Rizikos esmė veiksniai ir išmatavimo rodikliai
5 (100%) 1 vote

Rizikos esmė veiksniai ir išmatavimo rodikliai

6 tema. RIZIKOS ESMĖ, VEIKSNIAI IR IŠMATAVIMO RODIKLIAI

1. Investicijų rizikos esmė.

2. Rizikos veiksniai ir jų klasifikavimas.

3. Rizikos klasifikavimas.

4. Finansinės rizikos išmatavimo rodikliai.

1. Investicijų rizikos esmė

Investicijos ekonominėje literatūroje yra apibūdinamos labai įvairiai. Kadangi apibrėžimai įvairūs, tiksliausiai būtų nusakyti, kad investicija – pinigų įdėjimas į tam tikrą turtą tikslu ateityje gauti naudą.

Rizika ekonomine prasme taip pat apibūdinama labai įvairiai. Šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne rizika apibūdinama kaip sprendimų situacija, kurioje įmanomas galimų rezultatų kintamumas ir egzistuoja tikimybė jiems kisti. Lietuvių mokslininkai riziką traktuoja kaip įmonės grėsmę netekti dalies savo kapitalo, negauti reikiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdant gamybinę-komercinę veiklą. Užsienio autoriai dažnai skiria dvi sąvokas: neapibrėžtumą ir riziką (uncertainty and risk). Esminis skirtumas tarp šių dviejų sąvokų yra tas, kad rizika – sprendimų situacija, kai žinoma kiekvieno iš galimų rezultatų pasireiškimo tikimybė. Neapibrėžtumo sąlygomis potencialių rezultatų tikimybės įvertinti neįmanoma. Nepaisant minėtų skirtumų, vertinant riziką, šios dvi sąvokos sutapatinamos. Tokiu būdu praktiniu požiūriu jų atskirti neverta. Ir vienu, ir kitu atveju egzistuoja rezultatų nukrypimo galimybė ir nuo to, ar turima tikimybinė informacija, ar ne, priklauso tik prognozuojamų rezultatų patikimumo laipsnis. Be to, dažniausiai patenkama į situaciją tarp rizikos ir neapibrėžtumo. Rizikuoja tas ūkinis subjektas, kuris, priimdamas vieną ar kitą sprendimą, yra situacijoje, kai būsimos veiklos faktiniai rezultatai gali nukrypti nuo prognozuojamų. Taigi, rizika suprantama kaip sprendimų situacija, kurioje egzistuoja faktinių rezultatų nukrypimo nuo prognozuojamų galimybė. Ekonomine prasme rezultatai gali būti įvairūs – pajamos, išlaidos, pelnas, būsimi pinigų srautai ir pan. Tai priklauso nuo rizikosvertinimo tikslo ir naudojamo metodo, t. y. kokį galimą nukrypimą ir kokiu būdu norima įvertinti.

Ūkinių subjektų patiriama rizika yra vadinama įvairiai: ekonomine, verslo, ūkine ir pan. Ūkinės ir verslo rizikų savokos netalpina finansinės rizikos esmės. Ekonominė rizika yra tinkama sąvoka, tačiau fundamentaliuose Vakarų autorių leidiniuose ūkinių subjektų patiriama rizika vadinama kompanijos, firmos, įmonės rizika. Konkreti investicija yra dalis įmonės veiklos. Tokiu būdu, investicijų rizika – sprendimų situacija, kurioje egzistuoja tam tikros įmonės investicijos faktinių rezultatų nukrypimo nuo prognozuojamų galimybė.

2. Rizikos veiksniai ir jų klasifikavimas

Visiškai išvengti rizikos praktiškai neįmanoma. Tačiau, žinant ją sukeliančias priežastis, yra galimybė jos poveikį sumažinti. Rizikos valdymo procesas prasideda nuo ją sąlygojančių veiksnių nustatymo.

Literatūros šaltiniuose dažniausiai įvardijamos 4 rizikos veiksnių grupės.

Pagal pasireiškimo vietą:

– vidiniai;

– išoriniai.

