Renesanso muzika
5 (100%) 1 vote

Renesanso muzika

Renesansas atsirado Italijoje ir ten gyvavo XIV – XVIa. Kitose Vakarų ir Centrinėse Europos šalyse tęsėsi nuo XV iki XVIIa. Renesanso terminą, reiškiantį tam tikros kultūros atgaivinimą, atgimimą, pirmasis pavartojo italų dailininkas Dž. Vazaris 1550m. veikale „ Žymiųjų italų architektų, tapytojų, skulptorių gyvenimai.“ Muzikologijoje Renesanso terminą imta vartoti nuo XIXa.

Renesansas – Europos meno istorinis stilius, gyvavęs tarp viduramžių gotikos ir Naujųjų amžių Baroko. Jis bendras visoms to meto meno rūšims. Jo esmę apsprendžia humanistinė pasaulėžiūra, kultūros ir meno pasaulietiškėjimas, ryšiai su Antikos menu.

Antra vertus Renesansas – stilistiškai nevienalytė epocha: šalia pasaulietinio klesti bažnytinis menas, šalia realistinio – mistinis. Na, ir trečia vertus, Renesanso menas evoliucionuoja: išaugęs iš viduramžių tradicijų, jis savo saulėlydyje atveria naujos epochos – Baroko – vartus.

Apie muzikinio Renesanso istorines ribas yra įvairių nuomonių. Labiausiai paplitusi: Renesansas muzikoje prasidėjo XVa. viduryje. Tuo metu pradeda reikštis anglų ir Nyderlandų muzikinio Renesanso pradininkų Dž.Dansteiblo ir G.Diufai veikla, formuotis Nyderlandų polifoninė mokykla, renesansiškasis harmonijos ir grožio muzikoje idealas, griežtojo polifoninio stiliaus normos, perėjimas prie tolygaus, skambaus ir melodingo, taip vadinamo, eufoninio kontrapunkto (gr. eufonija – muzikos garsų darna). Renesasnso muzikoje pabaiga – XVIa. Tuo metu dar gyvuoja Romos ir Venecijos polifoninės mokyklos, baigiasi Palestrinos, Laso, Dž.Gabrieli, prasideda vėlyvųjų madrigalistų ir pirmųjų operų autorių kūryba. Nutolstama nuo muzikinio Renesanso principų: homofoninė faktūra, kontrasto principas ir t.t.

Renesanso stilius muzikoje formuojasi ir nyksta laipsniškai, bet tai vyksta geografiškai netolygiai. Italijoje Renesanso stiliaus tendencijas matome jau XIVa., Ars nova metu, o XV amžiaus Nyderlandų polifonistų kūryboje, kaip ir apskritai Šiaurės Europoje, dar tebegyvuoja viduramžių muzikos tradicijos.

Renesanso stilių muzikoje, kaip ir kituose menuose, suformavo naujosios visuomenės estetinės pažiūros ir estetiniai poreikiai.

Svarbiausieji – bendrieji Renesanso stiliaus bruožai:

1. Estetinis idealas. Renesansui buvo artimas Antikos estetinis idealas. Tai visų pirma – graži, protinga, gyvenanti pilnavertį gyvenimą asmenybė; pasaulio įvairovė ir harmonija. Renesanso piliečiui ir menininkui gražu tai, kas harmoninga, simetriška, raišku, saikinga. Apibendrinant galima pasakyti, jog vyrauja statiškai išreikšto grožio koncepcija.Tačiau toji statika yra išoriška. Ji pilna vidinės gyvybės – statiškai vieningame ir vienpusiškame, vokaliniame choriniame, muzikos kūrinyje skamba judrus imitacinis kontrapunktas, intensyvus vidinis intonacinis plėtojimas. Beje, vėlyvojo Renesanso (XIVa. pab.) estetinis idealas ir turtėja, ir keičiasi. Vis daugiau dėmesio skiriama žmogiškų jausmų ir aistrų išraiškai, nuotaikų ekspresijai. Todėl vis labiau yra gražu tai, kas veržlu, kontrastinga, dinamiška, ekspresyvu. Tačiau tai nesugriauna bendrųjų Renesanso estetinio idealo nuostatų. Jų išraiška yra epinė – lyrinė.

