Richas fromas
5 (100%) 1 vote

Richas fromas

1121314151

ĖRICHO FROMO BIOGRAFIJA

(1900 – 1980)



Vokiečių – amerikiečių filisofas, psichologas ir sociolagas, pagrindinis neofroidizmo (neoanalizės) atstovas. Remdamasis psichoanalizės, egzistencionalizmo ir marksizmo idėjomis, jis siekė išspręsti pagrindinius žmonijos egzistencijos prieštaravimus. Išeitį iš šiuolaikinės civilizacijos krizės jis matė „sveikos visuomenės“ sukurime, visuomenės, kuri remiasi humanistinės etikos principais ir vertybėmis.

Ė. Fromo tvirtinimu, žmogaus elgesį galima suprasti tik konkrečiu istoriniu momentu egzistojančios kultūros kontekste. Asmenybė, pasak jo, yra įgintų poreikių bei socialinių normų sąveikos produktas. Asmenybės analizė galima tik įvertinus socialinę padėtį, o psichologijos pagrindu turėtų būti filosofinė – antropologinė žmogaus egzistavimo koncepcija.

Pagrindiniai jo darbai: „Bėgimas nuo laisvės“ (1941), „Psichoanalizė ir religija“ (1950), „Pasakos, mitai, sapnai“ (1951), „Sveikoji visuomenė“ (1956), „Menas mylėti“ (1956), „Dzen-budizmas ir psichoanalizė“ (1960), „Be iliuzijos grandinių“ (1962), „Žmogaus siela“, „Vilties revoliucija“ (1968), „Žmogaus destruktyvumo anatomija“ (1973), „Tirėti ar būti?“ (1976), knyga apie Froidą (1979).

Ėrichas Fromas gimė 1900 metų kovo 23 dieną Frankfurte prie Maino žydų šeimoje. Jo tėvas buvo vyno pirklys. Ėricho motina – Roza Krauze, buvo kilusi iš rusų emigrantų, persikėlusių į Suomiją ir priėmusių judaizmą.

Šeimoje buvo laikomasi patriarchalinių tradicijų. Ė. Fromas augo religingoje, darbingoje aplinkoje, šeimoje dažnai buvo skaitomas Senasis testamentas.

Ė. Fromas gavo garą pradinį išsilavinimą. Gimnazijoje jis mokėsi lotynų, prancūzų ir anglų kalbos. Gimnazijoje jis domėjosi istorijomis apie Adomą ir Jievą, Abrahamo pranašystėmis. Fromą ypač žavėjo pranašų knyguose aprašyta pasaulinės taikos ir harmonijos vizija.

Kai Ė. Fromui buvo 14 metų, prasidėja I pasaulinis karas. Ė. Fromas niekaip negalėjo atsakyti į klausimą: kas verčia milijonus žmonių žudyti vienas kitą.

1918 metais Ė. Fromas pradeda mokytis psichologijos, filosofijos ir sociologijos Frankfurto, o po to Heidelbergo universitetuose, kur jo mokytojais buvo tokie žinomi asmenys kaip Maksas Veberis, Karlas Jaspersas ir Henrikas Rikkertas.

Baigęs mokslus ir turėdamas kišenėje psichologo diplomą, jis pradėjo psichoanalitiko praktiką, nors dalį laiko skyrė ir teorinėms studijoms. 1920 metais Ė. Fromas susidomėjo Z.Froido teorija. Pirmoji Ė. Fromo žmona buvo Frida Raichman – mokslininkė, psichoanalitikė. Jos įtakoje jis susidomėjo klinikinės psichoanalizės praktika. Ė. Fromas buvo daug už ją jaunesnis. Jie gyveno kartu tik 4 metus, bet paskui palaikė draugiškus santykius.

Iš pradžių Ė. Fromas ortodoksalinio froidizmo šalininkas, tačiau keleri metai, praleisti Frankfurto Socialinių tyrimų institute padarė lemiamą įtaką jo filosofinių pažiūrų formavimuisi. Čia jis intensyviai studijavo K. Markso socialinę filosofiją ir pradėjo kritiškai vertinti Z.Froido psichoanalizės teorijos teiginius.

1933 metas, kai Vokietijoje valdžią užgrobė nacistai, Ė.Fromas išvyko į Šveicariją, o po metų persikėllė gyventi į JAV. Čia jis dėstė daugelyje universitetų, bendradarbiavo su žymiais neofroidizmo atstovais K.Horni ir H.S.Salivenu. 1941 metais išėjo garsioji jo knyga „Bėgimas nuo laisvės“, kuri pelnė jam tarptautinį pripažinimą.

