Rodymų įvertinimas
5 (100%) 1 vote

Rodymų įvertinimas

11213141

PLANAS

I. ĮŽANGA ………………………………………………………………………………3

II. DĖSTOMOJI DALIS …………………………………………………………………4

1. Įrodymų įvertinimo sąvoka ir jo sudėtis. ……………………………………..4

2. Įrodymų įvertinimo bendrieji principai. ………………………………………5

3. Įrodinėjimo proceso dalyvių įrodymų įvertinimo ypatumai: …………………5

a) Liudytojų parodymų įvertinimas; …………………………………….5

b) Nukentėjusiojo parodymų įvertinimo ypatumai; …………………….7

c) Įtariamojo parodymų įvertinimo ypatumai. ………………………….8

4. Įrodymų įvertinimo specifika atskirose baudžiamojo proceso stadijose.. ……9

III. IŠVADOS ………………………………………………………………………….11

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS. ……………………………………………………..12

I.ĮŽANGA

Centrinės teorijos klausimas, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, yra įrodymų įvertinimas – įrodinėjimo proceso ,,siela”.1

Įrodymų samprata ir įrodymų vertinimas – dvi neatskiriamos sąvokos, nes tik įvertinus įrodymus iš esmės išsprendžiami pagrindiniai bylos klausimai ir visa byla.

Reikšminga naujajame baudžiamojo proceso kodekse – įrodymų samprata. Nuo to, kaip apibrėžta įrodymų sąvoka, priklauso proceso dalyvių įrodinėjamoji veikla, nuosprendžių ir kitų procesinių sprendimų bei jų išvadų pagrįstumas. Ne veltui iš esmės pakeistas (sukonkretintas) įrodymo sampratos turinys ir forma. Dabartiniame baudžiamajame procese atsirado įrodymų, kaip faktinių duomenų apie įrodinėtinas byloje aplinkybes, samprata, jų formos. Faktiniai duomenys, atspindintys įrodinėtinus faktus, surinkti procesine tvarka ir forma nepriklauso nuo subjektyvaus požiūrio ir visais atvejais yra įrodymai.

BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Naujajame baudžiamojo proceso kodekse siūloma įrodymų vertinimo naujovė vidinį įsitikinimą grįsti ne įrodymų viseto vertinimu, o ,,visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu”. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (20str. 2 d.).

Šiame rašto darbe pateiksiu įrodymų sąvoką, įrodymų įvertinimo sudėtį. Plačiau apibūdinsiu tokių proceso dalyvių kaip liudytojo, nukentėjusiojo ir įtariamojo įrodymų įvertinimo ypatumus. Taip pat panagrinėsiu įrodymų įvertinimo specifiką atskirose baudžiamojo proceso stadijose.

Susipažinau su šia literatūra, kuria remiuosi rašydama rašto darbą: Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, kuris įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d., J.Rinkevičiaus ,,Procesiniai įrodinėjimo baudžiamojoje byloje pagrindai”, P.Danisevičiaus, A.Liako ,,Pagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame kodekse”, M.Kazlausko, J.Rinkevičiaus ,,Asmenų parodymai baudžiamajame kodekse” ir kita literatūra.

Rašto darbo struktūrą sudaro: įžanga, keturi skyriai su poskyriais, išvados ir literatūros sąrašas.

___________________________________________

1 Danisevičius P., Liakas A. Pagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame kodekse. V., 1971. 68p.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1.ĮRODYMŲ ĮVERTINIMO SĄVOKA IR JO SUDĖTIS.

Įrodymų įvertinimas yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, neatskiriamai susijusi su kitais jo elementais (įrodymų rinkimu, įtvirtinimu ir patikrinimu).

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str.).

Įrodymų įvertinimas – tai mąstymo procesas, kuris pasibaigia tiesos nustatymu. Tuo įrodymų įvertinimas ryškiausiai skiriasi nuo jų rinkimo ir tikrinimo, kurių pagrindinį turinį sudaro praktinė veikla. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo. Tai tęsiasi per visą įrodinėjimo procesą.

Įrodymų liečiamumo įvertinimas – tai jų ryšio su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis nustatymas. Iš pradžių šis ryšis gali būti tik tikėtinas. Tolesnėje proceso eigoje jis patikslinamas ir konkretizuojamas remiantis visos byloje surinktos medžiagos analize ir sinteze.

