Rinkimai rinkimų mechanizmas rinkimų cenzas rinkiminė kampanija
5 (100%) 1 vote

Rinkimai rinkimų mechanizmas rinkimų cenzas rinkiminė kampanija

ĮvadasDemokratinio valdymo principas priklauso tautai, kuri savo valią įgyvendina ne tiesiogiai, o per renkamus atstovus. Taigi, norint tinkamai įgyvendinti demokratiją, demokratinėse (ir kaikuriose nedemokratinėse) šalyse yra organizuojami rinkimai. Jie žmones domino jau seniai. Dar antikos laikais piliečiai turėjo teisę rinkti. Rinkimai domino ne tik politikus bet ir filosofus, mąstytojus, tokius kaip Periklis, Ph. Maarek.

Šiame darbe bandysiu trumpai aptarti rinkimų istoriją, paanalizuoti, kas lėmė šiuolaikinių rinkimų susiformavimą ir kokia yra rinkimų esmė. Referate išskyriau tris pagrindinius uždavinius:

1) Arašyti rinkimus bei jų mechanizmą;

2) Atskleisti rinkimų kampanijos dėsningumus;

3) Apžvelgti kaip ir kokie rinkimai yra vykdomi mūsų šalyje.

Turinys

ĮVADAS 2

1. RINKIMAI IR RINKIMŲ ISTORIJA 4

2. RINKIMŲ MECHANIZMAS 6

3. RINKIMŲ CENZAS 8

4. RINKIMINĖ KAMPANIJA 10

5. RINKIMAI LIETUVOJE 19

5.1. SEIMO RINKIMAI 20

5.2. PREZIDENTO RINKIMAI 22

5.3. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI 23

5.4. RINKIMAI Į EUROPOS PARLAMENTĄ 24

IŠVADOS 26

LITERATŪROS SĄRAŠAS 27

1. Rinkimai ir rinkimų istorija

Įvairūs rinkimai žmonijos istorijoje žinomi jau seniai. Senovės Graikijos ir Romos piliečiai (VIII VI a. pr. Kr.) rinkdavo teisėjus ir kitus svarbius valstybės pareigūnus. Tai buvo tam tikra savivaldos forma. Viduramžiais kai kur ( ir Abiejų Tautų Respublikoje XVI XVIII a.) buvo renkami karaliai. Tačiau rinkimai, kuriuose dalyvuja visi šalies piliečiai atsirado palyginti neseniai, XVIII XIX amžių sandūroje, pradėjus įgyvendinti demokratinį valstybės valdymo būdą.

Šiuolaikiniams rinkimams įtakos turėjo 1789 m. Didžioji prancūzų revoliucija ir Steigiamojo susirinkimo priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (rinkimų teisė pirmą kartą paskelbta valstybės piliečių teise) bei XIX a. vidurio demokratinė revoliucija Europoje. Anglijos parlamentizmo patyrimas, prancūzų ideologija ir žmogaus teisių teorija turėjo labai didelę įtaką tautos atstovavimo pagrindimui ir praktiškam jos įgyvendinimui.

Šiandien rinkimų teisė pasaulyje yra labai paplitusi. Pagrindinis demokratinio valdymo principas – suverenitetas priklauso valstybės tautai, kuri savo valią įgyvendina ne tiesiogiai, o per renkamus atstovus. Taigi rinkimų pskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas bei valstybės valdžios institucijų suformavimas. Rinkimų procedūros metu rinkėjai iš daugelio kandidatų išrenka asmenis, kuriais jie labiausiai pasitiki ir sutinka suteikti jiems teisę valdyti valstybę.

Rinkimai ir rinkimų teisės normų visuma, reguliuojanti visą rinkimų procedūrą, yra glaudžiai susijusi su visais kitais demokratiniais institutais, o visų pirmiausia susiję su piliečių teisėmis ir laisvėmis. Rinkimų teisės demokratiškumas priklauso nuo bendros piliečių teisių ir laisvių visumos. Rinkimai yra būtinas demokratijos formavimosi elementas, demokratinės atstovaujamosios valdžios pagrindinė institucija. Valdžia kyla iš valdomųjų susitarimo. Laisvi ir nešališki rinkimai šį susitarimą paverčia valdžia. Atstovaujamoji demokratija – tai potencialių valstybės veikėjų konkurencija ddėl rinkėjų balsų. Tokiu būdu demokratija suvokiama kaip politikų ir visuomenės mažumos valdymas. Renkamumas glaudžiai moraliai susaisto parlamentą ir tautą, yra pastarosios atstovavimo politinės jėgos šaltinis. Iš dviejų pagrindinių rinkimų instituto elementų tik aktyvi rinkiminė teisė turi subjektyviosios teisės bruožų. Pasyvi rinkimų teisė leidžia būti išrinktam, tai yra daro sugebėjimo pasinaudoti privilegijomis, o ne teisės, kuri galėjo būti įgyvendinta, įvaizdį. Svarbią įtaką rinkimų teisei, teorijai ir praktikai turėjo klasikinė demokratija, kuri grindžiama tokiais pagrindiniais teiginiais: valdžios šaltinis yra tauta, o valdantieji yra tautos atstovai, išrinkti vadovaujantis visuotine rinkimų teise; pagrindinės žmogaus teisės ir politinės laisvės suteikia visiems piliečiams vienodas galimybes vertinti valdžios veiksmus; visi piliečiai turi vienodą įtaką valdžios politikai; individas negali būti apribojamas teisine politine prasme; valdžia kyla iš valdomųjų valios, kuri įgyvendinama per renkamus atstovus.

