Renesanso filosofija1
5 (100%) 1 vote

Renesanso filosofija1

Literatūros sąrašas:

1. Ernst von Aster – Filosofijos istorija. Vilnius. 1995

2. Filosofijos istorijos chrestomatija Renesansas. Vilnius, 1986

3. R. Ozolas – Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, 1988

4. W. Tatarkiewicz – Filosofijos istorija. Alma littera, 2001Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis (graikiškai φιλοσοφια < phileo – myliu + sophia – išmintis), reiškiantis „išminties meilę“ žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija).

Renesansas (pranc. Renaissance, it. Rinascimento – atgimimas). – Europos istorijos laikotarpis (XIV – XVI amžius), kuriam būdingas atsigręžimas į Antikos kultūros bei meno tradicijas, humanistinė pasaulėžiūra, mokslo suklestėjimas. Renesansas – tai ne tik prometėjiškos, laisvos, įvairiapusės asmenybės iškilimo epocha, bet ir gamtos mokslų didžiųjų atsiradimų laikai, kai žmogaus filosofija yra glaudžiai susijusi su gamtos filosofija (natūrfilosofija). Renesanso žmogus gangreit suprato, ką reiškia persiorientavimas nuo Dievo į save: tai reiškė būtinumą pertvarkyti mąstyseną, sukurti naujo tipo filosofiją.

Taigi XIV – XVI amžiuje filosofijoje prasidėjo atgimimo epocha – renesanso laikotarpis. Pajutęs savo galią, vertę ir savarankiškumą, Renesanso žmogus nustojo tikėti autoritetais. Aišku jis negali atmesti Dievo, nes Dievo buvimą išpažįsta visi filosofai. Tik jo vieta ima aiškinti naujai. Pati Gamta yra Dievas. Visame kame – gyvybingumas aktyvumas ir tobulumas. Buvo visiškai aišku, kad nebepakaks abstrakčių teiginių įrodinėjimo, reikės iš gausių realybės faktų vesti dėsningumus, o pastaruosius tikrinti naujais, jau dėsnio veikimą charakterizuojančiais, faktais: reikės nuolat budėti mokslo tiesos sargyboje, kad rastieji dėsningumai ir dėsniai nevirstų naujomis dogmomis, kad jie būtų performuluoti iš naujo, vos tik atsiras juos neigiančių faktų.

Renesanso žmogus karštligiškai stengėsi pats viską savo akimis pamatyti, savo jutimais patirti. Mokslinis tyrimas tapo jo aistra, o mokslas – tikra palaima. Renesanso epochoje buvo atgaivintas kritinio mokslinio tyrimo principas, kurio ištakos glūdėjo antikos gamtos filosofijoje. Prieš žmogaus akis atsivėrė visai kitoks pasaulis nei viduramžiais, pasaulis be stebuklų, tikslo ir lemties. Jis egzistavo savaime, pats save tvarkė ir valdė. Kritinės mokslo dvasios atbudimas išplėšė Renesanso žmogų iš laiko tėkmės gelmių, kur buvo nugrimzdęs viduramžių žmogus, būsimos amžinybės akivaizdoje tenkinęsis trumpa laiko atkarpa, ir padarė jį laiko valdovu, kuris stengėsi aprėpti ne tik dabartį, bet ir praeitį, ir ateitį. Žmogus siekė ją aprėpti savo žvilgsniu, protu, išmatuoti, skaidyti, kūrė matematiniais apskaičiavimais pagrįstus visatos modelius, kurie vertė daryti išvadą, kad Žemė yra tik vienas iš daugybės visatos pasaulių, o žmogaus gyvenimas – tik vienas iš bendro visatos vyksmo epizodų. Žmogus įgyja laisvos asmenybės esmę. Žmogus – Gamtos kūrinys, ir viskas ką daro žmogus – už viską jis neša atsakomybę. Gamta ji apdovanojo protu, žiniomis, todėl žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo poelgius. Reikės sukurti naują žmogaus supratimą, paremtą jo kūniškumo akivaizdybe: juk iki šiol, nors ir pripažįstama, kad žmogus turi kūną, tačiau į faktą žiūrima tarsi „pro pirštus“, ir tik renesanso išvakarėse gydytojai ir menininkai išdrįso pradėti daryti skrodimus!

Tokiomis aplinkybėmis humanistinė Renesanso kultūra, iš pradžių orientuota beveik vien tik į žmogų, vėliau ėmė vis daugiau dėmesio skirti gamtos pažinimui, būties interpretacijoms, naujo mokslinio pasaulėvaizdžio kūrimui. Pradėjo intensyviai formuotis renesanso gamtos filosofija, iš esmės nagrinėjusi ontologinę problematiką.

Tuo laikmečio humanistai jaučiasi esą pranašai, atstovaujantys laikmetį, kuris atneša esminę naujovę, „atgimimą“, radikalią „reformaciją“ ir nutraukia ryšius su senove. Čia jau siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti nauja, kritikuoti ir kovoti su seniena, ieškoti duomenų ir juos interpretuoti. Anuo metu vyravo sisteminė vienybė, o dabar išsiskiria įvairios kryptys, pabrėžiančios savo ypatingumą, iškeliančios pačią mąstytojo asmenybę.

Tačiau Renesansas buvo ne tik humanistiškų idėjų metas, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių (politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Tada reformacija pradeda kovą už tai, kad religinis gyvenimas būtų išlaisvintas iš bažnyčios akivaizdžios globos bei jos pretenzijų tvarkyti ir interpretuoti Dievo valią. Tačiau reformacijai būdingas ir kitas aspektas: ji siekia pasaulietinį gyvenimą išvaduoti iš religinio gyvenimo įtakos ir reguliavimo, iš religiškai sankcionuojamos ir grindžiamos moralės, kovoja už „pasaulietiškumo“ autonomiją bei nuosavas teises, nors ta „pasaulio“ autonomija ir prieštarautų „Dievui“.

Vis dėl to Renesanso žmogui buvo svarbiau tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet
tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas).

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 830 žodžiai iš 1606 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.