Rinkimai i jų sistemos
5 (100%) 1 vote

Rinkimai i jų sistemos

Turinys

1. Įvadas 3

2. Rinkimų sistemų klasifikacija 4

3. Rinkimų sistemų elementai 9

4. Seimo rinkimai 11

5. Savivaldybių tarybų rinkimai 16

6. Prezidento rinkimai 20

7. Išvados 25

8. Literatūra 26

1. Įvadas

Rinkimai valstybės valdžios ir visuomenei vadovaujančiųjų organų sudarymo būdas. Taigi dabar visuomenėje labiausiai paplitusi demokratinių rinkimų forma. Pagrindinis demokratinio valdymo principas yra tas, kad visa valdžia priklauso žmonėms, tautai. Tačiau tauta savo valdžią įgyvendina netiesiogiai, o per renkamus atstovus (kandidatus). Taigi rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės vyriausybės suformavimas. Rinkimų procedūros metu valstybės piliečiai – rinkėjai iš daugelio pasiūlytų kandidatų išsirenka tuos asmenis, kuriais labiausiai pasitiki, patiki atstovų ikirinkiminiais pažadais ir sutinka suteikti jiems teisę valdyti valstybę. Per rinkimus užverda politinės kovos tarp priešingų renkamųjų atstovų stovyklų. Taigi per rinkimus išrinkti piliečiai atstovaus žmonėms ir turėtų vykdyti jų paliepimus, bet tai ne visada yra daroma. Rinkimų vykdymas, jų organizavimas, politinių partijų kandidatų kėlimas yra labai sunkus procesas pareikalaujantis daug lėšų bei laiko. Rinkimai dažnai iš demokratijos įgyvendinimo formos pavirsta savotišku spektakliu, propagandos kampanija, kurios tikslas ne tautos atstovų išrinkimas, o esamo rėžimo pozicijų sutvirtinimas ir įteisinimas. Rinkimai remiasi ir yra demokratiški tik tuomet, kada nėra pažeidžiamos rinkimų teisės bei rinkimuose dalyvauja tik tos valstybės piliečiai. Rinkimai labai puiki priemonė vyriausybės valdžios legitimumui užtikrinti.

Tačiau tik rinkimais sudaryta vyriausybė turi patį tvirčiausią pagrindą savo valdžiai pateisinti, savotišką ne abejotinai teisėtos valdžios aureolę. Taigi rinkimai buvo sumanyti tam, kad būtų galima įgyvendinti demokratiją. Rinkimai – gana sudėtinga procedūra, ištisas įvairių vienas po kito einančių veiksmų procesas. Tad šiame referate bus apsprendžiami pagrindiniai su Lietuvos rinkimais ir jų sistemomis susiję klausimai. 2. Rinkimų sistemų klasifikacija

Kiekvienoje demokratinėje valstybėje dar prieš rinkimus yra nustatoma sistema, pagal kurią bus skaičiuojami ir vertinami rinkimų rezultatai. Rinkimų sistema juridiniu požiūriu – tai balsavimo rezultatų nustatymo būdas; politiniu – įrankis, kuriuo naudodamasi, viena ar kita politinė grupuotė stengiasi gauti daugiau vietų atstovaujamųjų institute. Paprasčiausiai kalbant, iš anksto yra susitariama, kada kandidatus laikyti laimėjusiais arba pralaimėjusiais rinkimus. Kiekvienoje valstybėje yra nustatoma sava rinkimų sistema, pritaikyta prie susiklosčiusios politinės realybės. Rinkti atstovus į parlamentą (tautos atstovybę) galima dviem būdais. Pati paprasčiausia ir seniausia yra daugumos atstovavimo arba kartais vadinama mažoritarine (pranc. majorite – dauguma) rinkimų sistema, kuri, kaip sako pats pavadinimas, yra pagrįsta daugumos principu. Kita sistema, kuri buvo pradėta naudoti daugelyje Europos valstybių antroje XIXa. pusėje, – proporcingo atstovavimo sistema. Ji paremta ne daugumos principu, o matematiškai tiksliu mandatų paskirstymu tarp politinių partijų proporcingai gautų balsų skaičiui. Pastaroji sistema turi daug galimų variantų, nes proporcijos gali būti apskaičiuojamos įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos formulės.