Vyriausybę galima sudaryti ir be rinkimų, tačiau tos vyriausybės legitimumas bus pagrįstas jau ne demokratiškai išreikšta tautos valia, o kitokiais jo užtikrinimo būdais (tradicija, vado charizma ar net atvira prievarta). Tačiau tik visuotiniais rinkimais išrinkta vyriausybė yra neabejotinai teisėta. Kitokios teisėtumo formos nėra.

Rinkimai vykdomi ir nedemokratinėse valstybėse. Čia rinkimai inscenizuojami. Jis virsta savotišku politiniu spektakliu, kurio tikslu tampa ne tautos atstovų išrinkimas, o esamo rėžimo pozicijų įteisinimas. Ryškiausias tokių propagandinių rinkimų pavyzdys buvo Tarybų Sąjunga, kurioje rinkimus visada laimėdavo „komunistų ir nepartinių blokas“, kai deputatai buvo renkami iš vieno kandidato. Rinkimai yra patogus būdas nedemokratiškai vyriausybei (faktiškai statytiniai vyriusybei) kitų valstybių akyse vaizduoti save kaip tikros demokratijos įkūnijimą.

Rinkimų panaudojimo priešingiems negu demokratijos įgyvendinimas tikslams galimybė yra ta, kad rinkimai – gana sudėtinga
procedūra, ištisas įvairių veiksmų procesas. Dėl to yra galimybė kurioje nors vietoje rinkiminį procesą nežymiai pažeisti, suklastoti, ir rinkimai iš demokratijos įgyvendinimo priemonės tampa propagandiniu spektakliu.

2. Rinkimų mechanizmas

Rinkimų mechanizmas susideda iš šių pagrindinių etapų:

• rinki¬mų teisės nustatymas;

• valstybėsteritorijos padalijimas į rinkimines apygar¬das;

• rinkėjų sąrašų sudarymas;

• kandidatų iškėlimas ir registravimas;

• priešrin¬kiminė kampanija;

• balsavimas;

• balsavimo rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas.

Rinkimų teisės nustatymas. Rinkimų teisė – tai teisės normų visuma, suteikianti piliečiui teisę dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktam. Šia prasme rinkimų teisė skirstoma į aktyviąją ir pasyviąją. Aktyvioji rinkimų teisė reiš¬kia galimybę rinkti pačiam tautos atstovą, o pasyvioji suteikia teisę pačiam būti išrinktam. Rinkimų teisės normomis nustatoma, kurie piliečiai turi teisę pagal rinkimų įstatymą rinkti tautos atstovus ir kas gali būti išrinktas. Tam, kad pilietis galėtų dalyvauti rinkimuose, jis turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Rinkimų įstatyme yra įgyvendintas tam tikras apribojimas, pavadintas rinkimų cenzo terminu.

Valstybės teritorijos padalijimas į rinkimines apygardas. Rinkiminė apygarda – tai valstybės teritorijos dalis, kurioje skaičiuojami ir sumuojami rinkėjų balsai. Kiekviena rinkiminė apygarda dalijama į rinkitnines apylin¬kes, kuriose tiesiogiai balsuojama. Rinkiminė apygarda yra pagrindinė rinkimi¬nės politinės kovos arena.

Rinkėjų sąrašų sudarymas. Rinkėjų sąrašai reikalingi tam, kad būtų galima kontroliuoti balsavusių rinkėjų skaičių bei išvengti apgaulių, kad vienas ir tas pats asmuo negalėtų balsuoti keliose apygardose ar apylinkėse.

