Restauracija
5 (100%) 1 vote

Restauracija

Didžiuliai kultūros paveldo turtai, eksponuojami parodų salėse ir rūpestingai saugomi muziejų fonduose, kalba mums apie praėjusių epochų talentingų meistrų kūrybą. Paveiksle ar dekoratyvinėje vazoje, medžio ar metalo dirbinyje, spausdintose graviūrose ar kaligrafo ranka išmargintuose senuose pergamento lakštuose – visur regime nepakartojamą meninės išraiškos įvairovę. Muziejinės vertybės ne tik kelia pasigėrėjimo jausmą, bet kartu žadina smalsumą ir norą geriau jas pažinti, palyginti, įvertinti. Kūriniai vienaip ar kitaip atspindi skirtingus papročius, savitus epochos bruožus, meninėje kūryboje lieka užfiksuoti etniniai, estetiniai ir kt. kultūrinių tradicijų aspektai. Beveik kiekvienas kultūros reliktas yra paženklintas ne vien konkretaus meistro kūrybinių pastangų žyme, bet taip pat „užkoduotas“ įvairia papildoma informacija, kuri menotyrinėje terminologijoje vadinama kūrinio atribucija.

Šiandien būtų sunku įsivaizduoti, kad galima restauruoti muziejines vertybes neatlikus technologinių bei atribucinių tyrimų. Technologinių tyrimų rezultatai padeda pažinti medžiaginę daikto pusę – visą tai, kas yra susiję su jo struktūra ir laikui bėgant įvykusiais struktūriniais pokyčiais, atskleidžia restauruojamo kūrinio ankstesnio nykimo priežastis, leidžia tiksliau nustatyti jo esamą būklę bei pasirinkti tinkamiausią konservavimo ir restauravimo darbų metodiką. Tuo tarpu atribuciniai tyrimai yra daugiau orientuoti į eksponato, kaip kultūros objekto, istorinę bei menotyrinę analizę. Ankstesnėje praktikoje atribucinių tyrimų reikšmė buvo nepakankamai vertinama. Užsakovas, pateikdamas restauruoti per ilgą laiką pakitusią ar sužalotą meno vertybę, pirmiausia būdavo suinteresuotas atkurti jos estetinę ekspozicinę išvaizdą ir tik paskui, ir tai ne visuomet, susirūpindavo kūrinio atributavimu. Pasitaikydavo, kai ištisus dešimtmečius muziejaus fonduose išgulėjęs eksponatas patekdavo ant restauratoriaus stalo be būtiniausios metrikos – nežinomas kūrinio autorius, nenustatytas laikotarpis, neaiškus nei vaizduojamas siužetas, nei simbolika ir dar daug kitų klausimų, į kuriuos atsakymo tekdavo ieškoti pačiam restauratoriui. Identifikuoti praeityje sukurtas meno vertybes – ne toks paprastas ir greitai padaromas dalykas. Tai tiesa. Tačiau visais atvejais prieš pradedant kūrinį restauruoti yra būtina jį gerai pažinti. Restauratorius, žinodamas restauruojamo kūrinio „biografiją“ bei tikrąją jo vertę, jaučia ne tik didesnę atsakomybę, bet ir didesnę pareigą kiekvieną savo veiksmą ar sprendimą kuo tiksliau argumentuoti, pateisinti. Manau, kad restauratoriaus požiūris į kūrinį keičiasi, jeigu jis laiku išsiaiškina, prie kokios vertybės jam teks prisiliesti, – prie eilinio nežinomo autoriaus kūrinio ar prie unikalaus, didelės meninės ar istorinės vertės eksponato. Taigi labai svarbu kūrinį įvertinti prieš restauruojant, nes nuo to nemažai priklauso, kam bus patikėta eksponatą restauruoti – pradedančiam mokiniui, asistentui ar didelę darbo patirtį turinčiam specialistui.

