Rogerso ir skinerio teorijos
5 (100%) 2 votes

Rogerso ir skinerio teorijos

1121314151

Įvadas

Psichologija – mokslas tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos.

Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus, kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui. Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Pagrindinė tokios teorijos užduotis būtų sukurti pilną žmogaus funkcionavimo modelį, kurio pagrindu būtų galima prognozuoti žmogaus elgesį.

Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą – asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas.

Ką psichologai labiau pabrėžia – prigimtį ar patirtį, priklauso nuo jų teorinio požiūrio. Nuo pagrindinių psichologijos tyrimo kripčių priklauso psichologų keliami klausimai bei informacijos rūšys, kurias psichologai laiko svarbiomis.

Visi sutinka mums turi įtakos ir genai, ir patirtis.

Šio darbo tikslas atskleisti humanistinės krypties atstovo Rodžerso požūrį į žmogaus prigimtį ir bihevioristinės krypties atstovo Skinerio požūrį į žmogaus prigimtį. Bei šios požiūrius palyginti.

HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA

Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: vyravusią psichologijoje ribotą „griežtai mokslinę“, tačiau žymiu laipsniu mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Humanistinė psichologija buvo reakcija ir į psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravusią psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę. Naujoji psichologijos kryptis buvo pavadinta „trečiąja kryptimi“, priešpastatant ją biheviorizmui ir psichoanalizei.

Apie 1960 m. kai kurių garsių asmenybės psichologų ėmė nebetenkinti Freudo teorijos negatyvumas. Kitaip negu Freudas, kuris nagrinėjo „nesveikų“ žmonių žemesniuosius motyvus, humanistinės krypties psichologai sutelkė dėmesį į „sveikų“ žmonių siekius būti savarankiškiems ir įgyvendinti savo galimybes. Taip pat skirtingai, negu teorijos bruožų teorijos šalininkai, pateikinėję asmens profilius, jie teigė, jog asmuo yra vientisas ir labai sudėtingas. Kitaip negu biheviorizmo mechanistinė analizė, kuri nuvertina subjektyvią patirtį ir sieja žmogaus elgesį su sąlyginėmis reakcijomis, jie ragino gilintis į tai kaip žmogus patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę.

Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch.Buhler), Gordonas Olportas (G.W.Allport), Henris Marėjus (H.Murray), Gardneris Merfis (G.Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, psichologija privalo aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą.

Humanistinė psicologija atsirado kaip atsakas i bihevioristinę, gamtamoksliškai orientuotą psichologiją.

Humanistinė psichologija nesudarinėja bendrų receptų. Labiausiai jai rūpi kasdieninė žmogaus egzistencija, kurią suponuoja susvetimėjimas (aplinkai, aplinkiniams, gamtai). Humanistinei psichologijai svarbiausia atskiro žmogaus formavimasis ir realizavimasis, kuris turi vykti neatsiejamai nuo aplinkos. Žmogus laikomas vientisu organizmu, jis tyrinėjamas įvairiais metodais.

Humanistinės krypties atstovams svarbu kaip žmogus geba pasirinkti savo gyvenimo modelius ir nebūti valdomi tik pasąmonės ir aplinkos jėgų.

Humanistinė psichologija neatsirado staiga ir iš nieko. Artimos jai idėjos buvo keliamos jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tokių psichologų, kaip Viljamas Džeimsas (W.James), Vilhelmas Diltėjus (W.Dilthay), Eduardas Šprangeris (E.Spranger). Jos būdingos tokiems žymiausiems XX a. pirmosios pusės psichologams kaip individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris (A.Adler) ir analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas (C.G.Jung). Daugelis Froido mokinių ir pasekėjų revizavo klasikinės psichoanalizės idėjas ir taip pat priartėjo prie požiūrio, kurį teigė humanistinė psichologija (Karen Horni, Erikas Eriksonas, Ėrichas Fromas ir kt.). Nemažai šių autorių antrojo Pasaulinio karo išvakarėse buvo priversti emigruoti iš Europos į JAV, todėl nors humanistinė psichologija atsirado JAV antrojoje XX a. pusėje, jos atsiradimui lemiamą įtaką turėjo XX a. pirmosios pusės Europos psichologų darbai.

Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B.Paskalį ir Ž.Ž.Ruso, A.Šopenhauerį ir F.Nyčę ir daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a. danų filosofas, šiuolaikinio egzistencializmo pradininkas Siorenas Kjerkegoras.

Žymiausiais humanistinės psichologijos atstovais laikomi amerikiečių psichologai Abrahamas Maslou (A.Maslow), Karlas Rodžersas (C.Rogers) ir Rollo Mėjus (R.May) . Pripažintos ir plačiai taikomos yra A.Maslou idėjos apie saviaktualizaciją, žmogaus poreikių hierarchinę struktūrą, stokos ir vystymosi motyvaciją, didžiulę įtaką psichologijai turėjo jo atliktas brandžių, save realizavusių asmenybių tyrimas ir žmogiškųjų vertybių analizė. K.Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės psichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, kuri vadinama nukreipta į klientą terapija. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių, kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje, ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiau giliau pažinti save ir kitus. R.Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. Savo darbuose akcentuodamas tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus, jis neleido humanistinei psichologijai nuslysti paviršutiniško ir perdėto optimizmo link.

Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai. Humanistinės psichologijos idėjos plačiai taikomos šiuolaikinėje medicinoje, pedagogikoje ir organizacijų valdyme.

Karlo Rogerso teorija

Karlas Rodžersas – JAV psichologas sukūrė humanistinę asmenybės teoriją ir psichoterapijos sistemą, vadinamą nedirektyviąja psichoterapija. Pagrindinį asmenybės veiklos ir brendimo šaltinį Rodžersas matė savirealizacijos poreikyje. Jis tvirtino, kad jeigu žmogui leidžiama pasirinkti, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje, nes ji visuomet žadina savirealizavimo tendencija, glūdinti pačioje žmogaus prigimtyje. Rodžersas teigė, kad žmogui įgimta siekti, panaudoti savo sugebėjimus, praturtinti savo asmenybę, vystytis. Taip pat žmogui yra įgimtas gėrio ir blogio suvokimas, kuriuo jis ir vadovaujasi. Harmoningam vystymuisi būtina sąlyga – tėvų pagarba ir meilė vaikystėje be jokių išlygų. Nepagrįsti reikalavimai iškreipia žmogaus savęs suvokimą ir slopina vystymąsi.

Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Kiekvienas esame kaip galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka netrukdo ir nestabdo šio proceso. Rogersas manė, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos – nuoširdumas, palankumas ir empatija.

Pasak Rogerso, žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs, atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami.

Augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitiems, rodantys tai, ką Rogersas pavadino besąlygiška pagarba. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta.

Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti.

Nuoširdumas, palankumas ir empatija yra vanduo, saulė ir maisto medžiagos, sudarančios sąlygas žmonėms, tarsi galingiems ąžuolams,
pasak Rogerso, – „palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą“. Empatiškai išklausomi žmonės „išmoksta geriai įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę“.

Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata – visos mintys ir jaumai, kuriais atsakome į klausimą „Kas aš esu?“. Jei mūsų Aš samprata teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama – jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš“, tai pasak Rogerso, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi.

Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje, vadinamame patirties lauku. Neįmanoma iki galo pažinti kito žmogaus pasaulio suvokimo. Tik pkalbio metu pabandžius pažvelgti iš jo požiūrio taško, galima suvokti žmogaus elgesio priežastis.

Rogerso teorijoje pagrindinės asmenybės struktūrinės dalys yra organizmas, patyrimų (fenomenų) laukas ir savęs suvokimas.

