukolėmis ir skeletais. Renesansas atnaujimo ir tapybą. Dailininkai vėl grįžo į gamtą, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šešėlius, natūralias pozas, įvairių žmonių jausmus. Ankstyvojo Renesanso paveikslai pilni šviesos, pakilios nuotaikos. Pirmasis Ankstyvojo Renesanso tapytojas, gyvenęs 28 m. , buvo Mazačas. Jis be galo išraiškingai ir tobulai perteikė magiškus jausmus. Jo kūryba išsiskiria tamsiu ir sodriu koloritu. Po Mazačo įsivyrauja plejada savitų dailininkų: romus vienuolis Fra Beatas Andželikas, Paolas Učelis, Pjero dela Frančeskos ir kiti. Ankstyvojo Renesanso tapyboje garsūs buvo ir Sandro Botičelio darbai. Brandaus Renesanso laikotarpiu Italijoje dirbo trys didieji meistrai: Leonardasda Vinčis(„Paskutinė vakarienė“ ir „Džokonda“)

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 795 žodžiai iš 2298 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.