Daugumos atstovavimo sistema. Pagal šią rinkimų sistemą smulkios politinės grupuotės (partijos) į parlamentą nepatenka. Po rinkimų jame lieka dvi, pagrindinės politinės jėgos: stipresnioji, gavusi daugiausia balsų, ir opozicija, surinkusi mažiau balsų. Taikant šią rinkimų sistemą, valstybės teritorija padalijama į tiek apygardų su daugiau ar mažiau vienodu gyventojų skaičiumi, kiek yra numatyta išdalyti mandatų. Todėl iš kiekvienos apygardos išrenkama tik po vieną atstovą. Pagal daugumos principą atstovu išrenkamas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia balsų. Daugumos atstovavimo sistema gali turėti du variantus:

1. Paprastosios daugumos sistema – tai tokia sistema, pagal kurią pergalei rinkimuose pasiekti užtenka laimėti paprastą apygardos rinkėjų balsų daugumą. Kandidatas laikomas laimėjusiu, kada jis surenka 20 visų, apygardoje galinčių balsuoti žmonių. Tokia rinkimų sistema jau nuo seno taikoma Didžiosios Britanijos ir Japonijos parlamentų rinkimuose.

2. Absoliučios daugumos sistema. Norint laimėti rinkimus pagal šį mažoritarinės sistemos variantą, kandidatui reikia surinkti absoliučią daugumą rinkėjų balsų, t.y. 50% + 1 balsas. Todėl dažnai pasitaiko jog kandidatai nesurenka daugumos balsų, dėl to prireikia organizuoti antrą rinkimų turą.

Daugumos atstovavimo sistema turi ir esminių trūkumų, tokių kaip: taikant daugumos principą, net ir mažą persvarą gavęs kandidatas laimi rinkimus ir gauna mandatą. Kitas trūkumas būtų, tai, jog galimi net tokie kuriozai, kada daugiau balsų gavusi partija (skaičiuojant ne pagal apygardas, o visos valstybės mastu) gauna mažiau vietų parlamente. Tačiau šalia šių trūkumų būtų galima paminėti ir kai kuriuos privalumus. Pirmiausia tą, kad ji verčia visas politines jėgas mesti tarpusavio nesutarimus ir rietenas, jungtis ir grupuotis į dvi pagrindines partijas ar
partijų blokus. Tačiau jau dabar reikia pažymėti, kad stipri dviejų partijų konkurencija skatina kiekvieną iš tų partijų nuolat atnaujinti savo programas ir prisitaikyti prie rinkėjų reikmių.

Kitais žodžiais tariant, daugumos atstovavimo sistema labai teigiamai veikia partijų gyvenimą ir skatina jas orentuotis ne į kokias nors ideologijas ir doktrinas, o visų pirma į rinkėjų interesus.

Minėti mažoritarinės sistemos rinkimų trūkumai paskatino daugelio Europos valstybių vyriausybes pakeisti ją nauja, iš pirmo žvilgsnio atrodančia tobulesne, proporcingo atstovavimo sistema.

Proporcingo atstovavimo sistemos rinkimų atveju visoms partijoms (politinėms grupėms) parlamente atstovaujama proporcingai, pagal tai, kiek jos gavo balsų per rinkimus. Taigi net ir mažiausios politinės partijos (grupuotės) turi savo atstovų parlamente. Esant šiai sistemai būna sunku suformuoti vyriausybę, nes po rinkimų parlamente vyrauja politinių grupuočių gausa. Paprastai mėginama sudaryti koalicinę vyriausybę iš kelių partijų. Kartais jeigu dėl tokios koalicijos nesutariama, sudaroma laikina mažumos vyriausybė, o tikrosios vyriausybės sudarymas atidedamas vėlesniam laikui.

Proporcingo atstovavimo idėja yra paprasta. Atstovaujamos turi būti visos partijos, tačiau ne vienodai, o proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui. Todėl ši sistema yra daug palankesnė įvairioms mažumoms ir mažoms partijoms, nes ir už jas atiduoti rinkėjų balsai nepražūva, bet irgi yra atstovaujami.

