Turinys
Įvadas 2
Renesanso filosofijos pradžia 3
Renesanso gamtos filosofija 4
Renesanso idėjos 5
Renesanso valstybės idėjos 6
Renesanso filosofijos socialinės idėjos 7
Išvados 10
Literatūros sąrašas 11
Įvadas
Išoriškai XV ir XVI šimtmetį, perėjimo iš „viduramžių“ į „naujuo¬sius amžius“ periodą, galima apibūdinti ketveriopai: tai buvo Itali¬joje gimusio „Renesanso“ ir „Humanizmo“, išradimų ir atradimų, re¬formacijos, besikuriančių nacionalinių valstybių bei ekonominio buržuazijos suklestėjimo laikotarpis.Tam tikra prasme „Humanizmas“, senovės žinių ir studijų atgai¬vinimas, prasideda graikų-arabų literatūrai įsiveržus į lotyniškuosius Vakarus ir davus postūmį klasikinės scholastikos plėtotei. Galima atsekti nenutrūkstamą giją nuo Aristotelio veikalą vertimo į lotynų kalbą XII amžiuje – iki pat Marsiglio Ficino XV amžiuje išvers¬tos Platono kūrybos. Vergilijaus gerbėjo, pirmojo didelio ir žymaus naujųjų amžių poeto Dantės poetinio pasaulėvaizdžio principai rodo jį sąmoningai žengiant vien Tomo Akviniečio keliais. Petrarka, kuris, aistringai žavėdamasis romėnų senove, tampa tikru humanizmo tėvu, kuris vaistų nuo gyvenimo kančių ieško Augusti¬no, Cicerono ir Senekos raštuose, kartu tvirtai remiasi krikščioniš¬ka pasaulėžiūra: jis gina ją specialiame poleminiame traktate prieš averoistus. Paskutinis lemiamas išorinis postūmis Aristotelio raštų kelionei į Vakarus buvo ispaniškosios maurų~ karalystės sunaikini¬mas. Ji atitinka Konstantinopolio užgrobimas (1453 metais), priver¬tęs Rytų mokslininkus su savo literatūriniais lobiais traukti į Itali¬ją (tačiau tai buvo jau anksčiau prasidėjusio judėjimo pabaiga; siekimas vėl suvienyti Rytų ir Vakarą Bažnyčias jau skatino italų ir Bizantijos mokslininkų kontaktus; toks buvo 1438 metų Feraros Bažnytinis Susirinkimas, kuris platoniką Gemistotą Plethoną atvedė į Italiją). Kita vertus, yra didelis skirtumas tarp XIII šimtmetyje vyravu¬sios Aristotelio recepcijos, kuri sąlygojo klasikinės scholastikos su¬klestėjimą, ir naujai kylančio susidomėjimo antikine literatūra, su¬sidomėjimo, nuo kurio prasideda XV šimtmečio humanizmas. Nors Alberto ir Tomo kūryba buvo naujybės, bet jie patys nesijautė naujo laikmečio pranašais ir į savo darbą nežiūrėjo kaip į ligtolinio pasau¬lėvaizdžio laužymą; jie buvo veikiau įsitikinę, kad suteikia tam pasaulėvaizdžiui tvirtą galutinį pamatą. Čia, kaip ir tuo pat metu Is¬lame, aristotelizmas buvo įrankis, skirtas tam, kad dogmatinę filo¬sofiją galima būtą sujungti į išsamią pasaulio vaizdą, apimantį ir profaniškus mokslus. Tomas baigia tai, ką pradėjo prieš jį buvę šimtmečiai, ir čia jis įžvelgia savo vertę. Tai yra visos krikščioniš¬kos viduramžių filosofijos simbolis ir teorinis tikėjime ir instituci¬jose įsitvirtinusios pasaulio bei visuomenės tvarkos pagrindimas. Tuo tarpu „humanistai“ jaučiasi esą pranašai, atstovaujantys laikmetį, kuris atneša esminę naujybę, „atgimimą“, radikalią „reformaciją“ ir nutraukia ryšius su senove. Čia jau siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti nauja, kritikuoti ir kovoti su seniena, ieškoti duomenų ir juos interpretuoti.