Identifikuojant kūrinį yra būtina kuo tiksliau įvertinti pirminę atributiką. Kartais iš pirmo žvilgsnio nereikšminga detalė, pastebėta eksponato nugarinėje ar vidinėje pusėje, gali pasitarnauti kaip nepaneigiamas įrodymas, liudijantis kūrinio amžių, jo priklausomybę, ankstesnius restauravimus bei kitokius ne mažiau įdomius dalykus. Nuo restauratoriaus patyrimo ir sugebėjimo analizuoti turimą istorinę atribucinę medžiagą tiesiogiai priklauso tolimesnis eksponato likimas. Kaip pavyzdį galima paminėti pastaruoju metu tekstilės restauravimo skyriuje restauruojamą XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios dvarininkų drabužių kolekciją iš Rokiškio kraštotyros muziejaus.1 Pačios restauratorės atlieka istorinius-atribucinius tyrimus, be kurių tokią retą kolekciją būtų labai sunku sutvarkyti. Pačioje darbų pradžioje daugiau rūpesčių kėlė, kaip atnaujinti nuo senumo suirusius, susidėvėjusius bei išblukusius audinius. Tačiau vėliau, aptariant tolimesnę restauravimo programą, iškilo nemažai problemų dėl drabužių stiliaus, jų silueto formavimo ir galutinio paruošimo eksponavimui. Tam, kad galėtų atkurti visą kolekciją iki patrauklaus ekspozicinio lygio, restauratorės turėjo gerai susipažinti su ano meto dvarų kultūra, įsigilinti į praėjusios epochos madų padiktuotas drabužių nešiojimo tradicijas, dvarų aplinkos etiketo subtilybes. Joms teko ne tik pastudijuoti mados istoriją, bet ir pasidomėti, kaip kitose šalyse restauruojamos ir eksponuojamos analogiškos kolekcijos. Reikia tikėtis, kad, užbaigus šios drabužių kolekcijos restauravimo darbus, Rokiškio muziejus ne tik praturtės puikiais eksponatais, bet ir turės sukaupęs įdomios istorinės atribucinės medžiagos apie mūsų dar taip mažai tyrinėtą kultūros paveldo sritį.

Pastaraisiais metais Vilniaus paveikslų galerijoje rengiamose restauruotų senosios vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių parodose, be įspūdingų tapybos, grafikos bei skulptūros darbų, pirmą kartą išvydome po restauravimo eksponuojamą archeologinę keramiką, kuri visada žavi savo paprastomis archajiškomis formomis.

Trumpos muziejinius eksponatus apibūdinančios anotacijos atskleidžia tik menką restauravimo metu apie kūrinį sukauptos
informacijos dalį. Todėl muziejaus lankytojas ne visuomet susidaro apie eksponatą pakankamai aiškų vaizdą ir kartais gali nepastebėti net tų kūrinių, kurie kaip unikalūs kultūros reliktai iš tikro yra verti išskirtinio dėmesio. Apie vieną tokių atvejų pakalbėsime kiek plačiau.

1997 metais parodoje, skirtoje Prano Gudyno restauravimo centro 50-mečiui, buvo eksponuota ką tik restauruota juodosios keramikos veidinė urna. Į Nacionalinio muziejaus fondus šis įdomus ritualinis indas pateko pokario metais iš Vilniaus senienų muziejaus rinkinių. Spėjama, kad jis galėjo priklausyti grafų Tiškevičių archeologinių radinių kolekcijai. Šis retas archeologinis radinys, į keturias dalis suskilęs 33 cm aukščio keraminis indas, anksčiau buvo netaisyklingai suklijuotas iš 52 šukių. 1995 metais jį restauruoti buvo patikėta keramikei Bronei Kunkulienei, aukščiausios kategorijos specialistei, jau ne kartą savo ilgametėje praktikoje susidūrusiai su analogiškais darbais. Stebėtina, kad šis unikalus muziejinis eksponatas taip ilgai buvo netyrinėtas ir tinkamai neįvertintas. Į restauravimo dirbtuves jis buvo perduotas be metrikos.2 Aiškinantis jo muziejinį statusą tik tiek sužinota, kad tai neatributuotas, iš archeologijos radinių pagalbinio fondo atrinktas, sudužęs eksponatas su senu ūkinio inventoriaus numeriu SM ūk. 2453. Apie veidinės urnos technologinius tyrimus ir restauravimą jau buvo rašyta praeitame Metraščio tome. Tad šį kartą pateiksime keletą pastabų apie eksponato istorinius atribucinius tyrimus.

