Richard de bury ir jo knygos philobiblon pagrindinės idėjos
5 (100%) 1 vote

Richard de bury ir jo knygos philobiblon pagrindinės idėjos

RICHARD DE BURY IR JO KNYGOS „PHILOBIBLON“ PAGRINDINĖS IDĖJOS

TURINYS

Įžanga 3

1. Apie autorių 4

2. Knygos „Philobiblon“ pagrindinės idėjos 5

2.1. Knyga – išminties ir atminties lobynas 5

2.2. Knyga – paminklas autoriui 6

2.3. Knygoje svarbiausia ne jos puošmena, bet turinys 6

2.4. Knyga – neįkainojama vertybė 6

2.5. Knygas reikia mylėti 6

2.6. Knygas reikia saugoti 7

2.7. Meilė knygoms duoda didžiulę naudą 7

2.8. Knygos kūrėjas remiasi pirmtakais ir jiems atiduoda padėką bei pagarbą 8

2.9. Būtina rašyti naujas knygas ir atnaujinti senas 8

2.10. Knygai reikalinga globa ir apsauga nuo ją tykančių pavojų 8

2.11. Knygų kaupimas turi turėti prasmingą tikslą 9

2.12. Tvarkyti biblioteką reikia mokėti ir nuolat mokytis tai daryti 9

Išvados 11

Bibliografinių nuorodų sąrašas 12

ĮŽANGA

Meilę knygai galima rodyti įvairiai. Ją renkant ir kolekcionuojant, saugant ir skaitant. Istorijoje būta atvejų, kai dėl knygos žmonės negailėjo gyvybės, nebijojo persekiojimų, kalėjimų.

Knygos, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Amžių kaita formavo skirtingą požiūrį į knygas: karų ir revoliucijų metu blaškomos ir barstomos po visus pasaulio kraštus, degintos laužuose, draustos spausdinti ir platinti, mėtytos į vandens kanalus, maltos į popieriaus žaliavą, jos žūdavo arba, dėkingam likimui lėmus, būdavo slepiamos kuo toliau nuo naikinančios jėgos, o laikui bėgant – velkamos puošniais aprėdais, rakinamos auksiniais užraktais.

Ne kiekvienas žmogus gali paskirti savo gyvenimą knygai, aukoti jai savo laiką, lėšas, energiją, keliauti po pasaulį ir ieškoti reikalingo veikalo. Knygą reikia „jausti“. Žmogų turi užvaldyti knygos radimo ir atradimo džiaugsmas. Asmeniško bendravimo su knyga džiaugsmas. Savo gyvenimo prasmę atradęs knygoje, žmogus tarsi susilieja su ja sunkiai kitiems suvokiamais ryšiais bei sentimentais.

Būtent tokia meile knygai perpildytas XIV a. anglų diplomato, mokslininko ir rankraščių kolekcionieriaus Richardo de Bury (1287-1345) veikalas Philobiblonas. Šiame kūrinyje pirmąkart pavartota bibliofilijos ir bibliofilo (knygų mylėtojo) sąvoka. Autorius nepaprastai nuoširdžiai ir šiltai stengėsi sukelti savo amžininkams pagarbos ir meilės knygai jausmus, karštai gynė ją nuo visokių priešų. Jis davė patarimų, kokias pirkti knygas, kaip jas laikyti, kaip skirstyti skaitytojams, studentams.

Laikas pasirodė esąs bejėgis prieš giliai R. De Bury širdyje subrandinto kūrinio gyvastį. „Philobiblono“ istorija, tyliai prasidėjusi viduramžių Anglijoje, tęsiasi iki šių dienų. Peržengęs epochas, valstybių sienas, skleisdamas ne tik nesenstančias, bet ir amžinas meilės knygai idėjas, Philobiblonas prabyla įvairiomis pasaulio kalbomis. Philobiblono vertimo išleidimas bet kuria tautine kalba yra laikomas svarbiu tos šalies bibliofilijos sąjūdžio įvykiu ir žinia, skelbtina net visuotinėse enciklopedijose. Apie Richardą de Bury ir jo veikalą yra paskelbta nemaža mokslinių straipsnių ir knygų, ginamos daktaro disertacijos, remiantis tyrimų duomenimis ugdoma šiuolaikinė bibliofilijos kultūra.

