Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Referatas
[pic]Darbo vadovė:
Angelė BagdonavičienėDarbą parengė:
Akvilė Strelčiūnaitė
8b klasė2005m.
ĮvadasLietuvių liaudies dainos yra gana senos, o atskiri jų motyvai
siekia tolimus laikus. Dainų senumą rodo jų turinys ir stilius, poetiniai
vaizdai, palyginimai, epitetai ir kt. Pats žodis daina irgi yra labai
senas. Jo šaknis indoeuropiečių kalbose reiškia skardenti, šaukti, šokti.
Senovėje, kai dainos ir šokio bei žaidimo tarpusavio ryšiai buvo labai
glaudūs, šis žodis galėjo turėti tokią prasmę ir lietuvių kalboje.
Lietuviškų žodžių su šaknimi dain istoriniuose šaltiniuse randame nuo XIII
a. Žodis daina yra žinomas visame lietuvių etnografiniame plote.
Bėgant laikui, keičiantis ekonominėms-istorinėms formacijoms,
keitėsi liaudies gyvenims, o kartu su juo ir liaudies dainų repertuaras, jų
turinys, meninė forma. Feodalizmo epochoje liaudis, paveldėjusi pirmykštės
bendruomenės dainas, savaip jas suprato, įprasmino, suteikė joms atitinkamą
poetinę – kalbinę išraišką, taip pat sukūrė daug naujų dainų. Didžiausia
dalis mūsų laikus pasiekusių dainų ir atsirado feodalizmo epochoje. Nuo XIX
a. Liaudies dainos imtos vartoti skirtingais atvejais, jas savo kūrybai
ėmė naudoti poetai, taip pat nemažai rašytinių kūrinių paplito liaudyje,
įsiliejo į jos dainų repertuarą ir virto neatskiriama liaudies poetinės
kūrybos dalimi. Visa tai veikė tolesnį liaudies dainų vystymąsi.
Ir visdėlto, kiekvienu skirtingu atveju vartojamos skirtingos
dainos ilgainiui išsivystė į atskirus žanrus, pasižyminčius daugiau ar
mažiau skirtinga tematika, turiniu, melodijomis, vaizdais kitomis formos
ypatybėmis. Pagal funkciją, t. y. pagal paskirtį gyvenime, dainuojamoji
tautosaka skirstoma į dvi dalis: apeiginę ir neapeiginę. Apeiginei
dainuojamajai tautosakai priklauso kalendorinių apeigų, šeimos apeigų
dainos, taip pat raudos. Neapeigines dainas sudaro darbo, karinės-
istorinės, revoliucinės, meilės, jaunimo vaišių kitokių žanrų dainos.
Taigi, šiame referate skaitysite apie revoliucines dainas;
koks jų žanro pobudis, kilmė bei vystimosi laikotarpiai. . .- 2 –
REVOLIUCINĖS DAINOSRevoliucinių dainų atsiradimo ir gyvavimo laikotarpis sudaro
atskirą lietuvių liaudies poetinės kūrybos raidos etapą. Savo ištakomis
šios dainos skiriasi nuo senųjų lietuvių liaudies dainų. Senosios
tradicinės dainos – tai didžiausia valstiečių poetinė kūryba, tuo tarpu
revoliucinės dainos – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gimusi
vargininkų valstiečių poezija. Revoliucinės dainos Lietuvos liaudyje ėmė
plisti XIX a. pabaigoje, kai sustiprėjo darbo žmonių išsivadavimo
judėjimas, nukreiptas prieš carizmo jungą, kapitalistinį išnaudojimą ir kai
šio judėjimo priešakyje atsistojo darbininkų klasė. Nuo antifeodalinių
dainų revoliucinės skiriasi tuo, kad jos atsirado kitomis socialinėmis
sąlygomis ir kad jose atsispindi ne vien valstiečių, bet ir proletariato
revoliucinė kova.
Revoliucinės dainos yra internacionalinio pobūdžio. Dėl to įvairių
tautų revoliucinėms dainoms yra būdingi tie patys motyvai. Revoliucinės
dainos skelbė socializmo idėjas ir tuo darė didžiulį poveikį liaudies
politiniam sąmonėjimui, auklėjo žmones neapykantos išnaudotojams dvasia.
Revoliucinių dainų kilmė taip pat kitokia, negu senųjų liaudies
dainų. Senosios dainos yra kilusios tradicijos būdu betarpiškai iš
liaudies, o daugumą revoliucinių dainų sudaro autorinės kilmės dainos,
neretai atėjusios į Lietuvą iš kitų kraštų, arba tai yra senųjų dainų
perdirbimai. Tik palyginti nedidelę revoliucinių dainų dalį sukūrė pačios
liadies dainininkai.
Revoliucinės kovos uždaviniams buvo naudojamos ir senosios
lietuvių liaudies dainos, jas perkuriant, pritaikant naujoms sąlygoms,
gyvenamojo momento uždaviniams, revoliucijos tikslams. Kaip senosios dainos
buvo perkuriamos į revoliucines, matyti, pavyzdžiui, iš tradicinės liaudies
dainos ,,Sėjau rūtą‘‘ perdirbimo: šios dainos posmas, pakeičiant trečiąją
jo eilutę ,,augo mano jaunos dienos‘‘, buvo dainuojamos šitaip:Augo rūta, augo mėta,
Augo lelijėlė,
Augo laisvės pageidimas
Kaip žalia rūtelė.Panašiai pakeičiant visą tekstą, šioje dainoje sukuriamas
mergaitės revoliucionierės paveikslas, skirtingas nuo senųjų dainų mergelės
paveikslo.
Revoliucinėmis dainomis virto ir kai kurie lietuvių poetų
eilėraščiai, atspindėję liaudies masinius siekimus, revoliucines nuotaikas.
Pažangūs poetai ir patys stengėsi rašyti revoliucinių dainų. Antai poetas
J. Krikščiūnas-Jovaras, sekdamas ,,Marseljete“ ir papildydamas jos atskirus
motyvus lietuvių liaudies- 3 –
gyvenimo vaizdais, parašė ,,Jaunųjų darbininkų dainą“. Liaudies taip pat
buvo dainuojami J. Krikščiūno-Jovaro eilėraščiai, skirti ,,dūminei