Renesanso filosofijos pradžia
Siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti nauja, kritikuoti ir kovoti su seniena, ieškoti duomenų ir juos interpretuoti. Anuo metu vyravo sisteminė vienybė, o dabar išsiskiria įvairios kryptys, pabrė¬žiančios savo ypatingumą, iškeliančios pačią mąstytojo asmenybę.
Suprantama, iš pradžių čia mes matome iš senovės žinomas kryptis ir priešpriešas. Florencijoje, globojant Kozimo’ui Medici’ui, 1440 metais įsteigiama platoniškoji Akademija. Jos žymiausias mąs¬tytojas buvo jau minėtas MARSIGLIO FICINO (Marsilijo Fičino 1433-1499), Platono rašt~ vertėjas, neoplatonikas. Tam pačiam bū¬reliui priklausė PICO DELLA MIRANDOLA (1463-1494) ir jo bendravardis sūnėnas. Naują formą įgavo ir aristotelizmas. Daugiau¬sia buvo neigiama Bažnyčios aprobuota tomistinė Aristotelio sam¬prata, aristotelizmas tampa iš dalies averoistinis, tačiau ir į tokį aris¬totelizmą žiūrima kritiškai, grįžtant prie antikos komentatoriaus Aleksandro Afrodisijiečio. Šios krypties galva buvo PIETRO POM¬PONAZZI (Petrus Pomponatius, Pjetro Pomponaci, dėstęs Bolonijo¬je, 1462-1525). Traktate „Apie sielos nemirtingumą“ jis kelia keblų klausimą: ar asmeninio nemirtingumo idėja suvienijama su Aristo¬telio sielos teorija? Atsakymas neigiamas: siela, kaip gyvo kūno for¬ma, taip susieta su kūnu, kaip pažinimas – su jusliniu suvokimu. Kitame traktate jis taip pat neigia žmogaus sielos laisvę. Žmogus su savo siela yra gamtinė esybė, įtraukta į gamtą bei jos būtinumą, pa¬jungta fatumui.
Įtraukta į vieną gamtą: ši gamtos vieningumo idėja yra bendra ~ tiek minėtoms divergentiškoms kryptims, tiek ir hilozoistinėms Te¬lezijaus, Patricijaus ar Paracelso teorijoms, šios teorijos yra slapta ar atvira priešprieša krikščioniškos dogmos dualizmui. Jos teigia di¬naminio gamtos vieningumo idėją: kas pažindamas įsiskverbia į gamtos gelmes, tas susiduria su tomis pačiomis vieningomis pagrin¬dinėmis jėgomis,
kurios „laiko sujungę pasaulį iš vidaus“. Reikia ieškoti šių jėgų: Renesanso filosofijai kaip tik ir būdinga ši ieško¬jimo, tyrinėjimo nuostata; tiesa, tokia nuostata buvo būdinga jau ir Rogeriui Baconui, tai ieškojimo, eksperimentavimo su daiktais nuo¬stata. Čia jau nebekalbama apie tai, kaip grynai abstrakčiai atskirti ir apibrėžti duotas, žinomas pasaulio sferas, čia ieškoma, kaip pra¬siskverbti į nežinomas jėgas bei elementus, kurie slepiasi už visų šių išoriškai padalintų sferų. Jų priešprieša ir atskyrimas jau išky¬la kaip gryno žodinio, o ne dalykinio pažinimo rezultatas. Tačiau pažinimo dėka prasiskverbti prie šią jėgą reiškia galėti jas apvaldy¬ti; gamtos pažinimo patikrinimas yra gamtos apvaldymas. Bet šis procesas iš pradžių buvo suprantamas kaip magiškas, o gamtos pro¬cesai buvo mąstomi kaip organiški, kaip fiziologiniai: žmogus gali įsiskverbti į gamtą, nes jis pats yra gamtos, tos pačios gyvos gam¬tos dalis, nes jame gyvena ir veikia tos pačios jėgos kaip ir gamto¬je; pažinti gamtą reiškia savo esybės gamtinėms jėgoms susilieti su išorinės gamtos jėgomis.