Organizmas ir bazinė tendencija aktualizuotis

Organizmas – tai visas žmogus, kaip visuma. Jo viena pagrindinių savybių yra jo bazinė tendencija aktualizuotis – palaikyti ir išplėsti save. Tai reiškia, kad organizmas veikia kaip vieninga visuma siekdamas vieno vienintelio pagrindinio tikslo – aktualizacijos – kuri gali paaiškinti bet kokį organizmo elgesį. Be to daroma prielaida, kad ši tendencija aktualizuotis yra prigimtinis organizmo polinkis augti ir bręsti, kuris yra sąlygotas genetiškai. Organizmas bręsdamas tampa vis labiau diferencijuotas, labiau išsiplėtęs, vis labiau autonomiškas ir vis labiau socializuotas. Augimas apima visus vystymosi aspektus – tiek fizinių organų diferenciaciją ir brandą, tiek psichologinio funkcionavimo išsivystymą. Iš esmės šis bazinis motyvas apima visus kitus fiziologinius ir psichologinius motyvus, kurie tarnauja tam pačiam tikslui – visas žmogaus gyvenimas yra nukreiptas į tai, kad žmogus darytųsi vis pilnesniu ir tobulesniu organizmu, arba, tiksliau tariant, išvystytų visas savo galimybes (potencialus) užprogramuotus jo prigimtyje. Tačiau saviaktualizacijos procesas, nors nulemtas prigimties, retai būna lengvas ir sklandus. Jis nėra automatiškas ir dažnai reikalauja pastangų. Žmogui dažnai tenka dėl jos kovoti ir patirti skausmą, bet žmogus gali tai įveikti, nes motyvas augti yra itin stiprus: vaikas išmoksta vaikščioti, nors jam vis pasitaiko skaudžiai kristi. Tokia bazinė tendencija aktualizuotis Rogerso manymu yra būdinga visiems gyviems organizmams. Taigi, ji iš esmės yra biologinė. Žmogaus vystymosi metu ji iš fiziologinės tampa ir psichologinė, apimdama mokymąsi ir patyrimą.

Rogersas manė, jog organizmas gali pasirinkti, koks patyrimas gali geriausiai pasitarnauti aktualizacijos tendencijai. Tie patyrimai, kurie skatina augimą ir brandą, yra suvokiami kaip geri ir pageidautini, jų aktyviai siekiama, taigi, jie įgyja teigiamą vertę organizmui. Tuo tarpu tų patyrimų, kurie stabdo aktualizaciją, organizmas stengiasi vengti, taigi, jie įgyja neigiamą vertę organizmui. Taigi, organizmas vertina patyrimus pagal tai kiek jie prisideda prie jo augimo ir plėtimosi ir tai turi įtakos organizmo pasirenkamam elgesiui. Be to, Rogersas mano, kad būtent emocijos padeda atpažinti organizmui, kas yra naudinga jam ir kas žalinga. Taigi, emocijos yra adaptyvaus pobūdžio organizmo reakcija į savo patyrimą – arba tam tikra vertė, kurią organizmas suteikia patyrimui. Pavyzdžiui, tokios emocijos kaip pyktis įgalina žmogų įveikti jį frustruojančią kliūtį, baimė – išvengti grėsmės, tuo tarpu atsipalaidavimas labai sveika virškinimui. Tuo pačiu emocijos ir jausmai skatina elgtis organizmą taip, kaip jam tuo momentu yra sveikiausia. Be to emocijų intensyvumas priklauso nuo to, kiek tam tikras elgesys yra reikšmingas organizmo palaikymui ir plėtimuisi. Pačios emocijos, kaip organizmo vertės tiek kyla kaip reakcijos į, tiek pačios priklauso organizmo patyrimo laukui.

Patyrimų (fenomenų) laukas

Tai patyrimo prieinamo organizmui visuma. Patyrimo laukas susideda iš viso to, kas patiriama organizmo viduje tam tikru momentu – įvairūs fiziologiniai procesai, sensorinis suvokimas ir motorinė veikla. Iš esmės tie patyrimai ir sudaro žmogaus pasaulį, kuriame jis egzistuoja. Organizmas veikia būtent šiame suvokimų lauke – jis reaguoja į objektyvią realybę taip, kaip ją suvokia arba patiria, ir būtent šis patyrimo laukas tėra jam vienintelė tikra realybė. Taigi, žmogus nereaguoja į išorinę stimuliaciją ar vidinius pokyčius kai tokius, bet reaguoja į juos taip, kaip jis juos patiria. Ir būtent todėl jo elgesys yra apspręstas ne išorinių ar vidinių sąlygų tiesiogiai, kiek jo suvokimo. Todėl norint prognozuoti žmogaus elgesį, nepakanka vien tik žinoti situaciją ir aplinkybes, bet reikia žinoti ir kaip žmogus jas suvokia. Tai gali paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi skirtingai vienodose situacijose bei skirtingose situacijose elgiasi vienodai.

