Renesanso menininkai
5 (100%) 1 vote

Renesanso menininkai

XVI a. pradžia, vadinamasis činkvečentas yra reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo, Rafaelio ir Ticiano, Koredžio ir Džordžionės, o Šiaurėje Diurerio, Holbeino ir daugelio kitų žymių italų ir Šiaurės miestų metas. Galėtume paklausti kodėl visi šitie didieji meistrai gimė vienu metu, tačiau šito daug lengviau paklausti, o ne atsakyti.

Pagrindinis renesanso dailininkų bruožas – pasiekta harmonija. Tai atsispindėjo jų darbuose.

Pagaliau menininkas tais laikais tapo laisvas – jis neturėjo aklai paisyti užsakovo norų, jam duodavo daugiau pasireikšti pačiam. Tai biloja garsių skulptorių darbai.

Leonardas da Vincis (1452-1519 m.)

Tai vienas garsiausių meno meistrų gimęs Italijoj, Toskanos kaime. Jis buvo priimtas mokiniu į vieną pirmaujančių Florencijos dirbtuvių, vadovaujamą tapytojo ir skulptoriaus Andrea del Verokjo. Verokjas buvo garsus Venecijos meistras.

Galime neabejoti, kad dirbtuvėje, kur gimdavo šedevrai jaunasis Leonardas turėjo ko išmokti. Čia jis sužinojo liejimo ir kitas metalo apdirbimo paslaptis, ruošdamasis kurti paveikslą ar skulptūrą, išmoko atlikti kruopščias akto ar apsirengusio modelio studijas. Jis mokėsi tyrinėti augalus bei įvairiausius gyvius, kad paskui tai galėtų panaudoti savo paveiksluose, gavo išsamius optinės perspektyvos ir vartojimo pagrindus.

Leonardas da Vinčis pranoko visus kitus talentingus jaunuolius. Tai buvo genijus, kurio proto jėgos visada žavės ir stebins paprastus mirtinguosius. Mes galime įsivaizduoti Leonardo proto dydį ir produktyvumą, nes jo mokiniai ir gerbėjai išsaugojo jo sąsiuvinius ir eskizus, tūkstančius puslapių užrašų ir piešinių, ištraukas iš knygų, kurias skaitė, ir juodraščius tų, kurias ketino parašyti. Juo daugiau tų užrašų skaitome, juo sunkiau mums suvokti, kaip vienas žmogus galėjo pasiekti tobulumo tokiose skirtingose srityse ir beveik į visas sritis įnešti reikšmingą indėlį. Gal viena iš priežasčių buvo tai, kad Leonardas buvo florencijietis dailininkas, o ne mokslininkas. Jis buvo įsitikinęs, kad menininko pareiga yra tyrinėti regimąjį pasaulį, kaip yra darę jo pirmtakai, bet tai reikia daryti daug nuodugniau, intensyviau ir kruopščiau. Jo nedomino knyginės mokslininko žinios. Mokyti universitetų vyrai pasitikėjo gerbiamų antikos rašytojų autoritetu, o Leonardas, būdamas dailininkas, nepasitikėjo niekuo, ką perskaitydavo, kol nepatikrindavo savo akimis. Susidūręs su kokia nors problema jis bandydavo pats išspręsti ją eksperimentu. Nebuvo gamtoje tokių dalykų, kurie nežadintų jo smalsumo ir nekurstytų išradingumo. Jis tyrė žmogaus kūno sandarą ir išskrodė daugiau kaip trisdešimt lavonų. Jis pirmas įsiskverbė į įsčiose augančio kūdinio paslaptį, tyrinėjo fizikinių bangų ir srovių dėsnius, ilgus metus stebėjo ir analizavo vabzdžių ir paukščių skridimą, ir tai jam padėjo suprojektuoti skraidymo aparatą. Jis neabejojo, kad ateis diena, kai toks aparatas taps tikrove. Uolų ir debesų formos, atmosferos poveikis nutoliusių objektų spalvai, medžių ir kitos augmenijos augimo dėsniai, garsų harmonija – visa tai buvo jo nepaliaujamų tyrinėjimų objektai, o tyrimų rezultatai sudarė jo meno pagrindą.

Amžininkams Leonardas atrodė keista ir slėpinga būtybė. Valdovai ir karvedžiai norėjo panaudoti šį nuostabą kelintį burtininką kaip karo inžinierių – kad jis statytų įtvirtinimus ir kanalus, kurtų naujus ginklus ir karinę įrangą.

Leonardas buvo kairiarankis ir rašydavo iš kairės į dešinę, todėl jo užrašus buvo galima perskaityti tik veidrodyje. Gali būt, kad jis neskelbė savo išradimų, nes bijojo būti apšauktas eretiku.

Greičiausiai Leonardas net nenumanė, kad galėjo būti laikomas mokslininku. Gamtą jis tyrinėjo visų pirma todėl, kad galėtų geriau pažinti regimąjį pasalį ir tomis žiniomis grįsti savo meną. Jis manė, kad suteikęs mokslinį pagrindą savo pamėgtąjai tapybai, galėtų iš kuklaus amato paversti ją garbingu ir džentelmeno vertu užsiėmimu. Leonardas ir kiti į jį panašūs vyrai stengėsi įrodyti, kad tapyba priklauso laisviesiems menams ir tapytojo rankų darbas reiškia ne ką daugiau, kaip poeto sukurtų eilių užrašinėjimas.

Yra žinoma, kad Leonardas dažnai nebaigdavo savo dirbtuvės klientų užsakymų, kad ir kaip ragindavo užsakovai. Pradėjęs paveikslą jis jo nebaigdavo ir piktindavosi kai jam aiškindavo apie nepabaigtus darbus. Jis pats norėjo nuspręsti kada darbas yra baigtas, o kada ne.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 732 žodžiai iš 2308 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.