Rinkimų sistemos lietuvos konstitucinėje teisėje
5 (100%) 1 vote

Rinkimų sistemos lietuvos konstitucinėje teisėje

11213141

ĮVADAS

Mano tema vadinasi “Rinkimų sistemos Lietuvos Konstitucinėje teisėje”. Šioje temoje pabandysiu panagrinėti labai svarbią tiesioginės demokratijos savybę – rinkimų teisę. Konstitucinis rinkimų teisės įtvirtinimas garantuoja, kad piliečiai gali rinkti savo atstovus į renkamas valstybės valdžios ir savivaldybių institucijas, taip pat gali būti renkami šiais atstovais. Rnkimų teisė – būtinas demokratinės valstybės, atviros pilietinės visuomenės elementas. Rnkimų teisė suprantama objektyviąja ir subjektyviąja prasme. Objektyviąja prasme rinkimų teisė – teisės normų sistema, reguliuojanti rinkimų organizavimo ir pravedimo tvarką. Konstitucijoje subjektinę rinkimų teisę atskleidžia teisė rinkti ir būti išrinktam. Lietuvos Respublikoje organizuojami ir vyksta Seimo, Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimai. Organizuojant rinkimus Lietuvos Respublikoje, taikomos tokios rinkimų sistemos: mažoritarinė, proporcinė ir mišrioji. Rinkimai rengiami ir vykdomi laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos tvarkos. Taigi, todėl mano tikslas yra apžvelgti rinkimus, jų sistemas, dabartinių rinkimų sistemų ištakas, ko reikia norint būti išrinktam ir būti renkamam ir t. t.

Šiam kursiniui darbui parašyti naudojausi šiomis medžiagomis: mokomaisiais vadovėliais, internetu, kuriame radau tokių reikalingų mano temai įstatymų, kaip Lietuvos Respublikos Seimo, Prezdento bei Savivaldybių tarybos įstatymai. Todėl tikiuosi kuo aiškiau bei išsamiau įvykdyti savo tikslą.

1. DABARTINIŲ RINKIMŲ SISTEMŲ IŠTAKOS

Ilagaamžėje žmonijos istorijoje rinkimai buvo žinomi labai seniai. Jie buvo naudojami Senovės Graikijos miestuose-valstybėse, o viduramžiais kai kuriuose kraštuose (tarp kurių yra Lenkijos-Lietuvos valstybė) būdavo renkami karaliai. Tačiau rinkimai, kuriuose dalyvauja visi piliečiai ir, kurių rezultatai yra nepaprastai svarbūs visam vyriausybės likimui, atsirado palyginti neseniai, tik XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, pradėjus įgyvendinti demokratinį valstybės valdymo būdą.

Šiuolaikinių rinkimų sistemų formavimuisi įtakos turėjo XVIII a. pab. Didžioji prancūzų revoliucija bei XIX a. vidurio demokratinės revoliucijos Europoje. Anglijos parlamentarizmo patyrimas, prancūzų idealogija ir žmogaus teisių teorija turėjo didelę įtaką tautos atstovavimo pagrindimui ir praktiškam jo įgyvendinimui.Tautos suveriniteto principas iškilmingai skelbiamas XVIII a. pabaigos konstitucijose.