Lietuva – šešioliktoji pasaulio šalis, sulaukusi pirmojo pasaulyje bibliofilijos veikalo vertimo į gimtąją kalbą. Knyga išleista 1000 numeruotų egzempliorių tiražu Martyno Mažvydo bibliofilų klubo iniciatyva. Lietuviškai prakalbęs R. De Bury kūrinys yra sklandus ir įtaigus. Tiek turiniu, tiek ir poligrafiniu apipavidalinimu šis leidinys apie protingą meilę knygai laikytinas bibliofiliniu.

1. APIE AUTORIŲ

Richard de Bury gimė 1287 m. sausio 24 dieną Normanų kilmės riterio dvare Vakarų Sofolko grafystėje. Tą patį mėnesį ir dieną savo gyvenimo pabaigoje jis parašė Philobibloną.

Berniukas anksti tapo našlaičiu. Oksfordo universitete įgijęs gerą išsilavinimą, jaunuolis įstojo į Durhamo benediktinų ordiną, buvo pakviestas į karaliaus Eduardo II dvarą, kur nuo karaliaus sūnaus auklėtojo iškilo iki itin įtakingo Eduardo III lordo kanclerio, bažnyčios hierarchijoje – Durhamo vyskupo. Karaliaus įgaliojimu vykdė svarbias diplomatines misijas Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Škotijoje. Richard de Bury garsėjo išsilavinimu, intelektu, diplomatija ir meile knygoms. Jų jis turėjo daugiau negu visi to meto Anglijos vyskupai kartu sudėjus: buvo sukaupęs vieną didžiausių to meto bibliotekų – apie 1500 rankraščių tomų ir rašinių. Savo bibliotekos turinį de Bury žinojo atmintinai. Jis sudarė bibliotekos katalogą, pirmąją žinomą šios rūšies bibliografijos rodyklę Europos asmeninių bibliotekų ir bibliografijos istorijoje, kuri mūsų dienų nepasiekė.

Richard de Bury pasirūpino savo asmeninės bibliotekos ateitimi. Visas knygas kartu su katalogu jis nusprendė padovanoti Oksfordo universiteto akademinei bendruomenei. Jis surašė ir jų naudojimo taisykles. Deja, de Bury nesugebėjo laiku surinkti ir kartu su testamentu palikti pakankamai lėšų savo valiai įgyvendinti. Paliktos knygos ilgai buvo laikomos dėžėse nenaudojamos. Uždarius vienuolyną, Richardo de Bury palikimas buvo išblaškytas. Vienos knygos pateko į universiteto biblioteką, kitos – parduotos arba paliktos likimo valiai. Iki šių dienų
yra išlikusios keturios de Bury knygos: dvi tebėra Oksfordo bibliotekoje, dvi atsidūrė Britų muziejuje.

Apie Durhamo vyskupą telkėsi daug rašto ir mokslo žmonių. Jis visada stengėsi būti arčiau tų, kurie garsėjo iškalba ir darbais. Jaunystėje de Bury savo kelionėse lankė mokyklas, universitetus, fizikos kabinetus, mokytųjų buveines, subrendęs, kai įgijo galių ir išteklių, juos kvietė pas save ir globojo. Savo rezidencijoje jis sutelkė kvalifikuotų knygų perrašinėtojų, iliuminuotojų, korektorių ir knygrišių kolektyvą.

Varginamas įkyrios ir sunkios ligos Richardas de Bury 1345 metų sausio 24 dieną užbaigė rašto darbą lotynų kalba, kurio likimo jis dar nežinojo ir net negalėjo nujausti.

2. KNYGOS „PHILOBIBLON“ PAGRINDINĖS IDĖJOS

Richardas de Bury savo knygoje dėkoja palankiai susiklosčiusiam likimui už galimybę gyventi knygų pasaulyje. Autorius aprašo Anglijos karaliaus Eduardo Trečiojo valdymo laikotarpį, atvėrusį galimybes vienuoliams susipažinti su privačiomis, vienuolynų ir pasaulietinėmis bibliotekomis. Visą savo laisvą laiką vienuoliai skirdavo knygoms. Jie rūpindavosi knygų tvarkymu, taisymu, surašymu. Vienuolių palankumas tuo metu buvo pelnomas ne dovanomis, o knygomis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 941 žodžiai iš 3122 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.