Žinoma, žmogus pastoviai tikrina, ar jo patyrimas iš tiesų atitinka pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Būtent tai skatina jį elgtis realistiškai. Ar suvokimas iš tiesų atitinka objektyvią realybę, žmogus patikrina lygindamas tarpusavyje įspūdžius (duomenis) gaunamus iš įvairių sensorinių šaltinių. Žinoma, tam tikra
informacijos dalis gali likti nepatikrinta arba patikrinta nepakankamai ir tai gali įtakoti žmogų elgtis nerealistiškai arba net žalingai jam pačiam.

Patyrimo laukas gali būti sąmoningu arba nesąmoningu priklausomai nuo to ar patyrimai, kurie sudaro lauką, yra aiškiai žmogaus suvokiami ir simbolizuojami (t.y., verbalizuojami – išreiškiami žodžiais) ar ne. Būtent iš verbalizacijų (žodinių įvardijimų) ir susideda sąmonė. Rogersas mano, kad patyrimo laukas potencialiai gali būti įsisąmonintas visas. Todėl iš esmės konkretaus žmogaus patyrimo lauką tegali pažinti tik pats žmogus. Joks pašalinis žmogus, ar psichologas, pretenduojantis objektyviais metodais išnagrinėti žmogaus patyrimą, negali jo pažinti tiek gerai, kiek pats žmogus. Tačiau dažnai mes neįsisąmoniname viso savo patyrimo pilnai. Didelė dalis patyrimo yra tiesiog ignoruojama, nes ji nėra aktuali mums šiuo momentu, tačiau potencialiai mes ją galime įsisąmoninti, kai mums to prireikia. Tačiau yra ir toks patyrimas, kuris neįsisąmoninamas arba suvokiamas kitaip, nes jis neatitinka mūsų Aš suvokimo.

„Aš“ vaizdas ir Aš suvokimas

Dalis patyrimų lauko palaipsniui išsidiferencijuoja į tokią dalį, kurią žmogus vadina „Aš“. Praktiškai tai ir yra žmogaus savo buvimo įsisąmoninimas arba savęs suvokimas – patyrimas, kuris išskiria patį žmogų jo patyrimų lauke iš kitų objektų. Šis savęs suvokimas yra ganėtinai fluidiškas – t.y, lankstus ir kintantis, taip pat kaip ir pats patyrimo laukas, nors tai yra gana nuosekli organizuota struktūra, kuri nusako koks žmogus atrodo sau pačiam. Jis atsiranda iš sąveikos su aplinka, ypač iš tų sąveikų, kurios turi įvertinimo atspalvį. Vaikas patirdamas pasaulį, pamažu pradeda išskirti save kaip objektą iš aplinkos. Kai jis išskiria save, jis pradeda suprasti, kad kai kurie dalykai priklauso jam, o kai kurie – jo aplinkai. Aplinka tada patiriama santykyje su „manimi“ – tad jo aplinkos patyrimas įgauna vertinimo pobūdį – „man tai patinka“ arba „man tai nepatinka“. Taigi, patyrimui uždedama tam tikra vertė. Tam tikrais atvejais ši vertė uždedama patyrimui yra tiesiogiai paties organizmo, tam tikrais atvejais vertė yra introjektuota (prisiimta) iš kitų žmonių, tačiau pastaruoju atveju ji suvokiama lyg žmogus vertintų pats savo patyrimą, o ne pagal kitų uždėtą tam patyrimui vertę. Taip atsitinka dėl vaikystėje patiriamo sąlyginio vertinimo, kuris atsiranda dėl vaiko patiriamo teigiamo vertinimo poreikio.