Baigėsi II pasaulinis karas, bet Ė. Fromas negrįžo į Vokietiją. Jis apsigyveno Guarnavako mieste Meksikoje.Nuo 1951 metų beveik dešimtmetį Ė.Fromas dirbo Meksikos Nacionaliniame universitete, nors dažnai skaitydavo paskaitas ir įvairiuose Amerikos universitetuose. Meksikoje jis vedė antrą kartą. Jo žmona buvo vardu Annis. Jie pastatė nuosavą namą ant okeano kranto, kartu mokėsi ispanų kalbos ir daug keliavo.

Norėdamas atsidėti vien kūrybai, 1974 metais Ė. Fromas su žmoną sugrįžo į Europą. 1979 metais išėjo paskutinė jo knyga apie Froidą. Ė. Fromas mirė 1980 metų kovo 18 dieną Šveicarijoje, kai iki jo 80-mečio buvo belikusios tik kelios dienos.

ĖRICHO FROMO KNYGOS „MENAS MYLĖTI“ ANALIZĖ

Ėricho Fromo knyga „Menas mylėti“ („The Art of loving“) parašyta 1956 metais. Tai yra viena iš pačių populiariausių Ė. Fromo knygų. Šioje knygoje jis įrodo, kad galima gilintis į sudėtingiausius žmogaus būties problemas visiems suprantamai ir patraukliai.

Jau šios knygos įvade yra rašoma, kad žmogus, kuris mano, kad galima lengvai išmokti meilės meno, perskaitęs šią knygą, turėtų nusivilti. Šios knygos autorius siekia mums įrodyti, kad meilė nėra jausmas, kuris yra lengvai pasiekiamas kiekvienam. Pasitenkinimo negalima pasiekti individualioje meilėje, be gebėjimo mylėti artimą. Mums kiekvienam reikėtų savęs paklausti, ar iš tiesų mes pažįstame daug iš tikrųjų mylinčių žmonių.

Nors užduotis pamilti yra sunki, kiekvienas žmogus turėtų stengtis ją įveikti. Tai padaryti turėtų padėti Ė. Fromo knyga „Menas mylėti“.

Ė. Fromo knyga „Menas mylėti“ susideda iš keturių skyrių:

I Ar meilė yra menas?

II Meilės teorija.

III Meilė ir jos irimas šiuolaikinėjė Vakarų visuomenėjr.

IV Meilės
praktika.

Analizuodama šią knygą, aš analizuosiu kiekvieną iš šių skyrių atskirai.

Pirmame skyriuje „Ar meilė yra menas?“ Ė. Fromas ir bando atsakyti į šį klausimą. Teisingiau būtų pasakyti, kad autorius laikosi nuomonės, kad meilė yra menas ir nori tai įrodyti skaitytojams.

Kartais žmonės žiūri daug filmų apie meilę, dainuoja apie meilę dainas, bet visai negalvoja apie tai, kad meilės galima mokytis. Taip yra todėl, kad daugelis žmonių suvokia meilės uždavinį pirmiausia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, galinčiu mylėti. Žmonės taip pat galvoja, kad meilės nereikia mokytis, nes jie yra įsitikinę, kad „meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinis“. Ė. Fromas rašo, kad XX amžiuje labai pasikeitė požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Anksčiau daugelyje kultūrų meilė negalėjo būti vedybų priežastimi. Vedybas dažniausiai lemdavo sutartis, kurią sudarydavo jaunųjų giminės. Tuo mes galime įsitikinti skaitydami tų laikų literatūros kūrinius. Jungtinėse Amerikos Valstijose dauguma žmonių ieško romantinės meilės, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis naujas požiūris į „laisvą meilę“ labai padidino objekto reikšmę. Dar viena klaida, kuri verčia mus galvoti, kad meilės nereikia mokytis, yra ta, kad žmonės nagali atskirti dviejų dalykų: „pradinio įsimylėjimo išgyvenimo ir pastovaus buvimo meilėje būklės“.

