Stakliškių vidurinė mokykla
Referatas
Renesanso bruožai dailėje
paruošė 9 klasės mokinys
Vytautas Židanavičius
Mokytojas K. Palionis
2004 – 02 – 10
Renasanso epocha – tai pereinamasis laikotarpis iš viduramžių į
naujuosius laikus. Renesansas tai Europos kultūros meno ir visuomeninio
suklestėjimo epocha. Šis laikotarpis apima XIV – XVI a. Europos (Italijos)
kultūriniame gyvenime atsirado daug naujovių techninėje srityje ir tai
paskatino daugelį menininkų pradėti mąstyti naujoviškai. Pagrindinis
Renesanso bruožas – humanizmas. Humanizmas tai – idealogija ir
pasaulėžiūra, kuriai būdingi: pasaulietiškumas, proto pultas tikėjimas
žmogaus kūrybinėmis galiomis ir sugebėjimais.
Pavadinimas ,,Renasansas“ (pranc. – atgimimas) paprastai
taikomas Vakarų Europos istorijos laikotarpiui nuo XIV a. pradžios iki XVI
a. vidurio ar pabaigos. Tačiau to meto raštuose terminas daugiau vartojamas
apibūdinti judėjimą – naują atgimimo dvasią mene bei literatūroje.
Pirmiausia tai buvo taikoma atkurtoms antikos studijoms, kurias
išpopuliarino italų poetas ir klasikas Petrarka, vėliau Erazmas
Roterdamietis pritarė naujiems antikinių rankraščių vertimams ir ,,tyresnei
literatūrai“. Renesanso literatūros veikėjai: Petrarka, Bokačas, Moras,
Šekspyras ir kt.
Literatūros bruožai: 1. Kūriniuose vaizduojamas realus žmogaus gyvenimas.
2. Išryškinama tautinė kalba.
Labiausiai prie Renesanso kultūros ir idėjų plitimo prisidėjo
Mainco miestiečio Johano Gutenbergo apie 1440 m. išrasta knygų spausdinimo
mašina. Gutenbergas sukūrė sukūrė surenkamąjį šriftą. Iš atskirų švininių
raidžių būdavo galima surinkti bet kokį tekstą. Pirmoji Gutenbergo
išspausdinta knyga buvo Biblija.
Meno atgimimo idėją išvystė meno istorikas Džordžas Vazaris.
Pagrindiniai menininkai:
a) Džotas Di Bondonė – Judo pabučiavimas, Susitikimas prie aukso vartų;
b) Mikelandželas Buonarotis (1475 – 1564), tai – garsus architektas,
tapytojas, poetas, karo inžinierius. Jis vadovavo ir Šv. Petro
bazilikos Romoje statybai. Labiausiai jis išgarsėjo savo skulptūromis
– Dovydas, Vergas sukryžiuotomis kojomis.
c) Leonardas Da Vinčis (1452 – 1519), didi ir įveiriapusė asmenybė. Jis
buvo tapytojas, skulptorius, architektas, rašytojas, gamtos
tyrinėtojas, inžinierius. Aukščiausiu menu Leonardas da Vinči laikė
tapybą. Ir mūsų laikais jis žinomas kaip tapytojas, nors per visą
gyvenimą nutapė tik keliolika paveikslų – Mona Liza (Džokonda),
Paskutinė vakarienė, Šventoji [pic] šeima, Madona uolose, Marija ir
kūdikis su šv. Jonu krikštytoju. ,,Mona Liza” taip pat žinoma
,,Džokondos vardu, nutapyta apie 1503 metus. Dailininkas vaikščiodavo
gatvėmis, stebėdavo žmones, bendraudavo su jais, o vėliau savo
pastebėjimus panaudodavo tapydamas paveikslus. Mirė šis didis
florentietis Paryžiuje.
d) Sandro Botičelis – Pavasaris, Primavera, Veneros gimimas;
e) Rafaelis Santis (1483 – 1520), tai – garsus tapytojas ir arcitektas.
Labiausiai Rafaelis išgarsėjo kaip dailininkas, tapęs amžininkų
portretus, paveikslus religine tematika – Siksto madona, Baldasarės
Kastiljonės portretas;
f) Albrechtas Diureris (1471 – 1528) – žymiausias vokiečių Renesanso
epochos dailininkas. Diureris labiausiai išgarsėjo savo graviūromis,
kuriomis buvo iliustruojamos spaudos knygos. Diurerio darbai greitai
paplito visoje Europoje.
Dailininkai siekė, kad paveikslai būtų langas į pasaulį. Senesnės