Maždaug nuo XVII a. vidurio Vakarų Europoje ypatingai reikšminga pasidarė dominuojančios visuomenės klasės – riterių kultūra. Tuo metu susiformavo galingos feodalinės valdos, buvo pastatyta puikių valdovų pilių, kurios taikos periodais virsdavo svarbiais rūmų gyvenimo centrais su savitomis elgesio normomis bei papročiais. Riteris nemanė turįs pasižymėti vien tiktai kovos lauke, parodyti kario narsą ir vasalo ištikimybę; iš riterio, kaip rūmų aplinkos žmogaus, labiau buvo tikimasi nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo ir aukštų dorovinių siekių visuomenės ir asmeniniame gyvenime. Riteris privalėjo mokėti elgtis su damomis, būti subtilių jausmų ir švelnus įsimylėjėlis. Riterinė tų laikų literatūra dar buvo vadinama kurtuazine (pranc. cour – dvaras, dvaro aplinka).
Svarbus visos riterinės kultūros motyvas yra damos kultas. Literatūra jau nebevaizduoja karžygiškų riterio darbų vardan karaliaus, tėvynės arba tikėjimo – pirmiausia jis tarnauja damai, nesipriešindamas paklūsta visiems jos norams, visur ir visada pabrėžia savo atsidavimą jai. Į pirmąjį planą iškeldama damos kulto ir meilės temą, riterinė literatūra akcentavo posūkį prie žemiškųjų, pasaulietinių dalykų, toliau nuo bažnytinių dogmų ir askezės. Riterinė literatūra ne tik vaizdavo riterių aplinką, papročius, kasdienio gyvenimo normas, bet ir pati visa tai aktyviai formavo. Sustiprėjo literatūros visuomeninis vaidmuo.
Nuo tų laikų Europos viduramžių literatūra darosi nebeanonimiška. XII a. riterinių romanų autorių ir trubadūrų vardai jau žinomi; iš jų tarpo iškilo ir pirmieji įžymūs rašytojai bei asmenybės: Chrétienas de Troyes, Bernaras Ventadūrietis (Bernart de Ventadour), Marija Prancūzė (Marie de France) ir kt. Jie padėjo pagrindą naujųjų laikų literatūros individualumui. Tiesa, tai buvo tik individualumo pradmenys, nes to meto dainiai vis dėlto iš esmės vadovavosi visuotiniais idealais. Jų kūryba paklusdavo griežtoms formos nuostatoms.
Riterinė literatūra vaisingiausiai buvo plėtojama Prancūzijoje. Naujo tipo, daugiausia iš didikų luomo kilusius dainius šiaurės Prancūzijoje imta vadinti truverais, pietų Prancūzijos Provanse – trubadūrais. (Pirmasis pavadinimas, manoma, kilo iš prancūzų, antrasis iš provansalų kalbos veiksmažodžio „rasti“; trubadūrai vadinami „radusiaisiais“, „atrandančiaisiais“ dėlto, kad yra sukūrę maždaug 500 strofų rūšių.) Jų menas, pastangos sąmoningai tobulinti formą yra tarsi priešprieša paprastai, liaudiškai grubokai žonglierių meninei raiškai.
Šiaurės Prancūzijos truverų kūryboje pirmą kartą dideli pasakojamieji eiliuoti kūriniai pavadinami romanais (roman); vėliau šis žodis plačiai vartojamas daugiausia prozos kūriniams apibūdinti. Prie Viduržemio jūros ir Italijos prisišliejusiame, tada savarankiškame Provanse, kur buvo vartojama provansalų kalba, nepaprastai sužydėjo lyrinė poezija (ji iki šiol nepralenkta). Kiek vėliau riterinė literatūra ėmė plisti ir kitose Vakarų Europos šalyse, pirmiausia Vokietijoje ir Anglijoje. Pagrindinės įtakos ėjo iš Prancūzijos.