Renesanso gamtos filosofija
Mes prieiname kitą Renesanso gamtos filosofijai būdingą momentą: pagrindinė jos problema visada yra žmogaus padėtis gam¬toje ir vis pasikartojanti mintis, kad tam tikra prasme žmogus yra
pasaulio centras. Mat jis yra „mikrokosmas“, „mažasis pasaulis“, kuriame atsispindi „makrokosmas“, t.y. egzistuoja ir veikia visos universume esančios jėgos, taigi žmogaus studijos yra kelias į pa¬saulio studijas bei tyrinėjimą. Todėl PARACELSAS (1453-1541), pvz., laiko mediciną pagrindiniu mokslu; gydytojas žmogaus kūne atpažįsta veikliąsias gamtos jėgas, o tai, ką jis čia pažįsta, vėl atran¬da didžiojoje gamtoje, net dangaus skliaute: žvaigždynai konstelia¬ciją, nuo kurios priklauso individas su savo likimu (žvaigždžių po¬veikis nėra išimčių nežinantis būtinumas, ne fatumas, žvaigždės rodo tendencijas, kurios traukia žmones, pavojus, kurie jam gresia, – inclinant, non necessitant), atitinka organų konsteliacija (gresian¬ti ligą atitinka nelaime grasinančią žvaigždę). Tačiau gydytojas, ži¬nantis gamtos jėgas ir jos priešybes, gali .reikiamam tikslui panau¬doti priešingas jėgas, paimtas iš Dievo duotų žmonėms gydančių žolių ar mineralų, ir stebėti jų poveikį. Taip gydytojas tampa tikruo¬ju Dievo padėjėju bei tarnautoju. Pagal krikščionišką-viduramžišką.
Kita vertus, yra didelis skirtumas tarp XIII šimtmetyje vyravu¬sios Aristotelio recepcijos, kuri sąlygojo klasikinės scholastikos su¬klestėjimą, ir naujai kylančio susidomėjimo antikine literatūra, su¬sidomėjimo, nuo kurio prasideda XV šimtmečio humanizmas. Nors Alberto ir Tomo kūryba buvo naujybės, bet jie patys nesijautė naujo laikmečio pranašais ir į savo darbą nežiūrėjo kaip į ligtolinio pasau¬lėvaizdžio laužymą; jie buvo veikiau įsitikinę, kad suteikia tam pasaulėvaizdžiui tvirtą galutinį pamatą.. Čia, kaip ir tuo pat metu Is¬lame, aristotelizmas buvo įrankis, skirtas tam, kad dogmatinę filo¬sofiją galima būtų sujungti į išsamų pasaulio vaizdą, apimantį ir profaniškus mokslus. Tomas baigia tai, ką pradėjo prieš jį buvę šimtmečiai, ir čia jis įžvelgia savo vertę. Tai yra visos krikščioniš¬kos viduramžių filosofijos simbolis ir teorinis tikėjime ir instituci¬jose įsitvirtinusios pasaulio bei visuomenės tvarkos pagrindimas. Tuo tarpu „humanistai“ jaučiasi esą pranašai, atstovaujantys laikmetį, kuris atneša esminę naujybę, „atgimimą“, radikalią „reformaciją“ ir nutraukia ryšius su senove. Čia jau siekiama ne išlaikyti, pagrįsti, suvienyti, sisteminti duotą medžiagą, bet kurti nauja, kritikuoti ir kovoti su seniena, ieškoti duomenų ir juos interpretuoti. Anuo metu vyravo sisteminė vienybė, o dabar išsiskiria įvairios kryptys, pabrė¬žiančios savo ypatingumą, iškeliančios pačią mąstytojo asmenybę.