2. Meninės temos. Bendroji tendencija: tematikos pasaulietinimas ir įvairėjimas. Vyraujanti tematikos triada: žmogus, pasaulis, Dievas. Meno kūriniuose vaizduojamos, aprašomos ir išreiškiamos žmogaus didybės ir ydų, pergyvenimų ir jausmų, aplinkos ir buities, herojų ir prastuomenės gyvenimo meniniai vaizdai. Ypač išraiškinga ir poetiška tampa meilės lyrika, kurios pradininku laikomas didysis Petrarka ir kurio tekstais muziką kūrė visi žymiausieji Renesanso kompozitoriai (jų tarpe ir Palestrina). Kadangi Renesanse ir toliau labai reikšminga bažnytinė muzika, tai joje didingai ir jautriai išreiškiami biblijiniai siužetai, Dievo garbinimo ekstaziška nuotaika. Renesanso muzikoje sutinkame ir gamtos meninių vaizdų (aido, nakties, audros, arkadiško krašto, t.y. civilizacijos nepaliestos, visuotinės idilijos ir pan.), išreikštų pastorališkai ir subtiliai. Renesansui būdinga ir buitinė, proginė, riteriška, mitologinė, net fantastinė tematika.

3. Kūrybinis metodas.Vyrauja racionalistinis metodas, grindžiamas apskaičiavimu, išprotavimu. Tai nenuostabu, žinant, kad Renesanso muzika – tai, visų pirma, griežtojo polifoninio stiliaus, kuriamo pagal visuotinai priimtas taisykles, menas. Tačiau pasaulietinėje muzikoje daug išmonės, laisvo, intuityvaus kūrybinio prado. Labai populiarus yra parodijavimo (transkribavimo) metodas: savo arba kitų autorių kūrinių perkūrimas, išplėtojimas, aranžavimas arba jų medžiagos panaudojimas naujam kūriniui sukomponuoti. Tai buvo anaiptol nepeiktina praktika, niekas net nemanė jos laikyti plagijavimu.

4. Žanrai ir formos.Renesanse vienodai sėkmingai gyvuoja bažnytiniai ir pasaulietiniai, kurių vis daugėja, monumentalūs ir smulkūs, kurie vis įvairėja ir gausėja, žanrai. Susiformuoja savarankiški instrumentiniai žanrai. Šalia „rimtųjų“ žanrų vis labiau plinta „lengvieji“ – dainos, buitinės pjesės, šokių muzika.

Bažnytinės profesionaliosios muzikos svarbiausias žanras lieka mišios ir motetai, o bažnytinės buitinės muzikos – lauda. Tačiau dabar mišios ir motetai daug labiau išplėtoti ir kuriami naudojant imitacinę
techniką. XVIa. viduryje mišios, iki tol kurtos grigališko choralo pagrindu su neišvengiamu cantus firmus tenore (vad. cantus firmus mišios), užleidžia vieta mišioms, pagrįstoms tematinės medžiagos imitavimu visuose balsuose. Visos mišių dalys rašomos vienoje tonacijoje (dermėje) ir grindžiamos tos pačios temos varijantais. Nuo XVa. vidurio į vieną uždarą visumą apjungiamos visos 5 mišių dalys, ir šis žanras tampa cikliniu.

Renesanso motetas vadinamas naujuoju (nuo XVa.). Jame naudojamas tik vienas tekstas, dažniausiai lotyniškas. Kiekvienam teksto posmui ar eilutei parenkama nauja tema, intonaciškai gimininga pirmajai. Temos plėtojamos per visus balsus.

Tarp posmų ar eilučių vengiama cenzūros, todėl sukuriamas ištisinio muzikos plėtojimo įspūdis. Posmų pabaigoje neretai pereinama į homofoninę faktūrą.

Pagrindiniai pasaulietinės vokalinės daugiabalsės muzikos žanrai buvo dainos: polifoninės – prancūzų šansona, rondo; italų – kancona, madrigalas (dažnai išaugantis į savotišką chorinę poemą); homofoninės – italų frotola, vilanela; ispanų – viljaneska; vokiečių – Lied.

Buityje, dvarų aplinkoje labai plito ir soliniai kūriniai balsui su styginio instrumento, liutnės ar violos, pritarimu. Labai dažnai tai buvo tiesiog daugiabalsių kūrinių aranžuotės.

Renesanso epochoje susiformavo savarankiška profesionali instrumentinė muzika. Tai reiškė grynosios muzikos eros pradžią. Beje, instrumentiniai žanrai dažnai perimdavo vokalinės polifoninės muzikos tradicijas ir formas. Svarbiausieji instrumentinės muzikos žanrai buvo: polifoninės kanconos, ričerkarai; improvizacinės pjesės – preliudai, fantazijos, tokatos.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1025 žodžiai iš 3332 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.