Organizuojant rinkimus į proporcingo atstovavimo sistemą, valstybės teritorija irgi suskirstoma į apygardas su daugmaž vienodu rinkėjų skaičiumi. Tačiau apygardų yra daug mažiau, nei išdalyta mandatų, ir jos būna daug didesnės, negu taikant mažoritarinę sistemą, nes iš kiekvienos apygardos renkamas ne vienas atstovas, o proporcingai rinkėjų balsavimo rezultatams paskirstomi keli ar net keliolika mandatų. Šiai sistemai įgyvendinti turi būti sudarytos daugiamandatės apygardos.

Išskirtinė proporcingo atstovavimo sistemos ypatybė yra ta, kad čia varžosi ne atskiri asmenys, pretenduojantys į mandatą, o partijos. Kiekviena partija sudaro savo kandidatų sąrašą visiems apygardai skirtiems mandatams užimti. O rinkėjai balsuoja ne už vieną ar kitą asmenį, o būtent už vienos ar kitos pateiktos partijos sąrašą.

Po balsavimo suskaičiavus kiek už kokį sąrašą buvo atiduota balsų, mandatai proporcingai padalijami visoms partijoms. O kurie asmenys iš pateikto sąrašo bus laikomi išrinktais, nusprendžia jau pati partija. Pavyzdžiui, jei rinkiminei apygardai buvo skirti 8 mandatai, tai partija buvo sudariusi savo 8 kandidatų sąrašą. Po rinkimų paaiškėjus, kad laimėti 3 mandatai, partija turi nuspręsti, kas iš 8 sąraše esančių gaus tris laimėtus mandatus.

Sudėtingiausia problema, su kuria susiduria proporcingo atstovavimo sistema – tai proporcijų apskaičiavimo formulės pasirinkimas. Mat priklausomai nuo pasirinktos formulės rezultatai gali būti palankesni arba didesnėms, arba mažesnėms, arba vidutinėms partijoms. Kiekviena valstybė sprendžia šią problemą savaip, tai priklauso nuo įvairių politinių jėgų tarpusavio santykio. Todėl kiekvienoje valstybėje yra vartojamos vis kitokios proporcijų skaičiavimo formulės bei įvarios tų pačių formulių modifikacijos.

Kita vertus proporcingo atstovavimo sistema turi ir akivaizdžių trūkumų, palyginti su mažoritarine sistema. Silpna vieta proporcingo atstovavimo sistemos yra ta, kad rinkėjai balsuoja ne už konkretų asmenį, o už partiją. Vadinasi, rinkėjai negali kontroliuoti, kurie konkrečiai asmenys bus išrinkti. Šitą trūkumą kartais bandoma konpensuoti, sudarant galimybę rinkėjams ne tik pasirinkti pageidaujamą partijos sąrašą, bet ir pareikšti savo nuomonę dėl tame sąraše įrašytų kandidatų. Tačiau tai yra sunkiai įgyvendinama.

Proporcingo atstovavimo sistema taip pat skatina partijų skaičiaus didėjimą, bei stambių partijų skaldymąsi ir fragmentaciją į mažesnes partijas. Todėl taikant proporcingo atstovavimo sistemą valstybėje visada susiklosto daugiapartinė sistema. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad partijų įvairovė yra sveikintinas dalykas, tačiau partijų gausybė sunkina tiek valstybės valdymą, tiek pačių rinkėjų pasirinkimą. Kai kurios valstybės, siekdamos apriboti partijų fragmentaciją, yra įsivedusios vadinamąjį minimalaus atstovavimo “slenkstį”. Tarkime, jeigu partija surenka visos šalies mastu 2 rinkėjų balsų, ji išviso negali būti atstovaujamoji.

Pagaliau proporcingo atstovavimo sistema silpnina ir partijų atsakomybę savo rinkėjams. Mažoritarinės sistemos taikymo atveju partija, netekusi keleto procentų balsų, rinkimus pralaimi ir turi nuodugniai peržiūrėti savo politiką, o proporcingo atstovavimo sistemos atveju kelių procentų praradimas mažai ką reiškia, nes partija, nors ir prarastų dalį mandatų, vis tiek bus atstovaujama.

Taigi kiekvienos valstybės politikai prieš apsispręsdami, kokią rinkimų sistemą naudoti, turi pasirinkti, kam jie atiduoda prioritetą. Jeigu svarbiau, kad būtų išsakomos ir atstovaujamos kuo įvairesnės politinės pozicijos, tai labiau tinka proporcingo atstovavimo sistema. Jeigu norima sustiprinti partijų ir politikų atsakomybę rinkėjams ir palengvinti politinių sprendimų priėmimą, tai
tinka daugumos atstovavimo sistema.

