Turinys
Įvadas 3
Romantizmas 3
Romantizmo literatūra 3
Romantizmo menas 4
Mickevičius ,,Ponas Tadas” 5
Lietuvių literatūra romantizmo laikotarpiu 6
Išvados 8
Įvadas
Romantizmo sąvoka yra daugiareikšmė. Ja įvardijamas meninio vaizdavimo
tipas, priešingas realistiniam (dominuoja tikrovės atkūrimo, bet perkūrimo
principas).
Literatūros istorijoje romantizmu vadiname literatūros ir meno kryptį,
kuri Vakarų Europos šalyse formavosi XVIII ir XIX amžių sandūroje , vėliau,
XIX amžiaus pirmoje pusėje, paplito Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje. Ši
kryptis atsispindėjo nusivylimą Švietimo epochos idėjomis, klasicizmo
estetika.
Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kuriuo
viduramžiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės
karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis
romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus
pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo
atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas.
Romantizmas
Romantizmo tėvyne laikoma Vokietija, – iš jos romantinio meno idėjos
sklido po visą Europą.
Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII
a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą,
subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo
klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.
Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras
emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir
žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas;
genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas
į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų
kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių
taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius
potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir
etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms,
paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.
Romantizmo literatūra
Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX
amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo
rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros
taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl
negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi
prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai
įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo
literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį
į gyvenimo reiškinius.
Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas
(Wordsworth) ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines
balades”. Santūrioje Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir
po dvejų metų ji buvo pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad
tikįs, jog poezija yra nesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinys
ir primygtinai teigė, kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo
natūrali dikcija. Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad
turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė
Baironas (Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypač
puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poeto
asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozos
kūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Anglo
opiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio peno
viduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinio
ir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpio
kūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Iš
esmės jis jau buvo simbolistas.
Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas.
Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą
romantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui.
Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J.
G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš dalies
J. V Gėtė (Goethe).
Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos
“Kromvelis” pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir
traktuoti kūrinio siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”.
Prancūzų romantizmas darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir
kitų šalių menininkų kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII
amžiaus iki XIX amžiaus pabaigos.
Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimas
racionalizmui arba, kitaip
sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiai
sekti Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytis
taisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles ir
laisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su
Prancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene de
Šatobrianas (Chateaubriand).
Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindinius
etapus. Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotos
aspiracijos, kurių pradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje
–Š. Nodje. Jo novelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingas
apskritai visiems romantikams. Tuo metu prie romantikų būrelio prisideda ir
tada dar labai jaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visi
romantikai labai vertina Šatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybos
stilių, visuomenė stengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtinių
teigiamieji veikėjai. Po kurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kurios
aktyviausi nariai – Stendalis, Prosperas Merimė, Sent-Bevas. Jie griežtai
nusistatę prieš klasicizmo tradicijas. Labai reikšmingas to meto
programinis dokumentas – Stendalio brošiūra “Rasinas ir Šekspyras”. Joje
labai aiškiai autorius pasisako prieš Rasino klasicistinį teatrą ir iškelia
Šekspyro teatrą. Netrukus abi grupės susivienija ir prasideda antrasis
romantizmo etapas.. Šis metodas visiškai įsitvirtina prancūzų literatūroje.
Šiame judėjime dalyvauja ir vėliau išgarsėsiantis savo realistine kūryba O.
Balzakas. Nuo 1830 metų romantikai išsisklaido kas sau. Tik V. Hugo
ištikimas savo suformuluotiems principams. Jo romanas “Devyniasdešimt
tretieji metai”, išleistas 1873 metais, taip pat romantizmo metodu
parašytas kūrinys, kaip ir visi iki tol.
Jungtinėse Valstijose romantizmo filosofinis pamatas buvo
transcendentalizmo teorija, ryškiausiai atsiskleidusi Emersono, Toro
(Thoreau), E. A. Po (Poe) ir Longfelou (Longfellow) kūryboje. Romantizmo
tradicijų atspindžius galime rasti Volto Vitmeno (Whitman), Džeimso
Fenimoro Kuperio (Cooper), Natanielio Hotorno (Hawthorne) ir Melvilio
kūryboje.
Lietuvių romantizmas susijęs su XIX a. sukilimais (1831, 1863 m.),
nacionalinio išsivadavimo kovomis. Vilniaus universitetas buvo bendra
lietuvių ir lenkų romantizmo mokykla. Vilniaus romantizmo branduolį sudarė
A.Mickevičius, J.Slovackis, J.Kraševskis, V.Sirokomlė-Kondratovičius. Lenkų
kalba jie rašė apie Lietuvą, jos praeitį. Lietuvių romantizmo plėtotei buvo
svarbus ir žemaičių kultūrinis sąjūdis, kuriam atstovavo S.Daukantas,
sukūręs romantizuotą ikiistorinės Lietuvos vaizdinį, S.Stanevičius,
išreiškęs herojinę tautos valią (“Šlovė Žemaičių”), Silvestro Viliūno,