Renesanso menas
5 (100%) 1 vote

Renesanso menas

Turinys

Įžanga / p.2

Renesanso samprata ir raida. Istorinis fonas / p. 3

Renesansas kaip pasaulinės kultūros reiškinys / p. 9

Tipologiniai Renesanso estetikos bruožai / p. 10

Italų renesansinė estetika ir menas / p. 13

Išvada / p. 16

Bibliografinė nuoroda / p.18

Zodis renesansas paprastai suprantamas nesunkiai, tačiau nedaugelis stengiasi jį tiksliai apibrėžti. Sakydami „XVIII amžiaus menas“, turime galvoje tikslią chronologiją, „viduramžių meną“ siejame su neapibrėžtesniu, platesniu, vėliau taip pavadintu periodu. „Baroko menas“ sakome, atsižvelgdami į dar neužgesusius ginčus. Kalbėti apie Renesanso meną – visų pirma reiškia kalbėti apie platesnį už Renesansą kultūrinį reiškinį. Šiandien niekas daugiau nemano, kad viduramžiai buvo vienoda tamsybių epocha, po kurios atėjo spindinti Renesanso aušra. Renesansas labai greitai suprato esąs revoliucinė epocha: net galima pritarti teiginiui (Andrė Šastelio), kad tai buvusi vienintelė meno istorijos epocha, taip gerai suvokusi savo tikroviškumą, galimybes, savo „norą egzistuoti“. Bet šitą tendencija neseniai pakeitė priešingas perdėtas teiginys: kai kas sakė, kad Renesansas iš tiesų tebuvo „viduramžių saulėlydis“. Įvairiomis išraiškomis Renesansas pasirodė kaip neryškus slėnis tarp didingų viduramžių, kitaip tariant, feodalizmo, scholastikos pastatų ir „Dekarto racionalizmo“. Tai, kas pirmiausia buvo taikoma mokslinei pažangai, lygiai taip pat (arba veikiau nelygiai taip pat) lietė ir meną. Prie šio pozityvinio Renesanso nuvertinimo prisidėjo kitas, puritoniškos kilmės, pasireiškęs tarp nazaretiečių ir prerafaelitų tapytojų, jam pritarė net ir toks išgirtas kritikas kaip anglas Džonas Raskinas. Renesansas – tai globalinis minties ir praktikos istorijos reiškinys. Kitaip sakant, jo apraiškos maišėsi vienos su kitomis ir vienos kitas uždengė, o jo veikėjai sąmoningai skatino šią integraciją: daugybė menininkų, kurie, kaip pamatysime, buvo taip pat ir rašytojai, inžinieriai, mokslininkai, taigi daugybė menininkų, dirbusių tapybos, skulptūros, architektūros srityse, pateiktų ilgą informacijos sąrašą.[2, p.6]