Kandidatų iškėlimas ir registravimas. Įvairiose valstybėse kandidatai keliami pagal nustatytas taisykles. Dažniausiai juos iškelia politinės partijos, organizacijos, patys asmenys. Kandidatų iškėlimo procesas reguliuojamas, įregistruojant kandidatus rinkiminėje komisijoje. Registruojami tik tie kandi¬datai ir tiems leidžiama dalyvauti rinkimuose (balotiruotis), kurių iškėlimas atitinka iš anksto nustatytas taisykles. Pats svarbiausias keliamas reikalavimas kandidatui, kad jis surinktų tam tikrą kiekį remiančių piliečių parašų. Kandi¬datą gali remti atitinkama partija, judėjimas ar kitokia organizacija. Šiuo atveju minėta sąlyga įvykdoma nesunkiai. Tokiu atveju, kai kandidatas nėra tokių organizacijų remiamas, turi surinkti atitinkamą kiekį parašų. Jei reikiamo kie¬kio parašų nesurenka, jis nėra registruojamas ir jam neleidžiama balotiruotis.

Priešrinkiminė kampanija – tai atitinkamas laiko tarpas nuo kandidatų iškėlimo ir registracijos pabaigos iki paskirtosios rinkimų dienos. Tuo laiku vyksta priešrinkiminė agitacija. Jos metu kandidatas ir jo rėmėjai agituoja ir įtikinėja rinkėjus balsuoti už reklamuojamą kandidatą, vyksta viešos kandidatų ir politinių partijų diskusijos ir disputai. Pagrindinis priešrinkiminės kampani¬jos tikslas yra paveikti rinkėją, įtikinant jį balsuoti už reklamuojamą kandidatą

Balsavimas vyksta iš anksto nuslatytą dieną. Tą dieną rinkėjas turi as¬meniškai atvykti į rinkiminę apylinkę, slaptai užpildyti rinkiminį biuletenį ir įmesti jį į balsadėžę. Balsavimo dieną draudžiama bet kokia priešrinkiminė agitacija, kad nebūtų psichologiškai trikdomi rinkėjai.

Balsavimo rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas yra baigia¬moji rinkiminio proceso stadija. Balsavimo rezultatai susumuojami rinkimų apygardose pagal iš anksto nustatytą balsų skaičiavimo ir laimėjusio kandi¬dato nustatymo sistemą. Nugalėjęs kandidatas patvirtinamas išrinktu ir gauna mandatą, t. y. įgaliojimus ir teisę užimti tas pareigas, dėl kurių varžėsi.

Rinkimų kasacija – rinkimų rezultatų panaikinimas, pripažinus rinki¬mus neteisėtais dėl konstitucijos ar rinkimų įstatymo pažeidimo. Gali liesti visą rinkimų teritoriją arba kurią nors apygardą. Rinkimų teisėtumą paprastai tikrina centrinė rinkimų komisija. Rinkimus ištisai ar iš dalies kasavus, or¬ganizuojami nauji rinkimai.

3. Rinkimų cenzas

Rinkti tautos atstovus, kurie vėliau valdys valstybę, yra labai atsakingas darbas. Todėl rinkti turi būti leista tik tiems piliečiams, kurie yra tinkamiausi ir geriausiai pasirengę tai daryti. Tam, kad pilietis galėtų dalyvauti rinkimuose, jis turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Rinkimų įstatyme yra įgyvendintas tam tikras apribojimas (ar apribojimai), pavadinti rinkimų cenzo terminu. Rinkimų cenzai – (lot. census įkainojimas) – visuotinės rinkimų teisės suvaržymai – įstatymu nustatytos sąlygos įgyti teisei dalyvauti valstybinės valdžios atstovaujamųjų organų sudaryme (rinkti ar būti renkamam). Yra žinomi tokie rinkimų cenzai:

1) Amžiaus;

2) Lyties;

3) Išsilavinimo;

4) Sėslumo;

5) Pilietybės;

6) Rasės;

7) Tarnaujančių valstybės kariuomenėje;

8) Turto cenzas.

1) Amžiaus cenzas – tai rinkimų teisės suteikimas tik tam tikrą amžių pasiekusiems piliečiams. Šis cenzas ir šiandien labai plačiai taikomas. Daugelyje valstybių skiriasi galimybės pasinaudoti aktyviąja ir pasyviąja rinkimų teise. Paprastai pasyviajai teisei yra
taikomas didesnis amžiaus cenzas (aukščiausias amžiaus cenzas paprastai taikomas asmenims, dalyvaujantiems valstybių prezidentų rinkimuose).

2) Lyties cenzas – suteikia rinkimų teisę tik vyrams ir nušalina moteris. Šis cenzas motyvuojamas tuo, kad nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios tarp abiejų lyčių nusistovėjo darbo ir funkcijų pasidalijimas. Šis cenzas tebegalioja kai kuriose islamo šalyse.

3) Išsilavinimo cenzas – reikalavimas, kad rinkėjas turėtų nustatyto lygio išsilavinimą (mokėti valstybinę kalbą, žinoti pagrindinius Konstitucijos teiginius ir pan.). Šis cenzas buvo plačiai taikomas JAV, kur didžioji dauguma piliečių yra kilę iš emigrantų, kurie ne visada pakankamai gerai moka anglų kalbą.