XVIII-XIX a. beveik visose šalyse buvo panaikintas absoliutizmas ir paveldėjimo formą pakeitė atstovaujamoji valdymo forma, o rinkimų principas tapo pagrindiniu įstatymų leidimo valdžios steigimo šaltiniu. Šis principas iš dalie buvo naudojamas formuojant vykdomąją ir teisminę valdžią. Luominius rinkimus pakeitė politiniai, kuriems būdingas balsavimo teisės išplėtimas. Visuotiniai rinkimai jau buvo praktikuojami Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Reprezentacinės demokratijos įsigalėjimo pradžioje buvo taikomas cenzinis balsavimas, o ne visuotinis. Kilo ginčas, ar piliečių balsavimas yra jų teisė ar politinė socialinė pareiga. Jei tai piliečio teisė, balsavimas gali būti visuotinis. Balsavimo teisės gali neturėti tik mažamečiai, neveiksnūs ir pan. XIX a. veiksnumo amžius ne visuomet buvo sutapatinamas su pilietine pilnametyste ir svyravo nuo 20 (Šveicarija) iki 30 (Olandija) metų. Tuo metu dar egzistavo žymus visuotinės rinkimų teisės apribojimas – moterų išskirimas iš kitų (ji priklauso šeimos ūkyje). Pirmą kartą rinkimų teisę moterims pripažino 1906 m. Suomijos pozityvinė konstitucinė teisė. XIX a. rinkimų teisės trūkumus turėjo padėti įveikti mokslo cenzo įvedimas. 1882 m. rugsėjo 24 d. Italijos rinkimų įstatymas neleido balsuoti skaityti ir rašyti nemokantiems žmonėms. Kai kuriuose šalyse rinkimų teisę ribojo turto cenzo reikalavimai. Viduramžiais teisę rinkti turėjo žemės savininkai. Vėliau, pramonę ir amatus prilyginus žemdirbystei, rinkėjų ratas žymiai išsiplėtė. Kai kad arinkimų teisė buvo nustatomas pagal valstybei mokamų mokesčių dydį. Rinkimų teisės suteikimas vien pasiturintiems buvo argumentuojamas jų didesniu savarankiškumu ir suinteresuotumu valstybės gerove apskritai. Jie geriau išsilabinę ir protingiau gali naudoti rinkiminius įgaliojimus. Taigi, prieita išvados, kad turtas suteikia daugiau galimybių, oneturtingieji sluoksniai gali išjudinti finansinius valstybės pamatus. Inteligentiškiausi yra viduriniai sluoksniai. Turto cenzo įteisinimas atvedė į plutokratijos viešpatavimą – išskirtinį savanaudiškų interesų tenkinimą valstybės sąskaita.

XIX a. netiesioginiai rinkimai buvo praktikuojami Prancūzijoje, Ispanijoje, Prūsijoje, Bavarijoje, Austrijoje, Švedijoje. Šių rinkimų esmė ta, kad rinkėjai (mažai išsimokslinę) renka tik rinkikus, kuriuos pažįsta ir kurie išsiskiria savo įtaka, išsimokslinimu, visuomenine padėtimi.

XIX a. buvo praktikuojamos daugiamandatinės ir vienmandatinės apygardos. Pirmosiose būdavo balsuojama pagal politinių organizacijų sudarytus sąrašus. Sąrašo pradžioje buvo įrašomi gerai apygardoje žinomi kandidatai, o po jų – mažai ar visiškai nežinomi rinkėjams asmenys. Balsavimas buvo viešas ir slaptas. Viešojo balsavimo šalininkai teigė,
kad rinkimų teisė turi tarnauti ne rinkėjų asmeninei, o visų naudai, todėl rinkimų eigą turi kontroliuoti visuomenė. Slaptas balsavimas žymiai demokratiškesnis, nes neįmanomas spaudimas rinkėjo valiai.

XIX a. buvo žinomas D. S. Mill projektas, įvertinęs rinkėjo išsimokslinimą. Išsimokslinusio rinkėjo balsas buvo tolygus dviems ar trims neturinčio tam tikro mokslo cenzo asmenims balsams.

XIX a. buvo panaikinti arba priimti nauji pasyviosios rinkimų teisės reikalavimai:

ü Deputatą rinkti tik nustatytos rinkiminės apygardos ribose;

ü Kandidato turto cenzas turi būti žymiai didesnis nei rinkėjo;

ü Amžiaus cenzas.

Unikalus Danijos rinkimų įstatymas, teisę rinkti suteikęs nuo 30 amžiaus, o būti išrinktam – nuo 25.

Valstybinių tarnautojų rinkimų teisė buvo įvairiai traktuojama. Iš vienos pusės – valstybės reikalus jie išmano geriausiai; iš kitos – kyla jų veiklos kontrolės problema. XIX a. Italijos įstatymai reikalavo, kad parlamente būtų ne daugiau 40 valdininkų, 10 teisėjų 10 profesorių. Įstatymai nevienodai reglamentavo ir deputato darbo atlyginimą.

M. Romeris rašo, kad svarbiausias senosios rinkiminės sistemos požymis – rinkimų suskaldymas į dvi griežtai skirtingas operacijas – rinkimų iniciatyvą ir patį balsavimą – liko nepakitęs, tik reformuotas.

2. RINKIMAI IR JŲ RŪŠYS

Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, Tautos aukščiausiosios suverenios galios vykdymo išraiška (5, 619). Siekiant atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, tautos valia sudarant valdžios institucijas gali būti išreikšta tik per demokratinius rinkimus. Taigi, rinkimai vaidina svarbų vaidmenį šalies politiniame gyvenime. Jie užtikrina piliečių dalyvavimą sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Rinkimai – vienas svarbiausių valstybės valdžios legalizavimo ir legitimavimo būdų. Esant ir demokratiškamvalstybės režimui, rinkimai yra tik priemonė, būdas rinkėjų valiai išreikšti.