Paprastai manoma, kad šis laikotarpis anksčiau negu kitur prasidėjęs Italijoje, XV a. arba tam tikru XIV a. momentu, galbūt pradžia sutampantis su Giotto (m. 1337) veikla ir pasibaigęs XVI a., jau mirus Raffaello (1520), bet tikrai anksčiau negu mirė Tintoretto (1594). ,,Renesansas“ reiškia ,,atgimimas“, ir galima neabejoti, jog XV ir XVI a. italai manė, kad jų laikai nepalyginti pranašesni už visus praėjusius amžius nuo pat Romos imperijos žlugimo (prieš tūkstantmetį); tam pritarė ir daugelis vėlesnių kartų. Literatūros ir meno atbudimo iš tūkstantmečio miego idėja priklauso italams, ir tai puikiai paliudija Marsilio Ficino, 1492 m. laiške Pauliui iš Midelburgo (Middelburg) svarstęs: ,,Šis šimtmetis, nelyginant aukso amžius, iškėlė į dienos šviesą jau beveik visai sunykusius laisvuosius menus: gramatiką, poeziją, skulptūrą, architektūrą, muziką, senovišką giedojimą pritariant Orfėjo lyra, — ir visa tai įvyko Florencijoje. Vėl atgavęs Antikos žmonių taip gerbtus, bet paskui pamirštus dalykus, šis amžius sujungė išmintį su iškalba, atsargumą su karyba, ir tai aiškiausiai įkūnyta Urbino kunigaikščio Frydricho (Federigo) asmenyje, nelyginant visa būtų paskelbta pačiai Paladei dalyvaujant… Per jūsų asmenį, mano brangusis Pauliau, šis amžius ištobulino astronomiją, o Florencijoje iš užmaršties tamsos prikėlė Platono mokymą…“ Dar pusamžiu anksčiau panašias mintis buvo piršęs Lorenzo Valla, liaupsinęs lotynų kalbos tobulumą: ,,Lotyniškumo garbė buvo palikta rūdims ir pelėsiams sunaikinti. Išmintingi vyrai nesutaria, kodėl taip atsitiko. Aš nė vieno nuomonės neatmetu, nė vienos nė neremiu, tačiau drįstu blaiviai teigti, kad visi menai, artimiausiai susiję su laisvaisiais menais, tapyba, skulptura, lipdyba ir architektūra, taip ilgai ir smarkiai smuko, kad beveik išnyko sykiu su literatūra, o šiame amžiuje vėl buvo prikelti gyvenimui, taip pagausėjus gerų menininkų ir dabar suklestėjusios literatūros specialistų…“ Taigi Renesansas buvo suvokiamas kaip geros lotyniškosios literatūros ir vaizduojamosios dailės atgimimas. Akivaizdžiai ypatingą reikšmę gerai lotynų kalbai to amžiaus žmonės teikė pirrniausia dėl to, kad ji buvo įsigalėjusi kaip bendra visų išsilavinusių žmonių kalba; kiekvienoje šalyje bent nedidelis nuošimtis žmonių mokėjo lotyniškai. Kita, mažiau akivaizdi priežastis buvo naujų Europos valstybių atsiradimas: kai kurios jų, pvz., Prancūzija ir Anglija, susiforrnavo kaip centralizuotos monarchinės valstybės, kitos, pvz., dauguma Italijos valstybėlių, buvo nepriklausomos pirklių bendruomenės. Sioms valstybėms reikėjo profesionalios administratorių klasės, kuri turėtų gerus vis dar galiojusios Romos teisės pagrindus. Norom nenorom šiems teko imtis naujoviškų pasaulietinių studijų, o jų, kaip ir profesionaliosios dvasininkijos studijų, pagrindas buvo lotynų kalba.[1,p.7-8]

Dailininkas Giorgio Vasari, 1550 m. parašęs pirmą svarbią meno istorijos knygą (ji susilaukė tokio pasisekimo, kad su daugybe papildymų
buvo pakartotinai išleista 1568 m.), irgi pritarė antikinių menų atgaivinimo po ilgo Viduramžių miego idėjai. Jo knygos Zymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai įžangoįe randame tokių teiginių: ,,Idant aiškiau suprastumėte, ką vadinu ,,senu“, o ką — ,,antikiniu“, ,,antikiniai“ buvo darbai, sukurti Korinte, Atėnuose, Romoje ir kituose garsiuose miestuose iki Konstantino valdymo ir siekiantys Nerono, Vespasiano, Trajano, Hadriano ir Antonijaus amžius. ,,Senieji“ meno kūriniai sukurti po šv. Silvestro popiežiavimo laikų keleto išlikusių graikų, kurie buvo veikiau dažytojai negu tapytojai. <…> Mat prasidėjęs nuo menkniekių menas pasiekė didžiausių aukštumų tik tam, kad iš tos kilnios padėties nusmuktų iki pačios niekingiausios. Tai matydami, menininkai gali suvokti mūsų aptariamų menų prigimtį: šie, kaip ir kiti menai, niekuo nesiskiria nuo žmonių, jie gimsta, auga, sensta, miršta. Tuomet jie geriau supras ir tai, kaip tas menas mūsų laikais prisikėlė ir pasiekė tokio pat tobulumo…“