4) Sėslumo cenzas – tai reikalavimas tam tikrą laiką išgyventi arba valstybėje, arba rinkiminėje apygardoje. Šio cenzo tikslas – neleisti rinkimuose dalyvauti atsitiktiniams žmonėms, kurie galbūt net nesusigaudo politinėje krašto situacijoje.

5) Pilietybės cenzas – kai rinkimų teisė suteikiama asmenims, kurie tam tikrą laiką yra tos valstybės piliečiai.

6) Rasės cenzas – rinkti gali tik tam tikros rasės žmonės (pvz.: tik „baltieji“). Šis cenzas varžo vietinių gyventojų dalyvavimą valstybės valdyme.

7) Tarnaujančių valstybės kariuomenėje cenzas – kai kuriose demokratinėse valstybėse kariai neturi teisės dalyvauti rinkimuose. Šio cenzo motyvas – kariškiai gina ir saugo valstybės interesus, o karinė drausmė yra nesuderinama su dalyvavimu vidinėse politinėse varžybose.

8) Turto cenzas – reikalavimas, kad rinkėjai turėtų nustatyto dydžio turtą arba mokėtų valstybei nustatyto dydžio mokesčius. Šis cenzas grindžiamas tuo, kad turtingieji žmonės yra labiau suinteresuoti ir labiau geba protingai tvarkyti valstybinius reikalus, o praturtėti niekam nedraudžiama.

Cenziniai visos tautos atstovų rinkimų teisės apribojimus laiko demokratijos principų pažeidimu, nes rinkimai yra kiekvieno piliečio teisė. Dėl to, norint suformuoti teisėtą ir demokratinę vyriausybę, reikia leisti rinkimuose dalyvauti visiems, išskyrus mažamečius, bepročius ir nusikaltėlius.

Diskusija tarp cenzinės ir visuotinės rinkimų teisės prasidėjo po Prancūzijos didžiosios revoliucijos ir tebesitęsia iki šiol. Dabar dauguma cenzų yra panaikinta (pvz.: moterys rinkimų tesę Didžiojoje Britanijoje gavo 1918 m., JAV – 1920 m., o po II Pasaulinio karo – Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje ir kitose Europos šalyse. O turto cenzas XX a. pabaigoje jau nebebuvo taikomas niekur).

4. Rinkiminė kampanija

Rinkiminė kampanija yra laikotarpis, kurio metu politinės partijos, valstybiniai organai, atsakingi už rinkimų organizavimą atlieka parengiamąją organizacinį, ideologinį ir propagandistinį darbą.

Daugumoje šalių rinkimų tvarką reglamentuoja specialus įstatymas. Laisvų demokratinių rinkimų kampanijoms būdingi trys pagrindiniai principai:

1) visoms partijoms ir kandidatams turi būti suteiktos vienodos galimybės, tame tarpe viršutinė išlaidų riba, užtikrintas vienodas laikas eteryje;

2) visi kandidatai privalo būti lojalūs politiniams oponentams ir konkurentams; pretendentai negali leisti sau jokių falsifikacijų ir įžeidinėjimų;3) valstybinis aparatas turi būti neutralus, negali kištis į rinkiminę kampaniją; kandidatams ir partijoms draudžiama panaudoti rinkiminės kampanijos tikslams valstybines tarnybas ir lėšas, išskyrus tai, kuo vienodai gali pasinaudoti visos konkuruojančios partijos ir kandidatai (laikas eteryje, jeigu šalyje televizija ir radijas priklauso valstybei, lėšos, skiriamos visoms partijoms).

Rinkiminėje kampanijoje labai svarbų vaidmenį užima technologiniai rinkiminės kovos resursai, nes technologijos funkcionaliai susieja visus poli¬tiko ar politinės organizacijos resursus į vientisą dinamišką struktūrą. Politinės technologijos – ¬tai veiksmai ir priemonės, kurių padedamas politikas ar po¬litinė partija siekia konkrečių rinkiminių tikslų. Tai rinki¬minių priemonių parengimo ir taikymo taisyklės. Technologinių resursų pagrindą sudaro strateginės, tak¬tinės ir operatyvinės rinkimų kampanijos organizavimo ir vedimo schemos, vykstančios pagal formulę: tikslas – objektas – priemonė – rezultatas.

Kandidatams dalyvaujant rinkiminėje kovoje svarbu žinoti pagrindinius teorinius reikalavi¬mus atitinkantį rinkiminės kampanijos organizavimo mode¬lį. Lauras Bielinis savo knygoje „Rinkiminių technologijų įvadas“ pateikė tokį principinį rinkiminės kanpanijos modelį:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2127 žodžiai iš 7009 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.