Įrodymų leistinumo įvertinimas – tai nustatymas, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių. Tam reikia išspręsti šiuos klausimus: 1) ar atitinkamų faktinių duomenų šaltinis yra numatytas įstatyme; 2) ar nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso
įstatymai renkant bei įvertinant šiuos faktinius duomenis; 3) jeigu buvo procesinių pažeidimų, tai kokią jis turėjo įtaką informacijos tikrumui; 4) ar faktiniams duomenims nustatyti buvo panaudoti visi reikiami šaltiniai. Įrodymų leistinumo nustatymas yra būtina jų tikrumo įvertinimo sąlyga.

Įrodymų tikrumo įvertinimas formuoja įsitikinimą, kad jais galima neabejotinai tikėti todėl, kad be priekaištų yra ne tik jų forma bet ir turinys, t.y. jie teisingai atspindi objektyvią tikrovę. Įvertinant įrodymų tikrumą, reikia atkreipti dėmesį į šiuos momentus: 1) jeigu faktinių duomenų šaltinis yra žmogus, reikia įvertinti jo individualias savybes, nuo kurio priklauso šio asmens sugebėjimas teisingai suvokti ir perduoti informaciją, ar nėra aplinkybių, kliudančių jam tai padaryti, ir t.t. 2) jeigu faktinių duomenų šaltinis yra daiktas arba dokumentas, reikia atsižvelgti į jo radimo sąlygas į paties materialaus objekto savybes, 3) reikia analizuoti atitinkamo įrodymo faktinių žinių turinį (parodymų nuoseklumas ir išsamumas, prieštaravimų juose buvimas, eksperto išvados pagrįstumas ir pan.); 4) informaciją, gaunamą iš vieno šaltinio, reikia palyginti su gauta iš kitų procesinių šaltinių informacija.

Įrodymų pakankamumas įvertinamas remiantis įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo ribų sąvokomis, atsižvelgiant į atitinkamos baudžiamojo proceso stadijos uždavinius. Vienu atveju surinktų byloje įrodymų visetas bus pakankamas tik versijoms iškelti, kitu – patraukti asmenį kaltinamuoju, trečiu – priimti byloje galutinį sprendimą. Priimant galutinį sprendimą, byloje surinktų įrodymų visetas turi leisti padaryti tik vieną išvadą apie asmens kaltumą arba nekaltumą, visos kitos versijos turi būti atmestos. Jeigu to nepadaryta, teismas privalo imtis priemonių išaiškinti byloje esančius prieštaravimus ir juos tinkamai įvertinti. Byla turi būti grąžinama tyrimui papildyti dėl įrodymų prieštaringumo tais atvejais, kai byloje nėra kitų įrodymų, kurie padėtų teismui įvertinti prieštaringus įrodymus arba kai būtina patikrinti naujus įrodymus, kurie negali būti išaiškinti teisiamajame posėdyje.2

2. ĮRODYMŲ ĮVERTINIMO BENDRIEJI PRINCIPAI.

Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo vadovautis įrodymų įvertinimo principais ir specialiomis taisyklėmis, liečiančiomis atskiras įrodymų rūšis. Bendrieji principai yra nurodyti BPK ir kitose baudžiamojo proceso įstatymo normose. Svarbiausi iš jų yra šie:

1. Laisvo įrodymų įvertinimo principas pasireiškia tuo, kad įrodinėjimo subjektai nėra suvaržyti jokiais formaliais įrodymų kokybės ar kiekybės kriterijais. Įstatymas skelbia, kad jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Todėl negalime vienos rūšies įrodymų laikyti pranašesniais už kitus ir pan.

2. Įrodymų įvertinimas turi būti pagrįstas visapusiškumu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad privalu atsižvelgti į visas aplinkybes, liudijančias tiek kaltinamojo naudai, tiek prieš jį, į visus kaltinančius ir teisinančius įrodymus, į visų proceso dalyvių pareikštas nuomones. Reikia iškelti ir patikrinti visas galimas versijas. Kiekvieną įrodymą reikia išanalizuoti atskirai ir lyginant su kitais įrodymais. Išvadas byloje galima pagrįsti tik įrodymų visetu. Įvertinus įrodymų visetą, reikia padaryti visas iš jo plaukiančias išvadas apie faktus, kurie sudaro bylos įrodinėjimo dalyką.

3. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą.

4. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo įvertinti įrodymus vadovaudamiesi įstatymu ir teisine sąmone.

5. Kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje įrodymų įvertinimo rezultatai turi būti išdėstomi atitinkamuose procesiniuose dokumentuose

3. ĮRODINĖJIMO PROCESO DALYVIŲ ĮRODYMŲ ĮVERTINIMO YPATUMAI:

a) LIUDYTOJŲ PARODYMŲ ĮVERTINIMAS.

Įvertinant liudytojų parodymų faktus, reikia pirma nustatyti, ar šie faktai yra tikri, ar netikri ir,

________________________________________

2 Rinkevičius J. Procesiniai įrodinėjimo baudžiamojoje byloje pagrindai. V., 1990. 38p.

antra, jeigu jie yra tikri, kokia jų reikšmė išaiškinant įrodinėtinas bylos aplinkybes. Suprantama, liudytojo parodymų įvertinimo specifika pasireiškia tik sprendžiant pirmąjį klausimą. Liudytojo parodymų liečiamumo ir jų įrodomosios reikšmės nustatymas, formuojant bylos išvadas, remiasi kriterijais, būdingais visoms įrodymų rūšims.

Nustatant liudytojo parodymų tikrumą, būtina atsižvelgti į tris pagrindinius veiksnius : liudytojo pažiūrą į bylą ir proceso dalyvius, liudytojo parodymų formavimosi sąlygas, liudytojo asmenines ypatybes.

Nagrinėdamas šį klausimą M.Strogovičius pabrėžia, kad, įvertinant liudytojo parodymus, pirmiausia reikia skirti du momentus: liudytojų parodymų teisingumą ar melagingumą; liudytojo parodymų objektyvų tikrumą, jeigu nėra žinių, kad liudytojas sąmoningai sako netiesą. Todėl teisėsaugos organo pareigūnui pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar liudytojas gali kalbėti ir sako tiesą ar meluoja. Gyvenimas rodo, kad psichiškai sveikas žmogus be priežasties nemeluoja. Teismo praktika patvirtina, kad jeigu liudytojas sako netiesą, tam yra motyvas. Toks
susiformuoja dėl išskirtinės liudytojo pažiūros į bylą ir proceso dalyvius. Antai, draugiški ar priešiški santykiai arba giminystės ryšiai su kaltinamuoju ar nukentėjusiuoju, tarnybinis priklausomumas nuo šių proceso dalyvių ir kt. Gali sužadinti liudytojo interesuotumą bylos baigtimi. Norėdamas padėti ar priešingai – pakenkti kaltinamajam, jis gali būti nusiteikęs duoti melagingus parodymus. Liudytojai meluoja ir dėl jiems daromo poveikio (papirkimo, grasinimo, šantažo ir pan.).

Sąžiningo liudytojo parodymų įvertinimo problema irgi yra ne mažiau sudėtinga. Liudytojo parodymų formavimosi sąlygos ir liudytojo asmeninės ypatybės vienokiu ar kitokiu mastu nepriklausomai nuo žmogaus noro daro didelę įtaką liudytojo perduodamai informacijai.

Gali būti įvairių objektyvių ir subjektyvių veiksnių, kurių toje ar kitoje parodymų stadijoje veikia liudytojų parodymų tikrumą. Tai: asmens regėjimo, klausos, orientacijos, psichinė būklė – esant nedideliems tos veiklos sutrikimams, asmuo gali būti liudytoju, tačiau į tai būtina atsižvelgti; būsena, kurioje buvo liudytojas suvokdamas faktą (matomumas, apšvietimas, atstumas, triukšmas ir t.t.); laiko tarpas nuo suvokimo iki apklausos momento – kuo greičiau apklausiamas liudytojas, tuo tikresni bus jo parodymai, apklausos aplinkos bei taktikos ypatumai; žmogaus polinkis fantazuoti.