XIX amžius pritarė šiam savikliovos nestokojančiam požiūriui, ir 1855 m. pirmą kartą randame panaudotą žodį ,,Renesansas“, kuriuo prancūzų istorikas Michelet kaip būdvardžiu apibrėžia visą istorinį tarpsnį, neapsiribodamas vien lotyniškosios literatūros atgimimu ar klasikinių šaltinių įkvėptais menais. Labai greitai, tiksliau- 1860 m., šis laikotarpis apsigaubė tikrus nuopelnus šiek tiek pranokstančiu spindesiu, kuris neišblėso ligi šiol; tuomet visi italai tapo įsikūnijusiais virtu (,,dorybės“) pavyzdžiais, visi valstybės veikėjai — Machiavelli sekėjais, o visi popiežiai arba pabaisomis kaip Aleksandras VI, arba apšviestaisiais kaip Julijus II ir Leonas X. Pasirinkimas iš šių dviejų kategorijų neretai būdavo susijęs su konkretaus istoriko politinėmis ir religinėmis simpatijomis. Nepranokstamą paminklą tokiam požiūriui paliko Jacobas Burckhardtas veikale Renesanso civilizacija Italijoje; ši 1860 m. išleista knyga tebėra įtakinga. Po jos anglų skaitytojams buvo pateikta dar labiau šį požiūrį sustiprinęs Johno Addingtono Symondso Renesansas Italijoje. Abiejose knygose pateikiama į romantizavimą linkusi šio tarpsnio interpretacija, o per kraštus besiliejantis itališkas temperainentas retsykiais priimamas pernelyg tiesmukai; tai davė tokius analizės rezultatus, kokie būtų nustebinę net pačius pagrindinius veikėjus. Symondso temperamentas ir auklėjimas beveik radikaliai prieštaravo visoms Italijos civilizacijos vertybėms, todėl jo pozicija išsyk užkirto jam kelią teisingai suprasti Renesansą, bet tos pačios silpnybės įgalino jį parašyti įžvalgią Michelangelo biografiją ir perprasti kai kuriuos šio keisto genijaus asmenybės aspektus.[1,p.9]

Burckhardto mokiniui ir sekėjui Heinrichui Wolfflinui kai kuriais atžvilgiais labiau pasisekė. Jo Klasikiniame mene, pirmą kartą išleistame 1899 m., Italijos Renesansas nagrinėjarnas tik formaliuoju aspektu— taip atliktos jo analizės tikriausiai ligi šiol niekas nėra pralenkęs. Antra vertus, Wolfflinas nė nebandė aiškinti šio istorinio tarpsnio meno kaip nors kitaip negu estetinio įkvėpimo rezultato, tačiau trumparegiška būtų manyti, kad taurus ir iki širdies gelmių jaudinantis vėlyvųjų Michelangelo Pietų liūdesingumas arba Donatello Magdalenos dvasinis virpulys buvo įkvėpti tik deramos formos paieškų. Toks Renesanso pagrindinio įkvėpimo šaltinio neigimas prilygsta dabartiniam neteisingam žodžio humanizmas vartojimui, tačiau tikra yra tai, kad XV ir XVI a. Italijos menas, net pasirinkęs ,,klasikinį“ siužetą, auga iš krikščioniškos dirvos ir išlaiko krikščionišką prasmę. Yra įrodyta, kad net Botticelli Pavasario alegorijoje slypi tegu ir ezoterinė, įmantri, tačiau krikščioniška potekstė; ir jau nė kiek neabejotina, kad Masaccio ir Donatello, Piero della Francesca ir Bellini kūrė tiesiogiai ar pagal potekstę krikščioniškus kūrinius ir tuo nesiskyrė nuo Fra Angelico ar Michelangelo. Tačiau dar prieš šimtmetį buvo manoma, kad Botticelli, nutapęs Veneros gimimą, arba Alberti, veikale Apie architektūrą (De re aedificatoria) kalbantis apie ,,šventyklas“ ir ,,dievus“, taip pat poetai humanistai, rašę apie Marsą ir Venerą arba rimtai traktavę astrologiją, — kad visi šie jautrūs ir išsilavinę asmenys buvę naujieji pagonys, kuriems magėjo platinti netikėjimą ir sekti (tik labai nerangiai) Julijono Atsimetėlio pėdomis. Florentietiško humamizmo pasaulis, pasak Umberto Eco,-yra „pasaulis, kuriame, sekant atrastais hermetiniais tekstais, įsišaknijo gamtos magija, kuriame kosmosas imtas suvokti tarytum įvairių įtakų raizginys, į kur žmogus gali įsitraukti, idant valdytų gamtą ir koreguotų pačių žvaigždžių įtaką“. [3, p.209] Sią painiavą sustiprino ir šiuolaikinis neteisingas žodžio humanizmas vartojimas, suteikiant jam ,,ne dieviškumo“ prasmę bei suvokiant šį reiškinį kaip religijos pakaitą, žmogų paverčiantį ne tik visų daiktų matu, bet ir galutiniu tikslu. Šitaip šiuolaikiniai ateistai rūpinasi įgyti neteisėtų protėvių Pico della Mirandolos ar Marsilio Ficino asmenyje. Petrarka yra žymiausias humanistas: jis pirmasis aiškiai pasiūlė grįžti prie antikos, pirmasis suprato, kad šis grįžimas gali būti tik pradėjimas iš naujo.Daugumą savo estetinių
problemų viduramžiai paveldėjo iš antikos, tačiau šiomis temoms suteikė naują prasmę, jas persmelkdami krikščioniška pažiūra į žmogų, pasaulį, dieviškumą.