Ė. Fromas rašo, kad būtent dėl minėtų priežasčių, dėl to, kad žmonės mano, kad nėra nieko lengvesnio už meilę, meilė taip dažnai būna nesėkminga, o kartais net skausminga. Kad taip nebūtų pirmiausia reikai įsisąmoninti, kas meilė yra menas ir jo reikia mokytis, kaip ir bet kurio kito meno, pavyzdžiui, muzikos, tapybos, medicinos. Meilės meno mokymosi procesą kaip ir bet kurį kitą galima santykinai padalinti į dvi dalis: teotijos įsisavinimą ir praktikos įvaldymą. „Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – tai meistriškumas; negali būti nieko svarbiasnio pasaulyje už meną“ (Fromas, 1992, p.8). Žmonės labai dažnai patiria nesėkmes meilės meno srityje, bet labai retai mokosi šio meno. Žmonės dažnai mokosi tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai. Autorius užsimąsto, ar iš tiesų verta taip daryti? Kodėl mums taip dažnai neužtenka laiko meilei? Manau, kad apie tai vertėtų pagalvoti mums visiems.

Antras skyrius „Meilės teorija“ susideda iš kelių poskyrių. Pirmasis poskiris vadinasi „Meilė – atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą“. Ė. Fromas rašo, kad kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. „Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu“ (Fromas, 1992, p.9).

„Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis“ (Fromas, 1992, p.9). Šiame poskiryje Ė. Fromas kalba apie simbiozinį ryšį, kuris turi savo biologinį atitikmenį nėščios motinos ir gemalo vienybėje. Jie yra dviese ir vis dėlto tai yra viena. Jie gyvena „kartu“ (sym-biosis), jiems reikia vienas kito. Gemalas yra motinos dalis, jis gauna iš jos viską, ko reikia; motina yra jo pasaulis; ji maitina, gina jį, bet kartu su juo stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėje simbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta pati santykio forma. Autorius taip pat kalba apie dvi simbiozinio ryšio formas. Yra pasyvioji ir aktyvioji simbiozinio ryšio forma. Pasyvioji simbiozinio ryšio forma yra pavaldumas arba mazochizmas. „Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo nepakeliamos izoliacijos, vienišumo jausmo, pasidarydama dalimi kito asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra reikalinga kaip pats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, tai gali būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai, kad esu jo dalis.“ (Fromas. 1992, p.17). Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas arba sadizmas. Sadistiškas asmuo nori išsigelbėti nuo vienatvės ir savo įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenį savo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina save, pajungdamas kitą žmogų, kuris jį garbina. Sadistas priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, abu jie negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kad sadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasi vadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas.

Ė. Fromas pabrėžia, kad subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia, jėga, kuri
sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais, meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.

Labai svarbu yra suprasti, kad meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas. Meilė pirmiausia yra davimas, o ne gavimas. Daugelis žmonių mano, kad duoti, tai reiškia kažko netekti. Daugelis iš mūsų dažnai atsisako duoti. Kartais davima mes laikom vertybe, nes tai yra auka. Produktyvaus charakterio žmonės visiškai atvirkščiai duodami išreiškia savo gyvybiškumą.

Ė. Fromas taip pat rašo, kad meilė yra neįmanoma be rūpesčio. Autorius pateikia visiems aiškų pavyzdį, jeigu žmogus sako, kad myli gėles, o pats pamiršta jas palaistyti, mes nepatikėsime jo meile gėlėms. Mes taip pat suabejosime motinos meile vaikui, jeigu ji juo nesirūpina. Ė. Fromas rašo: „Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės“ (Fromas, 1992, p.22). Rūpestis ir dėmesingumas, kaip rašo Ė. Fromas, taip pat apima ir kitą meilės aspektą – atsakomybę. Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ir savininkiškumą, jei nėra trečio komponento – pagarbos. Pagarba reiškia gebėjimą asmenį vertinti tokį, koks jis yra. Labai svarbu suvokti jo individualumą.

Ė. Fromas nagrinėja vyriškumo ir moteriškumo priešingybės problemą. Jis rašo, kad moteriškumas ir vyriškumas reiškiasi charakteryje ir seksualinėje funkcijoje. Jis taip pat kritikuoja Froido teoriją, bet ne todėl, kad jis pernelyg pabrėžia seksą, bet todėl, kad jis nepajėgia jį pakankamai giliai suprasti.

Antrasis šio skyriaus poskiris vadinasi „Meilė tarp tėvų ir vaiko“. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio. Jis nepažįsta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio – motinos. „Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas“ (Fromas, 1992, p.30). Augdamas ir vystydamasis vaikas tampa pajėgus suvokti daiktus tokius, kokie jie yra. Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį, pieną, krūtį ir motiną kaip skirtingas esmes. Jis mokosi suvokti daugelį kitų dalykų, jis mokosi juos įvardinti, jais naudotis. Jis mokosi elgtis žmonėse, žino, kad motina šypsosis, kai jis valgys, kad ji paims jį ant rankų, kai jis verks. Ė. Fromas rašo kad, pateikiant bendresne formuluote: aš esu mylimas toks, koks esu, ar dar tiksliau, esu mylimas, kad aš esu.