Įvertinant liudytojo parodymus, negalima išleisti iš akiračio jų prieštaravimų, kadangi jie kelia abejonių parodymų tikrumu. Prieštaravimų atsiranda arba dėl sąmoningai meluojančio liudytojo siekimo iškreipti objektyvias bylos aplinkybes, arba dėl nesąmoningų netikslumų bei klaidų, atsirandančių dėl aukščiau nurodytų veiksmų įtakos. Todėl parodymų prieštaravimus reikia patikrinti, išaiškinti jų priežastis bei nustatyti, kurie parodymų elementai teisingi, kurie – ne.

Parodymų tikrumas tikrinamas sugretinant juos su kitų tardymo veiksmų rezultatais. Todėl, apklausiant liudytoją, svarbu gauti iš jo detalius parodymus. Toks įrodomosios informacijos dubliavimas ne tik stiprina visos sistemos įrodomąją reikšmę, bet ir padeda išaiškinti liudytojo parodymų kokybę.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir teismas daro išvadą apie parodymų tikrumą ar netikrumą ne iš karto – tai sudėtingos mąstomosios veiklos, nueinančios tam tikrus etapus, rezultatas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, priimdamas sprendimą šaukti liudytoją, remiasi esama bylos medžiaga ir jau preliminariai įvertina, kokius parodymus galėtų duoti liudytojas. Toliau vertinamas visas liudytojo apklausos procesas ir tikrinami jo parodymai. Pagaliau parodymai vertinami gretinant jų faktus su bylos įrodymais. Teismas, atlikęs tardymą ir ištyręs liudytojo parodymus, vertina juos atskirai ir kartu su visa bylos medžiaga.3

b) NUKENTĖJUSIOJO PARODYMŲ ĮVERTINIMO YPATUMAI

Nukentėjusiojo parodymų įvertinimui taikomi panašūs reikalavimai kaip ir liudytojo parodymams. Ir šiuo atveju reikia nustatyti, ar nukentėjusio parodymai yra patikimi. Jeigu jie netikri, tai ar nukentėjusysis sąmoningai meluoja, ar tik klysta. Daug bendro turi nukentėjusiojo ir liudytojo formavimosi sąlygos; ir tų, ir kitų kokybei daro poveikį panašūs objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Tačiau nukentėjusiojo parodymų įvertinimui yra būdingos savo problemos ir gana ryškūs ypatumai, kuriuos sąlygoja nukentėjusiojo parodymų ypatinga procesinė bei psichologinė prigimtis.

Nukentėjusysis suinteresuotas bylos baigtimi. Jo interesas dažniausiai yra teisėtas – nukentėjusysis nori, kad kaltinamasis būtų nuteistas, ir atlyginta padaryta žala. Tačiau gali būti ir priešingai – nukentėjusysis siekia neobjektyvios ir nelogiškos bylos baigties, t.y. kad kaltas asmuo būtų išteisintas arba nubaustas pernelyg griežtai, ar nekaltas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Neteisėtas interesas atsiranda dėl dviejų priežasčių: vidinio motyvo ir poveikio iš šalies.

Nukentėjusysis keršto ar aklos meilės skatinamas, norėdamas pakenkti arba padėti kaltinamajam, duoda aiškiai melagingus parodymus, iškreipia nusikaltimo aplinkybes. Taip pasitaiko privataus kaltinimo bylose, kur nukentėjusysis ir kaltinamasis yra artimi giminės. Tokiais atvejais nustatyti parodymų neteisingumą ir demaskuoti nukentėjusįjį ne taip jau sunku. Gerokai sunkesnė yra kita problema. Juk nusikaltimas padaro nukentėjusiam moralinę skriaudą, sukelia fizinius skausmus, turto netektį. Nukentėjusysis trokšta atpildo. Ir štai tokio natūraliai paaiškinamo nusistatymo prieš kaltinamąjį nukentėjusysis duoda parodymus. Neretai nukentėjusysis pasakoja tai, ką jis matė, girdėjo ar jautė, tačiau tendencingai sutirštindamas spalvas. Išeina, kad jo parodymuose nėra aiškaus melo, bet kartu nėra ir tikslių duomenų. Tokio pobūdžio parodymų patikrinimas reikalauja nemažai pastangų. 4

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2126 žodžiai iš 4030 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.