Iš tiesų Renesanso humanizmas buvo humanitas, o šį žodį iš Cicerono ir Aulo Gelijaus perėmė Leonardo Bruni ir pritaikė humanitarinėms, t.y. ,,žmogaus orumo vertoms“, studijoms pavadinti. (Humanitarinėmis Škotijos universitetuose iki šiol tebevadinamos lotynų ir graikų literatūros studijos.) Zinoma, tie mokslai skyrėsi nuo teologijos studijų, tačiau skirtumas nebūtinai reiškia priešpriešą, todėl svarbu suvokti, kad naujas pasaulietinis mokslas veikiau susiformavo greta senųjų dvasininkijos studijų, o ne sudarė priešišką stovyklą. Kai kurie pasaulietiniai mokslai, kaip antai teisė ar medicina, nebuvo nauji, tacįau nauja buvo naujame kontekste studijuojama kalba, literatūra ir filosofija. Tai iš dalies paaiškina, kodėl Antika buvo liaupsinama kaip herojų laikai ir ypatingai gerbiami didieji lotynistai: teologijoje ar medicinoje humanistai buvo savamoksliai, bet gramatikoje, retorikoje, poezijoje, istorijoje, lotynų (ir kai kurių graikų) autorių studijose — smalsūs profesionalai. Trokšdami atkurti antikinę išmintį ir elegantišką prozą, jie išrado teksto kritiką ir filologiją. Suprantama, jie dažnai cituodavo klasikinius autorius, tačiau griežtai neskirstė klasikų į krikščionis ir pagonis (išskyrus tai, kad Cicerono lotynų kalba buvo vertinama labiau už šv. Jeronimo). Siuolaikinis humanizmo istorikas P.O. Kristelleris knygoje Renesanso mintis: klasikines, scholastinės ir humanistines sroves taip rašė: ,,Nesunku suprasti, ką religinių įsitikinimų Renesanso humanistui reiškė pulti scholastinę teologiją ir skelbti sugrįžimą prie biblinių bei patristinių šaltinių. Tai reiškė, kad šie šaltiniai, patys savaime buvę antikinės kultūros produktas, traktuojami kaip krikščioniška klasika, gerbiami ir laikomi tokiu pat autoritetu, kaip klasikinės Antikos kūriniai, kad jiems taikomi tokie pat istorijos ir filologijos mokslų metodai“. Visa tai puikiai tinka ir Renesanso dailininkams. Donatello veikiausiai būtų geriausias pavyzdys, tačiau ir daugumai garsiausių XV a. kūrėjų ankstyvasis krikščioniškas ir vėlyvasis Romos imperijos menas buvo įkvėpimo šaltinis ir pavyzdys, o ankstyvasis krikščioniškas menas, pasižymėjęs dramatiškumu bei ekspresyvumu, buvo populiaresnis už nuosaikesnį plastiškesnių formų Augusto laikų stilių. Nors nuo Antikos laikų išlikęs Vitruvijaus vadovėlis architektams žinotas bent nuo XV a. antro dešimtmečio, jo tekstas buvo toks miglotas, kad jo mažai kas paisė, ir iš tiesų