Renesanso ideologijos
5 (100%) 1 vote

Renesanso ideologijos

Renesanso ideologijos bruožai

Renesansas (prancūziškai renaissance) reiškia atgimimą arba atgijimą. Šį terminą jau 1500 metais pavartojo Džordžas Vazaris (Giorgio Vasari) – taip jis italų menininkų gyvenimo aprašymuose vadino savąją epochą. Jis turėjo omenyje pagoniškąją antikos kultūrą, iš naujo atrastą po ilgo viduramžių miego. Tas renesansas ypač pasireiškė architektūroje, skulptūroje ir tapyboje; jis sukūrė nuostabiuosius Italijos miestus, kuriais žavimės ir šiandieną.

Po ilgos viduramžių religinės estetikos vyravimo epochos įvairiose Rytų ir Vakarų šalyse plėtojantis miestų kultūrai, ryškėja renesansiniai sąjūdžiai. Jie liudija laipsniškai besiskleidžiančius naujus pasaulietinius, humanistinius estetinius idealus kuriuos reiškia naujo tipo universalios kūrybingos asmenybės. Aiškinant XV – XVI a. italų kultūros ir meno pakilimą kaip antikinių idealų atgaivinimo epochą, itin pabrėžiamas jos idealų priešingumas viduramžiais. Iš čia kyla daugelis vėliau plačiai paplitusių vienpusių stereotipinių požiūrių, prietarų, supaprastintų schemų, aiškinančių renesansą kaip ²prabudimą² po ilgos ir tamsios viduramžių nakties arba kaip išimtinai vakarietiškos kultūros, estetikos, meno fenomeną.

Vėlesni kritikai pateikdami daug naujų faktų, subtilių pastebėjimų iš kitų Vakarų Europos ir Rytų renesansinių sąjūdžių istorijos, parodė, kad renesansas yra daug sudėtingesnis, įvairiapusiškesnis ir labiau kontraversiškas reiškinys, nei manė pirmieji jo tyrinėtojai. Išryškėjus esminiams poslinkiams antrosios XX a. pusės medievistikoje ir orientalistikoje, šiuolaikinis mokslas jau atsisako tradicinės renesansinių sąjūdžių priešpriešos viduramžiams. Įsivyrauja naujas požiūris į renesansinę kultūrą, estetiką, meną kaip svarbų ²pereinamąjį² laikmetį nuo viduramžiais vyravusių religinių prie pasaulietinių kultūros formų.

Skiriami trys renesanso laikotarpiai:

· Ankstyvasis (XIV – XV a.)

· Brandusis (XV a. pab. – XVI a. I ketvirtis)

· Vėlyvasis (XVI a.)

Siekiant teisingai suvokti renesensinės estetikos pobūdį, tikslinga apibrėžti pagrindinius specifinius jos bruožus. Pirmiausia renesanso epochos estetika ir menas visose Rytų ir Vakarų šalyse buvo išimtinai miestų kultūros padarinys, glaudžiai susijęs su ekonominio, socialinio gyvenimo intensyvėjimu, naujo humanitarinės inteligentijos sluoksnio, skelbusio humanistines idėjas, iškilimu.

Esminis renesansinių sąjūdžių bruožas, ženklinęs perėjimą nuo viduramžiškų prie naujų estetinių idealų Rytų ir Vakarų šalyse, susijęs su ²atsigręžimu į praeitį², ankstesnės kultūros, estetikos, meno tradicijų atgaivinimu, siekimu apmąstyti aukščiausius klasikinio periodo kultūros laimėjimus ir juos įtraukti į epochos aktualijų kontekstą. Atgimstanti antikos kultūra, estetika, menas neabejotinai buvo viena svarbiausių kiniškojo, indiškojo, iranietiškojo, itališkojo renesanso ištaka. R.Kleinas pabrėžia, kad renesansas savo gilumine esme nėra vien tik antikos atgimimas, tačiau daug gilesnis ir platesnis žmonių sąmonės ir gyvenimo atsinaujinimas.