Pagal proklausomybę nuo ūkinio subjekto:

– subjektyvūs;

– objektyvūs.

Pagal susidarymo šaltinius:

– fiziniai;

– ekonominiai;

– politiniai;

– socialiniai.

Pagal būdingumą ūkio subjektui:

– specifiniai;

– rinkos.

Pirmųjų dviejų veiksnių klasifikacinių grupių reikšmė dažnai yra tapatinama, t.y. vidiniai veiksniai yra tie, kurie įtakoja įmonės veiklą jos viduje ir yra tos įmonės kontroliuojami, t. y. subjektyvūs. Išoriniai veiksniai pasireiškia už įmonės ribų ir dažniausiai jie nekontroliuojami, t. y. nepriklauso nuo įmonės pastangų (objektyvūs), pavyzdžiui, bendraekonominiai svyravimai, klientų skonio pasikeitimai, konkurentų veiksmai, nenumatyti vyriausybiniai sprendimai. Kai kurie veiksniai vienu atveju gali būti vidiniais, kitu – išoriniais, pavyzdžiui, gaisras dėl žaibo ir gaisras dėl techninių nesklandumų. Jeigu kaip rizikos veiksnį nusakysime įmonės konkurenciją, tai ji turėtų ir objektyvių, ir subjektyvių, ir vidinių, ir išorinių veiksnių bruožų. Nepaisant to, pagrindinis išskirtinis šių dviejų klasifkiacinių grupių bruožas būtų galimybė kontroliuoti veiksnių įtaką arba šios galimybės neturėjimas.

Specifiniai veiksniai yra tokie, kurie sąlygoja konkrečios įmonės, jos investicijų arba tam tikros pramonės šakos rezultatų kintamumą. Tai būtų vadybos kokybė, darbo santykių padėtis, reklamos lygis, konkurencingumas, gamtiniai ir klimatiniai veiksniai. Tačiau yra bendresni veiksniai, veikiantys visų be išimties ūkinių subjektų rezultatus: investicijų augimas ekonomikoje, vartotojų paklausos lygis, valiutos kurso pasikeitimai, įmonių mokesčių tarifai, palūkanų normos dydis ir pan. Jie funkcionuoja rinkoje ir todėl vadinami rinkos veiksniais. Tarp jų nurodomi du pagrindiniai veiksniai:

– įmonės pajamų jautrumas bendram ekonomikos lygiui ir kitiems makroekonominiams veiksniams;

– pastovių ir kintamų išlaidų santykis, t. y. išlaidų jautrumo laipsnis.

Kaip pavyzdį galima būtų pateikti maisto produktų ir baldų gamybos įmones. Jeigu ekonomika klesti ir darbo užmokesčio lygis kyla, žmonės laikinai laisvus pinigus gali panaudoti baldų pirkimui. Smunkant ekonomikai ir daugėjant bedarbių, mažėja laikinai laisvų pinigų ir tie patys
dažniausiai yra taupomi nežinomai ateičiai, nei leidžiami naujiems baldams pirkti. Iš kitos pusės, paklausa maisto produktams bet kuriomis ekonominėmis sąlygomis išlieka mažai tepakitusi. Tokiu būdu pajamos iš maisto produktų gamybos ir prekybos yra kur kas mažiau jautresnės makroekonominiams veiksniams, nei pajamos iš baldų gamybos ir prekybos. Kalbant apie antrąjį rizikos veiksnį svarbu pažymėti tai, kad kapitalui imlus verslas yra rizikingesnis už darbui imlų verslą, kadangi pirmuoju atveju yra didesnė pastovių išlaidų dalis bendroje išlaidų struktūroje. Tačiau lemiamas yr pirmasis veiksnys, nes, jei pajamos stabilios, įmonė sugeba padengti visas išlaidas, nepriklausomai nuo to, ar jos kintamos, ar pastovios.