Rinkimai, vykstantys valstybėse, konstitucinės teisės teorijoje yra skirsomi į atskiras rūšis. Pagal rinkėjų valios išreiškimo būdą rinkimai yra:

a) tiesioginiai: tiesioginių rinkimų metu tarp rinkėjo valios išreiškimo ir renkamojo nėra jokios tarpinės grandies. Rinkėjas pats sprendžia, už kurį kandidatą atiduoti savo balsą,

b) netiesioginiai: netiesioginių rinkimų metu rinkėjas pats tiesiogiai atstovų nerenka. O renka rinkikus, kurie ir priima galutinį sprendimą.

Pagal savo mastą rinkimai būna visuotiniai, kuriuose dalyvauja visi šalies piliečiai, ir daliniai. Pirmuoju atveju tai būtų parlamento, Respublikos Prezidento rinkimai. Daliniais rinkimais reikėtų laikyti, pvz., atskirose rinkimų apygardose surengtus rinkimus laisvoms deputatų vietoms užimti.

Taip pat galima būtų išskirti eilinius ir neeilinius rinkimus. Eiliniai vyksta pasibaigus valstybės valdžios institucijos ar pareigūno kadencijai. Neeiliniai vyksta, pvz., paskelbus pirmalaikius parlamento rinkimus, atsistatydinus prezidentui. Pagal renkamas valdžios institucijas skiriami parlamento, prezidento, savivaldybių tarybų rinkimai. Rinkimai vyksta pagal teisės normose nustatytas taisykles. Šių teisės normų visuma sudaro rinkimų teisę.

Konstitucinės teisės doktrinose sąvoka “rinkimų teisė” suprantama dviem prasmėm: objektyviąja ir subjektyviąja. Rinkimų teisė objektyviąja prasme yra visuma konstitucinės teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius sudarant viešosios valdžios renkamas institucijas. Subjektyviąja prasme rinkimų teisė – tai kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė dalyvauti rinkimuose. Savo ruožtu subjektyvioji rinkimų teisė dar skirstoma į aktyviąją – teisę rinkti ir pasyviąją – teisė būti išrinktam. Aktyvioji rinkimų teisė pasireiškia rinkimų metu balsuojant už vieną ar kitą kandidatą, pasyvioji – dalyvaujant rinkimuose kandidato į Seimo narius, prezidentus, savivaldybių tarybų narius ar kitas pareigybes teisėmis. Pasyviosios rinkimų teisės turinį sudaro galimybė iškelti save kandidatu į renkamas pareigybes. Valstybių konstitucijose ir įstatymuose apibrėžiami reikalavimai, kuriuos turi atitikti aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę turintis asmuo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 1d. nustatyta, kad aktyviąją rinkimų teisę pilietis įgyja, jei rinkimų dieną jam yra sukakę 18 metų. Rinkimų teisę piliečiai įgyvendina Seimo rinkimų, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nustatyta tvarka.. Payviosios rinkimų teisės, tai yra piliečių teisės būti išrinktam į atitinkamą valstybės ar savivaldos instituciją, pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 34 str. 2 d. Joje skelbiama, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.

Rinkimų teisė – vienas svarbiausių Lietuvos konstitucinės teisės savybių. Jo normos įtvirtina renkamų viešosios valdžios institucijų formavimo tvarką, rinkiminės kampanijos procedūrą. Rinkimų teisės normos apibrėžia svarbiausius piliečių statuso bruožus formuojant renkamas valdžios institucijas, taip pat politines, materialines, organizacines ir teisines garantijas.

Rinkimų teisė glaudžiai susijusi su kitais Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės institutais. Pirmiausia su tais, kurie
viešosios valdžios institucijų sistemą, jų sudarymo ir veiklos principus, piliečių teisinės padėties pagrindus. Vadinasi, galima teigti, kad rinkimų teisė kaip konstitucinės teisės savybė – visuma teisės normų, įtvirtinančių piliečių teisę rinkti ir būti renkamam.

Lietuvos Respublikoje vyksta trijų rūšių nacionaliniai rinkimai:

a) rinkimai į Seimą,

b) Respublikos Prezidento rinkimai,

c) Savivaldybių tarybų rinkimai.