Galiausiai mišriose sistemose suderinami mažoritarinių bei proporcinių sistemų elementai. Mišriosios rinkimų sistemos atsirado vėliau negu grynosios mažoritarinės ir proporcinės, siekiant kompromiso tarp pastarųjų. Viena vertus, tokia sistema leidžia išsaugoti teritorinį atstovavimą per vienmandates apygardas, taip pat suformuoti stipresnę vyriausybę, geriau paskirstyti partijų mandatus negu mažoritarinėje sistemoje. Mišriosios sistemos gali būti dviejų tipų:

1. kompensacinės, kuriose proporcinio elemento mandatai suteikiami taip, kad būtų ištaisytas mažoritarinio elemento sukeltas neproporcingumas. (pvz., Vokietijoje, Vengrijoje)

2. paralelinės, kuriose rinkimų rezultatai kiekviename elemente skaičiuojami atskirai. Tokia sistema taikoma pas mus, Lietuvoje. 3. Rinkimų sistemų elementai

Daugelis rinkimų sistemų tyrinėtojų išskiria tris esminius rinkimų sistemos elementus:

1. Balsavimo sandarą, kurią galima apibūdinti keliais aspektais. Pirmasis – vieno rinkėjo turimų balsų skaičius. Kitas – pasirinkimo pobūdis. Kai kuriose sistemose balsuojama tik už asmenį, kitose – tik už partijos sąrašą, o dar kitos leidžia rinktis ir partijos sąrašą ir konkrečius tos partijos kandidatus. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose kiekvienas rinkėjas turi du balsus – balsuoti už partijos sąrašą ir vienmandatės apygardos kandidatą, taip pat turi galimybę reitinguoti pasirinkto sąrašo kandidatus. Nors balsavimas už konkrečius kandidatus išplečia rinkėjo pasirinkimo galimybę, neteisinga būtų supriešinti balsavimą ”už asmenybę” ir ”už partiją” : be partijos paramos asmenybė mažai ką gali pasiekti politikoje.

2. Rinkimų apygardų struktūrą taip pat galima analizuoti keliais aspektais: rinkimų apygardų teritorijos dydis ir ribos, taip pat apygardų bei jose renkamų mandatų skaičius. Rinkimai gali vykti vienoje apygardoje, apimančioje visą valstybę arba daugelyje apygardų. Parlamento rinkimus vienoje apygardoje gali rengti tik palyginti nedidelės valstybės ir esant proporcinei rinkimų formulei. Kuo daugiau apygardų – tuo mažiau atstovų išrenkama kiekvienoje iš jų. Apygardose renkamų atstovų skaičius lemia rinkimų rezultatų proporcingumą. Pagal LR Rinkimų įstatymą vienmandatės apygardos formuojamos atsižvelgiant į šalies administracinį suskirstymą bei siekiant užtikrinti jose vienodą rinkėjų skaičių. Po mišriosios rinkimų sistemos įteisinimo 1992 metais (kai vietoj 141 vienmandatės apygardos buvo suformuota 71 vienmandatė ir viena daugiamandatė apygarda) Lietuvos Seimo rinkimų apygardų ribos keitėsi nedaug. Prieš 1996-ųjų Seimo rinkimus priimta rinkimų įstatymo pataisa (9 str. 1dalis) numatė, kad registruotų rinkėjų skaičius apygardoje negali skirtis daugiau kaip 0,9-1,1 karto nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus vienmandatėje apygardoje. Tačiau šis reikalavimas buvo pažeistas: 1996-aisiais trylikoje, o 2000-aisiais devyniose apygardose registruotų rinkėjų skaičius skyrėsi daugiau negu numatyta įstatyme. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas šią padėtį paaiškino tuo, jog neįmanoma nustatyti tikslaus rinkimų teisę turinčių piliečių skaičiaus iki pat rinkimų dienos. Tačiau tai, jog registruotų rinkėjų keturiose tose pačiose apygardose neatitiko įstatymo reikalavimo ir 1996 ir 2000 m. rinkimuose, verčia abejoti ar šiuo klausimu buvo pakankamai veikta.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2016 žodžiai iš 6441 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.