Renesansinės pasaulėžiūros ir estetikos vidinį prieštaringumą savo genialioje knygoje ²Renesanso estetika² giliai atskleidė A. Losevas. ²Renesanso epochos svyravimai,- rašo jis,- istorikui nėra kažkas netikėta ar keista. Visos istorinės epochos yra pereinamosios (tarpinės) ir amžinai banguojančios; joks išorinis principinis jų stabilumas negali sutrukdyti istorikui surasti jose nuolatinį kintamumą. Antra, artistiškojo žmogiškojo individualizmo principas menkiau stabilus nei kitų kultūrų ir epochų pamatiniai principai. Juk visiškai aišku, kad izoliuotas žmogiškasis individas nėra itin tvirtas ir patikimas pagrindas kultūros vertybėms kurti.². A. Losevas apnuogina antrąją, ²tamsiąją² renesansinio titanizmo pusę, kuri Italijoje Borgia’ų, Machiavellio gyvenimo metais siejosi su neregėtu žiaurumu, išdavystėmis, smurtu, aistrų siautėjimu, inkvizicijos medžioklėmis. Per 150 metų (nuo 1484 iki 1589) Ispanijoje, Italijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse estetinė mintis palaipsniui išsivaduoja iš religinės pasaulėžiūros įtakos, viduramžiais vyravusių grožio idealų. Renesanso estetikos kūrėjai atsiriboja nuo viduramžių estetikai būdingo visaaprėpiančio teocentrinio grožio suvokimo, kuriame ištirpsta ir meno pasaulis. Renesansinėje estetikoje, siekiančioje spontaniškai atspindėti galingą meno pakilimą ir naujo tipo universalių menininkų genijų įsiveržimą į kultūros gyvenimą, visa jėga atsiskleidžia ir naujomis spalvomis sušvinta meno pasaulis. Jis humanistinėje renesanso estetikoje pradedamas suvokti kaip didžiai reikšminga, autonomiška žmogaus kūrybinės veiklos sritis.

Kaip vieną ryškiausių specifinių renesansinės pasaulėžiūros bruožų subtilus šios epochos estetikos ir meno žinovas A. Chastelis nurodė ne paprasto žmogaus, o būtent menininko asmenybės iškėlimą, menininko, kuris savo kūrybinėmis galiomis prilyginamas Dievui kūrėjui. Iš čia kyla humanistams būdingas siekimas vadinti Dievą didžiuoju architektu, kadangi pasaulio Kūrėjas yra Didysis meninikas. Su tuo susijęs kinų, indų ir Vakarų estetikams ir meninikams būdingas meninės kūrybos palyginimas su dieviškąja,
užuomina į tai, kad meninikas turi kurti taip pat laisvai, kaip ir Dievas.

FILOSOFIJA. Reneanso laikotarpiu mokslo šakos buvo dar ne visai išsidiferencijavusios, ir filosofines pažiūras kartu su kitų mokslų idėjomis reiškė daugiausia mokslininkai gamtininkai, menininkai, filologai, visuomenės veikėjai. Idealus žmogus vaizduojamas kaip harmoningai išplėtotų fizinių ir dvasinių galių, kūrybinga, savarankiška, veikli asmenybė. Atgaivintos kai kurios antikos filosofijos srovės: stoicizmas (F. Petrarka), epikūrizmas (L. Vala, F. Rablė), platonizmas (M. Fičinas, Florencijos Platono Akademija) ir neoplatonizmas (Visarionas Nikietis), autentiškesnio pavidalo negu viduramžiais, aristotelizmas (P. Pomponacis, Paduvos universitetas), skepticizmas (M. de Montenis). Renesnso natūrfilosofija (Nikolajus Kubietis, Paracelsas) kėlė tikslą aiškinti gamtos reiškinių esmę jų pačių savybėmis, atskeisti natūralias jų kitimo priežastis, ieškojo būdų pajungti gamtą žmogaus interesams. Buvo mėginama aiškinti gamtą, remiantis empiriniais tyrimais, o trūkstant duomenų – magija ir kitomis iracionaliomis mistinėmis pažiūrų sistemomis (kabalistika, astrologija, alchemija). Renesanso etika orientavosi į natūralią žmogaus prigimtį, individo poreikius; antra vertus, individualizmo, egoizmo principai buvo derinami su individui būtino visuomeniškumo idėja. Renesanso filosofija veikė švietimo epochos visuomeninę mintį, vėlesnių laikotarpių utopinio socializmo, komunizmo teoretikus, klasicinę vokiečių filosofiją.

Šiuo metu Jūs matote 42% šio straipsnio.
Matomi 1008 žodžiai iš 2394 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.