„Infantiliška meilė grindžiama principu: „Aš myliu, nes esu mylimas“. Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: „Aš esu mylimas, nes pats myliu“. Nesubrendusi meilė teigia: „Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas“. Brandi meilė sako: „Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“ (Fromas, 1992, p. 31).

Autorius taip pat aptaria skirtumus tarp motinos ir tėvo meilės. Motinos meilė pačia savo prigimtimi yra besąlygiška. Motina myli savo kūdikį, nes tai yra jos vaikas. Besąlygiška meilė priklauso giliausiems ne tik vaikų, bet ir kiekvieno žmogaus jausmams. Santykis su tėvu yra visiškai kitoks. Tėvas turi mažiau ryšių su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais, jo reikšmė šiuo periodu negali prilygti motinos reikšmei. Jis atstovauja daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį. Ė. Fromas rašo: „Tėvo meilė yra sąlygota meilė. Jos principas – „Aš myliu tave, nes tu atliepi mano lūkesčius, tinkamai atlieki pareigas, esi toks, kaip aš“ “ (Fromas, 1992, p. 32).

Trečiasis šio skyriaus poskiris vadinasi „Meilės objektai“. Ė. Fromas mano, kad meilė ne ryšys su tam tikru žmogumi, o santykis, charakterio nuostata, kuri lemia žmogaus sąryšį su visu pasauliu, o ne tik su meilės objektu. Daug žmonių yra mano, kad meilėje yra svarbiausias objektas, o ne gebėjimas mylėti. Dažnai jie nemyli nieko kito, tik mylimą asmenį. Ė. Fromas rašo, kad jei mes kažkam sakom, kad mes jį mylim, mes turime būti pasirengę sakyti, kad jame mes mylime visus, kad per jį mes mylime visą pasaulį, kad jame mes mylime ir save.

Ė. Fromas rašo, kad meilė yra nuostata, kuri liečia viską, o ne tik išskiria žmogų, bet tai nereiškia, žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas. Toliau Ė. Fromas nagrinėja skirtingus meilės objektus.

Broliška meilė. Tai yra meilė visiems žmonėms. Ė. Fromas rašo, kad čia negali būti išimčių. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. „Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliška meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms“ (Fromas, 1992, p. 35). Jei su kitu žmogumi mes bendraujame tik išoriškai, matome tik tai, kas mus skiria. Jeigu įsiskverbiame į gelmę, suvokiame mūsų tapatumą, mūsų brolybės faktą. Broliškos meilės pradžia yra meilė bejėgiui,
ir svetimam.

Motinos meilė. Ė. Fromas išskiria du vaiko gyvenimo įtvirtinimo bruožus: pirmasis – rūpestis ir atsakomybė, kurie yra būtini norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti; antrasis – tai yra nuostata, skiepijanti vaiko meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą, kad gyventi šioje žemėje yra puiku. Ši meilės rūšis pagal savi prigimti yra nelygi, nes vaikui reikia pagalbos. „Motynos meilėje du žmonės, sudarę vienas kitą, tampa du. Motina ne tik neturi trukdyti, bet turi norėti ir skatinti vaiko savarankiškumą. Kaip tik šioje pakopoje motinos meilė tampa ypač sunkiu uždaviniu, nes reikalauja nesavanaudiškumo, gebėjimo duoti viską ir nereikalauti nieko, linkėti tik laimės mylimam“ (Fromas, 1992, p. 38). Ė. Fromas rašo, kad motinai labai lengva mylėti mažą kūdikį, bet sunkiau yra mylėti vas augantį vaiką.

Erotinė meilė. Ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Tai pati apgaulingiausia meilės rūšis. Ė. Fromas rašo, kad erotinę meilę galima supainioti su staigiu įsimylėjimu, staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. svetimi žmonės pažįsta vienas kitą intymiai, tarp jų nebelieka barjerų. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jis netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo. Šis išgyvenimas dažniausiai būna trumpalaikis.

„Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Seksualinį potraukį gali sužadinti vienatvės nerimas, noras valdyti ar būti valdomu; tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti „iš meilės““ (Fromas, 1992, p.40).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2760 žodžiai iš 5499 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.