visą XV amžių architektūra stebėtinai išvengė tikslaus išlikusių Antikos statinių imitavimo. Tikrasis Antikos kultas, atnešęs labai tikslaus imitavimo bangą, prasidėjo ne anksčiau kaip pačioje XV a. pabaigoje. Poggio Bracciolini, kaip manoma, vėl atradęs Vitruvijaus rankraštį Sveicarijos Šv. Galo vienuolyne, parašė taurų traktatą, apraudantį Romos griuvėsius ir apmąstantį likimo nepastovumą; jame puikiausiai pagauta Romos praeities nostalgija ir geriausių XV a. protų pasiilgtoji romantiška aukso amžiaus vizija, kurią jie vylėsi prikelsią Italijos žemėje. 1430 m., kai, be Brunelleschi, Donatello ir Michelozzo, Florencijoje beveik niekas nebuvo rimtai bandęs atkurti tikrų romėnų architektūros formų, Poggio rašė: ,,Neseniai… Antonio Lusco ir aš… žvalgėmės po apleistą miestą, ir mūsų širdis apėmė nuostaba, mąstant apie nuniokotus statinius bei antikinio miesto griuvėsių plotus, ir vėl apie iš tiesų stulbinantį, šiurpulingą didžiosios imperijos žlugimą bei apgailėtiną likimo nepastovumą. Ir, kiek laiko taip žvelgęs, dūsaudamas lyg amo netekęs, Antonio pareiškė: ,,O Poggio, kaip smarkiai skiriasi šie griuvėsiai nuo tos Kapitolijaus kalvos, kurią mūsų Vergilijus liaupsino žodžiais: ,,dabar auksu žibanti, kadaise dygiais erškėtynais pasišiaušusi“! Kaip teisingai padarytume, apversdami šias eilutes ir sakydami: ,,kadaise auksu žibėjusi, dabar erškėčiais ir dagiais apaugusi“. Tačiau negalėtume palyginti baisaus šio miesto sugriovirno su sunaikinimu kitų miestų; ši nelaimė baisesnė už visiems kitiems miestams kliuvusią vargingą dalią…Ir kaip negedėti miesto, davusio tiek garsių vyrų ir imperatorių, tiek karvedžių, išugdžiusio tiek puikių valdytojų, įskiepijusio didžiąsias vertybes, globojusio kilnius menus, skleidusio karinę discipliną, gyvenimo ir moralės tyrumą, teisės įstatymus, visų dorybių pavyzdžius, teisingo gyvenimo patirtį. Viską niekais verčianus neteisingasis likimas ne tik atėmė iš pasaulio valdovės imperiją ir buvusią didybę, bet ir pažemino iki niekingiausios tarnystės, ir tik šio nusmukdyto bei subjauroto miesto griuvėsiai beliudija buvusią didybę ir orumą..O iš šio miesto statinių, viešųjų ir privačiųjų, regis, ėjusių lenktynių su pačia amžinybe, vienų dabar visai nebeliko, kiti apgriauti ir nuniokoti, o juk manyta, kad likimas juos aplenks…“

Šiuo metu Jūs matote 41% šio straipsnio.
Matomi 2335 žodžiai iš 5737 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.