Teigiamo vertinimo poreikis ir sąlyginis vertinimas

Atsiradus savęs suvokimui vaikystėje atsiranda ir teigiamo vertinimo poreikis. Rogersui nėra tiek svarbu, ar tas poreikis yra įgimtas, ar išmoktas, tačiau vaikystėje visi žmonės patiria jį. Teigiamas vertinimas apima kitų žmonių priėmimą, meilę ir pritarimą vaikui. Be tokio vertinimo vaikas jaučiasi ganėtinai nesaugiai. Vaikui yra itin svarbu jaustis mylimam, ir jis visada elgiasi atsižvelgdamas į kitų rūpestį juo. Tačiau šio teigiamo vertinimo poreikio patenkinimas ne visada sutampa su bazinio motyvo aktualizuotis patenkinimu. Tėvai dažnai nepritaria tam, ko nori vaikas, kaip jis jaučiasi ir pan. Jie smerkia jo impulsus ir tam tikrą elgesį, dažnai tuo pačiu smerkdami ir patį vaiką. Todėl gana greitai vaikas supranta, kad tėvų meilė priklauso nuo to, kaip jis elgiasi ir koks jis yra. Tokiu atveju vaikas patiria tėvų sąlyginį vertinimą. Tai reiškia, kad tėvai vertina vaiką ne tokį, koks jis yra pats savaime, o tik tada kai jis atitinka jų iškeltas sąlygas (pvz.:, kai jis nedūksta ir yra geras vaikas). Tokiu atveju vaikas pradeda jaustis vertingu tik tada, kai jis atitinka šias sąlygas. Tada ir atsiranda konfliktas tarp to, kas yra vertingo jo organizmui ir to, ką jis turi padaryti, kad būtų vertinamas tėvų. Tokiu atveju vaikas paprastai renkasi tai, kas yra vertinga jo tėvams. Paprastai tada jis ne tik elgiasi taip, kaip nori jo tėvai, bet ir pradeda save patį vertinti pagal jų kriterijus, t.y, introjektuoja (prisiima) jų vertinimus, pagal kuriuos bando konstruoti atitinkamą Aš vaizdą. Mat vaikas suvokia tėvų nepritarimą jo elgesiui kaip jo paties nevertinimą ir tada jaučiasi nesaugiai. Tai skatina vaiką ne tik elgtis atitinkamai pagal tėvų reikalavimus, tačiau ir pradėti vengti tokių patyrimų, kurie gresia tėvų meilės netekimu (pvz.: pykčio, kuris dažnai yra tėvų smerkiamas). Iš tėvų vertinimų vaikas pradeda formuoti tokį savo vaizdą arba save, kokį jį norėtų matyti tėvai. To pasekoje pamažu teigiamo vertinimo poreikis perauga į teigiamo savęs vertinimo poreikį. Tai poreikis vertinti save teigiamai, tačiau kriterijus savęs vertinimui yra perimamas iš aplinkinių žmonių, dažniausiai tėvų. Tokiu atveju pradžioje buvę išorinėmis vertinimo sąlygomis įvairūs tėvų reikalavimai tampa žmogaus introjektuotomis vertės sąlygomis. Tada vaikas nesijaučia vertingas jei jis nepatenkina šių vertės sąlygų ir todėl stengiasi elgtis pagal jas – vengti tam tikro elgesio ir jausmų, nesvarbu kiek naudingi ar malonūs jie jam būtų. Taigi, žmogus daugiau nebėra visiškai laisvas pasirinkti – jis nebeišreiškia savęs pilnai, nes turi pasverti visą savo elgesį pagal šiuos kriterijus. Atitinkamai formuojasi ir jo Aš, kuris pradeda nebeatitikti organizmo patyrimo, nes jis netenkina tėvų iškeltų
Tokiu atveju vaiko (vėliau ir suaugusio žmogaus) Aš patiria grėsmę iš su juo nesuderinamų patyrimų pusės. Tada grėsmingas patyrimas yra išstumiamas iš sąmonės arba patiriamas netinkamai.

Sąveika tarp organizmo, patyrimo lauko ir Aš. Nekoherentiškumas

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3219 žodžiai iš 6276 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.