Riterinis romanas
Kai kurių ankstyvųjų riterinių romanų temos kilo iš antikos; toks buvo, pavyzdžiui, „Aleksandro romanas“ (XII a. vidurys), kuriame vaizduojamas Makedonijos imperatoriaus Aleksandro Didžiojo gyvenimas, kupinas nuotykių ir įstabių dalykų. Iš šio kūrinio kilo aleksandrino pavadinimas. Tai 12-skiemenės gretutiniu rimu susietos eilutės su cezūra po šeštojo skiemens. Vėliau aleksandrinas tapo viena pastoviausių prancūzų poezijos eiliavimo formų.
Savaime suprantama, riterinių romanų kūrėjai iš antikos daugiausia imdavo meilės temą. „Enėjo romanai“ vaizduoja tragišką Enėjo ir Didonės meilę. Didžiuliame „Trojos romane“ truveras Benua Senmorietis (Benoit de Sainte-Maure) prasimanė Trojos karalaičio Troilio ir belaisvės graikaitės Brizeidos meilės istoriją, kurią vėliau savo kūriniuose panaudojo Boccaccio, Chauceris ir Shakespeare’as („Troilas ir Kresida“).
Pačių sudėtingiausių siužetų riteriniai romanai vis dėlto rėmėsi senovės keltų mitais bei sakmėmis, kurių centrinis personažas buvo legendinis V ar VI a. britų karalius (iš tiesų turbūt genties vadas) Artūras. Šios sakmės pasiekė Prancūziją per Velso dvasininko Džefrio Monmutiečio (Geofrey of Monmouth) lotynų kalba parašytą kroniką „Britanijos karalių istorija“ (apie 1137) ir per anglonormanų poeto Wace’o adaptaciją.
Vėlesniuose, vadinamuosiuose Artūro romanuose, ėmė dominuoti 8-skiemenės, gretutiniu rimu susietos eilutės. Nuo XIII-XIV a. riteriniai romanai buvo rašomi ir proza.
Romanuose apie Artūrą jis ir jo riterinė aplinka vaizduojami taip, lyg viskas vyktų truverų laikais. Artūras yra galingas Europos valdovas, kurio rūmuose įsikūrusi ideali klajojančių riterių brolija. Įsivaizduota, kad niekada tikru riteriu netaps tas, kas nepabuvo Artūro rūmuose ir nesėdėjo čia prie „apvaliojo stalo“; šis stalas simbolizavo riterių lygybę ir brolystę (dėl to romanai apie Artūrą dar vadinami apvaliojo stalo romanais). Romanų apie Gralį pagrindinis herojus Persevalis (Parcifalis), vaikystėje girdėjęs apie keliaujančius riterius, nieko daugiau netrokšta, tik pabėgti į Artūro dvarą.
Riterio mylimoji, arba širdies dama, paprastai esti ištekėjusi
moteris (romanuose apie Artūrą dažnai paties karaliaus žmona Genevra). Tai pakylėja riterio meilę į idealumo plotmę. Meilė žemiška, tačiau jau iš anksto žinomos jos ribos, nepasiekiamybė. Riteris, kuris pažįsta įprastą juslinę, arba vadinamąją žemesniąją, meilę, vis dėlto trokšta tos aukštosios, tobulos meilės, įkūnytos širdies damos asmeny, nes žino, kad tik tuo būdu sukilnins ir patobulins save. Menkiausias damos palankumas daro jį laimingą ir tarsi suteikia sparnus. Meilės idealumas nesumažina trubadūrų poezijos erotiškumo, atvirkščiai, – jį pabrėžia.
Riterinė literatūra praturtino kultūrą naujais bruožais – pagarba moteriai, kaip asmenybei. Riteris ieško nuotykių (turnyrų ir dvikovų su kitais riteriais, milžinais, burtininkais ar siaubūnais), kad nuolat vis išbandytų save ir, parodydamas savo narsą, išmaldautų damos palankumą. Nuotykis ir stebuklai riteriniuose romanuose daugiausia atlieka simbolinį „išmėginimo“ vaidmenį. Patyręs daug išbandymų, karžygys tobulėja ir mokosi geriau pažinti save. Žonglierių atliekama truverų kūryba dažnai pasiekdavo paprastus žmones, virsdavo tautosaka ir vėliau tapo viena svarbiausių romantizmo pasakos versmių.