Konstitucinės teisės normos, reguliuojančios rinkimų organizavimo ir pravedimo tvarką, įtvirtintos įvairiuose teisės šaltiniuose. Šių šaltinių sistema priklauso nuo valstybės priskyrimo konkrečiai teisės “šeimai”, nuo konkrečios valstybės teisės sistemos ypatumų. Išskiriami štai kokie šaltiniai:

1) Rašytinės teisės normas įtvirtina kontitucija, tarptautinės sutartys, įstatymai ir teisės aktai, turintys įstatymų gakią, politinių partijų įstatai,

2) Nerašytinės teisės normas išreiškia bendrieji teisės principai, teisiniai papročiai ir tradicijos, rinkimų teisė normų išaiškinimai pateikti tos institucijos, kuri turi teisę teikti šiuos išaiškinimus.

Svarbiausius rinkimų klausimus paprastai reglamentuoja valstybių konstitucijos. Lietuvoje, kaip ir daugelyje demokratinių valstybių, rinkimų organizavimo principai ir sąlygos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijos V skirsnyje yra nustatyti Seimo rinkimų teisės principai, reikalavimai kandidatams į Seimo narius, rinkimų vykdymo laikas, pirmalaikių Seimo rinkimų rengimo atvejai bei tvarka (55-58 str.). Konstitucijos VI skirsnyje yra įtvirtinti pagrindiniai Respublikos Prezidento rinkimų teisės principai, reikalavimai kandidatams, jų kėlimo, rinkimų vykdymo laikas bei rinkimų rezultatų nustatymo svarbiausios taisyklės (78-81 str.) ir t. t. Konstitucijos X skirsnyje įtvirtinti savivaldybių tarybų rinkimų demokratiniai principai, apibrėžtas jų įgaliojimų laikas (119 str.).

Kitą Lietuvos Respublikos rinkimų teisės šaltinių dalį sudaro įstatymai. Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose yra išdėstomos bendrosios rinkimų teisės nuostatos, rinkimų organizavimas, rinkėjų sąrašų sudarymas, kandidatų iškėlimas, rinkimų agitacija, parengtinė rinkimų organizavimo veikla, balsavimas, balsų skaičiavimas ir rinkimų rezultatų nustatymas. Visuotinai pripažinta, kad rinkimų teisė yra polintinė teisė. Ją turi tik Lietuvos piliečiai kaip visuomeninių politinių santykių subjektai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad demokratinėje visuomenėje visa, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais.

3. RINKIMŲ TEISĖS PRINCIPAI

Rinkimų demokratiškumas priklauso nuo šalies politinio režimo, tradicijų, politinės-teisinės kultūros lygio. Rinkimai yra laikomi demokratiškais, jeigu atitinka tarptautinėje bendrijoje priimtus standartus ir principus. Rinkimus vadinti demokratiškai leidžia šie principai:

ü Visuotinės rinkimų teisės;

ü Lygios rinkimų teisės;

ü Tiesioginių rinkimų;

ü Slapto balsavimo;

ü Rinkimų rengimo ir vykdymo viešumo.

Visuotinė rinkimų teisė reiškia, kad valstybėse, kuriose valdžios šaltiniu laikoma Tauta, rinkėjų skaičius negali būti mažinamas remiantis socialiniais požymiais, kad atskiri socialiniai sluoksniai nebūtų nušalinti nuo dalyvavimo rinkimuose. Rinkimų teisė demokratinių valstybių konstitucijose įtvirtinama visiems valstybės piliečiams, sulaukusiems įstatymo nustatyto amžiaus, jeigu jie nėra teismo pripažinti neveiksnūs.

Lygių rinkimų teisės principas suteikia kiekvienam rinkėjui lygią galimybę įtakoti rinkimų rezultatus. Šis principas yra konstitucinio piliečių lygiateisiškumo principo pasireiškimo konkreti forma. Lygi rinkimų teisė užtikrinama nustatant taisyklę, kad kiekvienas rinkėjas turi tiek pat balsų, kiek kitas. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 3 str. nurodyta, kad kiekvienas turintis teisę rinkti Lietuvos Respublikos pilietis rinkimuose turi vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsui.

Tiesioginių rinkimų principas yra tai, kad rinkimai vykdomi rinkėjams tiesiogiai balsuojant už kandidatus. Pvz., Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 4 str. skelbia, kad Seimo narius rinkėjai renka be tarpininkų. Netiesioginių rinkimų būdu buvo renkamas ikikarinės nepriklausomos Lietuvos Prezidentas. Dabar galiojančiuose Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Savivaldybių tarubų rinkimų įstatymuose yra įtvirtintas tiesioginių rinkimų principas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2130 žodžiai iš 4240 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.