Pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Getės, Šilerio, Bairono, Puškino. Tai iškiliausia Vidurio Europos literatūros figūra, pakelta į aukštybes “Tautų pavasario” bangos.
Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir lenkiškumo simbolis. Lietuviams – savos žemės ir savos istorijos augintinis. Gudams – Naugarduko – Lydos apylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas. Tai kūdikis, kurį pakrikštijo romantizmas, atverdamas jam gimtojo krašto istorijos prasmę ir europietiško universalumo erdves.
Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Kūčių naktį galbūt Zaosės dvarely, per 40 km nuo Naugarduko, o gal pačiame Naugarduke, kur ir buvo pakrikštytas. Tėvai priklausė smulkių šlektų luomui. 1806 m. tėvas įsigijo Naugarduke mūrinį namą, nuo tada šeima nuolatos gyveno Naugarduke. Čia Adomas su broliu Aleksandru lankė dominikonų vidurinę mokyklą. Lenkų kalba tapo gimtaja poeto kalba. Mickevičių namuose buvo sekamos pasakos gudiškai ir lenkiškai, skambėjo lietuviškos dainos, dažniausiai rugepjūtės metu.
1815 m. rugsėjo 10 d. Adomas Mickevičius atvyko į Vilnių ir įstojo I Vilniaus universiteto mokytojų seminariją. Prasidėjo rimtos studijos reformuotame vakarietiško tipo Vilniaus universitete, garsėjusiame fprofesorių žvaigždynu ir turtinga biblioteka. Adomas Mickevičius pasirinko literatūros ir laisvųjų menų skyrių, studijavo graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas.
Ketveri studijų metai suteikė A. Mickevičiaus intelektui universalių žinių pamatą, susiejo gimstančias kūribines užmačias su gimtuoju kraštu ir jo praeitim. Tie metai subrandino moralines asmenybės nuostatas – ištikimybė draugams ir tėvynei, didelių dalykų siekis, tiesumas ir ryžtas.
1819 m. rugsėjo 9 d. A. Mickevičius išvyko į Kauna, – ten jis buvo paskirtas dirbti apskrities mokyklon istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. Kaune A. Mickevičius patyrė pirmą galingą kūrybos proveržį. 1822 m. Vilniaus universiteto spaustuvininkas išleido pirmą eilėraščių knygą “Poezija” 500 egzepliorių tiražu. 1823 m. pavasarį pasirodė antrasis “Poezijos” tomas, kuriame buvo įdėta poema “Gražina” ir draminės poemos “Vėlinės” II bei IV dalys.
A. Mickevičiaus baladėse, romansuose, eilėraščiuose romantinis peizažas – tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinaitės, klaidžiojančios ugnys, užkeiktas kalnas – pirmąsyk tampa Lietuvos kraštovaizdžio dalimi. Jis dvelkia nežinomybės paslaptimi, grėsmės nuojauta, keistu svyravimu tarp matomų ir nepatomų dalykų. Tai, kas liko anapus mirties brūkšnio, gryžta atgal į gamtą, kuri tampa gyvųjų ir mirusiųjų vienovės riba. Vidurnaktį sudunda žirgo kanopos, ir žuvęs kare mylimasis nusineša mergelę per miškus ir kalnus į savo kapą. Gamtoje slypi demoniškos jėgos ir kraupus beribiškumas, kurio neįmanoma išmatuoti. Romantinis žmogus – toks pat beribis ir paslaptingas kaip ir gamta – pirmąsyk atsistojo ant Nemuno ir Nėries krantų. Tai sukrėstas žmogus, įtrauktas į tragiškų svyravimų verpetą. Jis apimtas kontrastiškų nuotaikų kaitos, kuri ardo vidinę tapatybę – norisi sunaikinti save ir atgimti visai kitu pavidalu.
Poemoje “Gražina” žmogus gyvena netikėtų lūžių, apsisprendimų virsmo situacijoje: jis neatpažįstamai kitoks iš ryto, negu buvo vakare. Naugarduko pilies žmona užsideda šarvus ir stoja mušin prieš kryžiuočius, pasiryžusi sukliudyti savo ambicingam vyrui susidėti su Lietuvos priešais. Tėvynė yra didis imperatyvas, reikalaujantis pasiaukoti ir žūti. Lietuvė moteris turi ryžtis didvyriškam poelgiui – toks yra klasicizmo epochos paliktas etikos kodeksas.