Buvo nepaprastai įdomu stebėti, kaip į restauratorės rankas patekusi negyva materija juodosios keramikos šukių pavidalu didelės kantrybės ir kruopštaus darbo dėka virsta ne tik apčiuopiamu realiu daiktu, bet įgauna meninę formą ir nepakartojamo kūrinio bruožus. Restauratorei nuvalius nuo šukių nešvarumus, pašalinus ankstesnio mėgėjiško restauravimo pėdsakus ir surinkus visas detales į visumą, jas sutvirtinus bei galutinai konservavus buvo pasiektas puikus rezultatas. Neišvaizdi keraminė vaza, vienas seniausių archeologinių radinių kolekcijoje, pavirto įspūdingu eksponatu. Turbūt nesuklystume pavadinę ją karališkąja veidine urna. Labai paprasta urnos-vazos forma, santūri apdaila, tamsus vos blizgantis paviršius ir tokie netikėti indą puošiantys akcentai – du gintarinių karoliukų vėriniai vazos ausytėse bei veido bruožus primenantis kaklelio viršus iškalbingai rodė neeilinę pirminę šio eksponato paskirtį. Anoniminis vazos autorius minimaliomis priemonėmis sukūrė tobulos formos ir nepaprastai subtilios plastikos kūrinį. Kiek jame archajiško paprastumo, sakrališkumo ir neįmenamos paslapties!Nors ir kaip žmogus, pasitelkdamas įvairius metodus ir atrasdamas vis naujų, stengiasi įžvelgti senojo laikotarpio gyvenimą ir jau daug yra pasiekęs, tačiau archeologija niekad nenustos būti paslaptinga. O tai ir yra jos žavesys. Nauji kasinėjimai ir net senų rinkinių peržiūrėjimai muziejuose – tai susitikimas su paslaptimi: mat archeologijoje nėra antro radinio, kiekvienas pirmas ir vienintelis, –

savo knygoje Lietuva iki Kristaus rašo profesorė Rimutė Rimantienė.3

Veidinė urna – ar mums žinoma tikroji šio įdomaus indo paskirtis? Taip. Tai specialus indas sudegintų mirusiojo palaikų pelenams laikyti. Ankstyvųjų religijos formų antropomorfizmas yra susijęs su mirusiojo laidotuvių ir pomirtinio gyvenimo kultu. Lietuvos teritorijoje analogiškų archeologinių radinių nerasta, todėl būtų per daug drąsu priskirti šią urną senajai baltų kultūrai. Lenkų mokslininkai Janas Krukas ir Jerzy Gąssovskis, tyrinėję Vyslos žemupio ir pajūrio regione atrastas archeologines veidines urnas, priskyrė jas geležies amžiaus (400-100 m. pr. Kr.) Šiaurės pamario Lūžitėnų kultūrai (Rytprūsiai).4 Palyginę Nacionalinio muziejaus eksponatą su analogiškomis pamario juodosios keramikos veidinėmis urnomis, pastebėsime aiškų meninių formų tapatumą. Tikėtina, kad šis vertingas archeologinis radinys galėjo būti grafo Eustachijaus Tiškevičiaus atvežtas iš Lenkijos pajūrio dar XIX amžiaus viduryje. Juk žinoma, kad grafai Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai buvo dideli senienų rinkimo entuziastai, dalyvavo įvairiose archeologinėse ekspedicijose ne tik Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, bet ir kituose kraštuose. Jų rūpesčiu buvo įsteigtas ir 1856 metais viešam lankymui atidarytas Vilniaus senienų muziejus, kurio rinkiniuose buvo nemažai vertingų senųjų kultūrų archeologinių radinių. Jau nuo XIX amžiaus vidurio tarp specialistų vyko gyva diskusija apie veidinių urnų genezę pasaulinės archeologijos kontekste.5 Pasitelkus įvairius žinomus archeologinius radinius buvo ieškoma analogų ir sąsajų ne tik su skirtingomis kultūromis, bet ir su nutolusiomis viena nuo kitos epochomis. Bandyta išsiaiškinti, ką bendra turi Heinricho Schliemanno atrasta Trojoje priešistorinė veidinė urna su išoriškai panašiu radiniu Rytprūsiuose, arba Šiaurės Apeninų terakotinės etruskų urnos (kanopos) – su panašių formų Vidurio Europos radiniais (La Teno kultūra) ar su Majų kultūros antropomorfiniais indais.

Taigi ir šiandien, žiūrėdami į Nacionalinio muziejaus karališkąją veidinę urną, bandome išsiaiškinti, ar geležies amžiuje mūsų protėvių aisčių gyventame Baltijos pamario krašte galėjo
atsirasti toks unikalus kultinis daiktas? Kam jis buvo skirtas: vyrui – genties vadui ar didelės pagarbos užsitarnavusiai moteriai? Ką liudija veidinės urnos gintariniai auskarai ir tarp jų įvertas melsvo stiklo (!) karoliukas? Ar neprimena mums jis gintaro kelio, kada buvo užsimezgę pirmieji prekybos mainai tarp Baltijos ir Viduržemio jūros regionuose gyvenusių tautų. Manau, iki šiol yra aktualūs ir ne mažiau įdomūs šie klausimai, į kuriuos turės atsakyti archeologijos specialistai, pasiryžę atskleisti Nacionalinio muziejaus veidinės urnos paslaptį.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1656 žodžiai iš 5455 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.