Fiziniams veiksniams priskiriami fizinės aplinkos veiksniai: klimatas, gamta, ligos, kenkėjai gali turėti didžiulį poveikį net geriausiai suplanuotiems veiklos rezultatams. Ekonominiams veiksniams priklausytų infliacija, politiniams – mokesčių pokyčiai, tarptautinės prekybos apribojimai, socialiniams – vartojimo struktūros pasikeitimai. Verslui vadovauja žmonių grupė ir bent vieno iš jų nesėkmė asmeniniame gyvenime, neteisingi sprendimai, nebūdingos klaidos prisideda prie įmonės rizikos.

Kadangi rizikos veiksnių, įtakojančių įmonės veiklą, o kartu ir atskiras investicijas, yra daug ir įvairių, į juos visus atsižvelgti, vertinant riziką, yra sunku ir praktiškai neįmanoma. Todėl svarbu atrinkti tuos veiksnius, kurie daro didžiausią poveikį įmonės veiklai ar pasirinktam investicijų projektui.

3. Rizikos klasifikavimas

Riziką sukeliančių veiksnių gausa sąlygoja įmonės patiriamos rizikos įvairovę. Ši įvairovė priklauso nuo klasifikavimo kriterijų ir tikslų.

Remiantis modernia vertybinių popierių portfelio teorija bendra įmonės rizika pagal ją sukeliančių veiksnių prigimtį yra skirstoma į sistemingą ir nesistemingą riziką. Nesistemingą riziką sąlygoja veiksniai, būdingi tik konkrečiai įmonei ar pramonės šakai: vadybos kokybė, darbo organizavimas, konkurentų veiksmai, gamtiniai ir technologiniai veiksniai. Sistemingą riziką sukelia bendraekonominiai veiksniai, tokie, kaip šalies ekonominė padėtis, vartotojų paklusos lygis, palūkanų normos kitimas, valiutos kursų pasikeitimai ir pan. Nesisteminga rizika dėl ją sukeliančių veiksnių prigimties vadinama specifine (diversifikuojama), o sisteminga – rinkos (nediversifikuojama) rizika.

Šis rizikos klasifikavimas yra naudingas investuotojams į finansinį turtą, formuojant VPP. Teoriniu požiūriu nesisteminga rizika gali būti eliminuojama, jei įmonė suformuoja įvairių vertybinių popierių paketą. Kuo daugiau įvairių įmonių akcijų įsigyjama, tuo didesnė yra apsisaugojimo nuo specifinės rizikos galimybė. Kadangi rinkos portfelis talpina visų įmonių akcijas, jis yra maksimaliai diversifikuotas. Vadinasi, siekiant visiškai pašalinti nesistemingą riziką, reikėtų įsigyti po tam tikrą dalį visų vertybinių popierių biržoje kotiruojamų akcijų. Praktiškai tai neįmanoma. Kai kurie anglų mokslininkai pagal atliktus apskaičiavimus teigia, kad, įsigijus 15 – 20 skirtingų įmonių akcijų (vietoj 7200 kotiruojamų biržoje), galima eliminuoti net 90 proc. nesistemingos rizikos.

VPP teorija skirsto riziką į sistemingą ir nesistemingą, Modigliani ir Miller (1958 m.) kapitalo struktūros teorija – į finansinę ir verslo. Apjungus abi teorijas, finansinė rizika yra tik sisteminga, o verslo – dalis sisteminga, dalis – nesisteminga.

Sistemingą riziką sąlygoja pajamų jautrumas makroekonominiams veiksniams ir pastovių bei kintamų finansavimo išlaidų santykis. Finansinė rizika siejama su pastovių ir kintamų finansavimo išlaidų santykiu, todėl savo esme yra tik sisteminga. Kintamos finansavimo išlaidos yra dividendai, kurie nebūtina turi būti mokami, o pastovios finansavimo išlaidos – palūkanos, kurios turi būti sumokėtos, nepriklausomai nuo to, ar įmonė gavo pelną, ar ne. Finansinė rizika yra dalis sistemingos rizikos, kurią patiria tik įmonės savininkai ir tik tos įmonės, kurios kapitalo struktūroje yra skolintojų nuosavybės.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1302 žodžiai iš 4084 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.