Renesanso literatūra
5 (100%) 1 vote

Renesanso literatūra

RENESANSO LITERATŪRA

XV—XVI a. Vakarų Europos kraštų kultūrinėje raidoje yra vadinamas Renesanso, arba Atgimimo, epocha. Italijoje Renesanso kultūrinis judėjimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Todėl Italija laikoma Renesanso kultūros lopšiu.

Renesansas — tai didelių visuomeninio gyvenimo pasikeitimų laikotarpis, mokslo pakilimo, meno ir literatūros suklestėjimo epocha. Renesanso judėjimas buvo nukreiptas prieš viduramžių tamsumą, žmogaus asmenybės ir jo įsitikinimų varžymą. Engelsas Renesanso epochą pavadino didžiausiu progresyviu perversmu, kokio ligi tol žmonija nebuvo pergyvenusi.

Nors Renesanso epocha įeina į viduramžių istoriją, tačiau to meto menas ir kultūra nėra vien feodalinės visuomenės reiškinys. Šio laikotarpio kultūrinis pakilimas susijęs su to meto socialinio gyvenimo pakitimais. Feodalinė santvarka ima irti, joje pradeda formuotis kapitalistinio gamybos būdo elementai. Daugelyje kraštų XIV—XV a. valstiečiai atleidžiami nuo baudžiavos, kaime atsiranda naujos nuosavybės ir išnaudojimo formos. Auga ir stiprėja miestai. Palaipsniui pereinama nuo viduramžių gamybos būdo, kuris rėmėsi amatais, prie naujų gamybos formų — manufaktūrų. Geografiniai atradimai sudaro sąlygas prekybai tarp įvairių šalių plėstis, atsiranda kolonijos. Iš viduramžių miestelėnų luomo formuojasi buržuazijos klasė. Charakteringas šio laikotarpio bruožas — masiniai valstiečių sukilimai, nukreipti prieš feodalinį išnaudojimą.

Feodalizmo irimo ir kapitalizmo formavimosi laikotarpiu susidarė buržuazinės nacijos. XVI a. susikuria tokios nacionalinės valstybės, kaip Anglija, Prancūzija ir kt. Kartu su nacijų susidarymu formuojasi nacionalinės kalbos, plačiau ima reikštis literatūra nacionalinėmis kalbomis.

Prekybos ir pramonės augimas skatino žmones rutulioti mechanikos mokslą, laivininkystę. Renesanso laikotarpiu buvo padaryta daug svarbių išradimų, prisidėjusių prie mokslo pažangos: išrandamas parakas, spauda, sukonstruojamas mikroskopas, kompasas, kišeninis laikrodis ir kt. XV ir XVI a. didelį šuolį į priekį padarė įvairios mokslo šakos: astronomija, fizika, matematikė medicina, chemija ir t. t.

Kelionės ir geografiniai atradimai ne tiktai padėjo užmegzti prekybinius ryšius su kitais žemynais, bet ir žymiai praplėtė žmonių akiratį, jų žinias apie žemę ir jos sandarą.

Mokslas griovė bažnyčios sukurtas legendas apie pasaulio sukūrimą, žmogaus kilmę, o tai kėlė bažnyčios nepasitenkinimą. Nemaža Renesanso epochos mokslo veikėjų buvo pasmerkta sudeginti inkvizicijos laužuose. Bet, nežiūrint visų persekiojimų, mokslas žengė į priekį, o bažnyčios autoritetas kaskart silpnėjo.

Humanizmas

Keičiantis ekonominėms sąlygoms ir kylant mokslui, keitėsi požiūris į gamtą ir į žmogų. Renesanso pasaulėžiūra gavo humanizmo vardą (lot. humanus — žmogiškas), o jos skleidėjus imta vadinti humanistais. Šiuo pavadinimu buvo pabrėžtas jos pasaulietiškumas, skirtumas nuo viduramžių bažnytinės pasaulėžiūros.

Humanistinės pasaulėžiūros centre —žmogus, jo didingumas, vidinio pasaulio turtingumas, išorinis grožis. Šekspyras savo herojaus Hamleto lūpomis taip apibūdino žmogų: „Koksai nepaprastas kūrinys — žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Savo judesiais ir išvaizda — koks įspūdingas ir nuostabus!“ Viena svarbiausių humanizmo idėjų yra ta, kad žmogus priklauso ne nuo aukštesnės valios, o pats yra savo likimo šeimininkas. Todėl humanistų idealas buvo protinga, veikli, tvirta asmenybė, priešinga viduramžių asketiškajam idealui.

Humanizmas žavėjosi žmogaus sugebėjimų įvairumu, jo išsilavinimo, žinių ir veiklos visapusiškumu. Žmogus turįs pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse: moksle, mene, politinėje veikloje. Pabrėždamas Renesanso humanistų visapusiškumą, Engelsas rašė: „Tuomet nebuvo beveik nė vieno įžymaus žmogaus, kuris nebūtų atlikęs tolimų kelionių, nebūtų mokėjęs keturių ar penkių kalbų’, nebūtų pagarsėjęs keliose kūrybos srityse“.

Humanistai gynė žmogaus asmenybės savarankiškumą, jo jausmų laisvę ir kovojo su luominėmis tradicijomis bei prietarais. Čia jų veiklos pažangumas. Žinoma, vargingas liaudies gyvenimas, jos siekimai humanistams ne visada buvo suprantami, jie dar nesugebėjo įsigilinti į sudėtingus socialinio gyvenimo klausimus.

Humanizmas ir antika

Renesanso epochoje buvo labai domimasi antikine kultūra. Humanistai tyrinėjo antikinių autorių kūrybą, surado ir perrašė nemaža senovės rašytojų rankraščių, tuo būdu išsaugodami daug vertingų senosios kultūros paminklų. Nemaža kūrinių buvo sukurta, panaudojant antikinės mitologijos ir istorijos medžiagą.

Kuriant Atgimimo epochos meną ir literatūrą, antikinio meno idėjos ir vaizdai buvo panaudojami kūrybiškai. Renesanso rašytojams buvo artimas antikiniame mene pavaizduotas tobulas žmogaus grožis, laisvės ir gyvenimo meilės idėjos. Bet žmogaus paveikslas humanizmo epochos mene buvo kur kas sudėtingesnis ir psichologiškai įvairesnis, negu antikiniame mene.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 768 žodžiai iš 1424 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.