Romantizmas1
5 (100%) 1 vote

Romantizmas1

ROMANTIZMAS : UNIVERSALIZMAS IR TAUTIŠKUMAS.

TAUTINIS ATGIMIMAS. ISTORIJA

ROMANTIZMAS: Kas gi yra toji romantizmo dvasia? Romantizmas kaip reiškinys laikomas atsakomąja reakcija i Švietimo epochos proto kultą. Romantikai atsigręžia i jausmus, intuiciją, vaizduotę. Menininko vaizduote iskeliama i religijos lygmeni.XIX-ą amžių galima vadinti istorijos mokslo amžiumi. Išties, būtent tuo metu istoriografija ir istorikai įgijo iki tol niekuomet neturėtą tokios reikšmės visuomeninį ir profesinį statusą. Tai visu pirma buvo susiję su romantizmo sąjūdžiu, kuris įkūnijo naujo domėjimosi praeitimi bangą. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Romantizmo pavadinimas galėjęs kilti iš romano, kuris šios srovės labiausiai buvo mėgstamas arba iš romaniškų tautų, kuriose daugiausia klestėjo viduramžių kultūra.

Lietuvoje (ir išeivijoje) buvo sukurta nemažai literatūros, kurią drąsiai galime pavadinti romantine. Jai būdingas bendras sąvokų (tėvynė, tauta, dvasia, žemė, duona) vartojimas ir apeliavimas į bendras patirtis bei siekinius. Tame romantizme galima įžvelgti srovę, kurią knieti pavadinti idiliškąja. Jai būdingas tas pats bendrų sąvokų pomėgis, primygtinis bekonfliktiškumas ir konformistiški idealai. Buvo šlovinamos vitališkosios tautos galios, kantrumas bei lyrizmas, nuosekliai vengiant kalbėti apie jos laisvės siekius, orumą, aukštesnes dvasines aspiracijas, nes tuomet išryškėtų apgailėtina tų dalykų padėtis. Nesiimu spręsti, kiek tokį mentalitetą formavusi prisitaikymo psichologija buvo sąmoninga, kiek ne. Tačiau šios srovės poezija rado labai daug gerbėjų, kuriems, matyt, pakakdavo garsiai bei narsiai ištarto žodžio „Lietuva“, ir jie galėdavo vėl palaimingai nuskęsti savo dvasinio konformizmo liūne. Dabar tokia poezija kartais laikoma tautinės sąmonės saugotoja ir žadintoja. Iš tiesų ji tokią funkciją atliko. Bet apsižvalgykime: kiek daug aplinkui pažadintų šiuo savotišku būdu!

Toks romantizmas mūsų literatūroje (kaip kadaise visoje Europoje) pakeitė prievartinį, siaurą pirmųjų dviejų sovietmečio dešimtmečių pseudoklasicizmą, kuriam buvo būdingi griežti formos reikalavimai ir dogmatiška prosovietinė mitologija. Griausmingai skelbiamas turinio ir formos vienybės principas neturėjo jokio turinio, jokios tiesos, jokio supratimo apie literatūrą, nes jo ir nenorėta formuluoti. Išeivijoje būta ir tikrų klasicistų, kaip Henrikas Radauskas, kiti poetai taip pat yra parašę panašaus stiliaus kūrinių, tačiau ši srovė lietuvių kultūroje visada stokojo jai būdingo reliatyvaus ir atitraukto požiūrio į turinį. Radauskas „nestatė namų ir nevedė tautos“ vis dėlto gana skaudžiai, ontologiškai.

Renesansas žavėjosi Antikos vertybėmis kaip antlaikėmis ir tobulomis, o Romantizmas – viduramžiais, todėl, kad juos laikė savo praeitimi. Romantikai idealizuoja praeiti, ypac Viduramzius, iki tol vadintus „tamsiaisiais amziais“. Romantiku kuryboje atgyja „riterystes idejos, ginklo broliskumas, tarnavimas moteriai, ideali meile, keliones, nuotykiai – visa, kuo pasizymi Viduramziu riteriu romanas“ Pradedama kreipti demesi ir i savo tautos praeiti. Romantizmo epochoje tautos ima kovoti del laisves, mazosios tautos sukuria nacionalines kulturas, istaku ieskodamos tautosakoje, mitologijoje, pagoniskoje religijoje. Populiaru tampa rinkti tautosaka, ji imama tyrineti moksliskai – 1835 m. gimsta mitologija kaip mokslas . Imama dometis pirmykstemis visuomenemis, kurios anksciau laikytos „tamsiomis ir barbariskomis“, bei egzotiskais krastais, ypac Rytais, Indija. Zavimasi indu filosofija bei religija. Romantikai prisimena fantastika ir pasakas, ju kuriniuose atgyja mitines ir pasaku butybes. Tai kyla is romantikams budingo nepasitenkinimo tikrove ir dabartimi, jie ilgisi isivaizduojamos salies – ar ji butu is realios praeities, ar legendine, ar sukurta asmenines fantazijos. Vienas iš pagrindinių romantizmo teoretikų buvo Herderis, parašęs veikalą „Idėjos apie visuotinės istorijos filosofiją“ (1784-1791). Jis žmogų laikė tarpininku tarp gamtos ir dvasios pasaulių. Europocentristas, nes Europa jam reiškė istorijos sąmonės tėvynę. Dėl to jos padėtis privilegijuota (evoliucionistas). Jam žmogaus prigimtis ne vieninga, bet įvairialypė. Žmogaus tipą lemia jo rasė – tai yra paveldėtos psichologinės savybės. Taigi, pavienio individo prigimtis kinta, bet rasės psichologinės savybės – ne. Jo teorija problematiška. Pagrindinis dalykas – skirtumai tarp socialinių ir politinių įvairių rasių institucijų remiasi ne rasės istorine patirtimi, o jos vidinėmis psichologinėmis ypatybėmis. Iš čia tiesus kelias rasizmo link.

Vienas iš romantizmo šaltinių buvo atsigręžimas į liaudies kultūrą. Atrandama prancūzų herojinė poema,
trubadūrų poezija, skandinavų sagos, ispanų romancero, Nybelungų giesmė… Nepaprastai suklesti istorinis romanas ir drama (Valterio Skoto ir Viktoro Hugo romanai išverčiami į daugelį kalbų). 1831 m. Šatobrianas konstatuoja: „viskas šiandien įgyja istorijos pavidalą: polemika, teatras, romanas, poezija“.

„Tautų pavasaris“ išryškina istoriografijos, kaip nacionalinės savimonės pagrindimo poreikį. Tai ypač buvo svarbu tautoms, kurios, išlikdamos anachronistinių monarchijų sudėtyje, siekė pagrįsti savo nacionalinį identitetą bei pretenzijas į valstybingumą (italų, čekų, vengrų,, lenkų, serbų kultūrinio gyvenimo (literatūros ir muzikos meno) suklestėjimas). Dėmesys provincijų ir specifinių kultūrinių ar tautinių regionų istorijai. Tai inspiravo tam tikrą visuomeninę veiklą – kūrėsi praeities mylėtojų ir kraštotyrininkų draugijos. Kaip Renesansas atranda Antiką, taip romantizmas – viduramžius. Vokiečių poeto Lesingo mintis: „Viduramžiai – tai naktis, tebunie. Bet naktis pilna žvaigždžių.“ Graikai ir romėnai nebetenka monopolinio intereso. Dar labiau plečiasi istorinės tematikos laukas. Romantikai atranda viduramžius, deja kaip galutinai prarastus, iš čia egzotizmo, tapybiškumo, pusiau mitinio folklorizmo ilgesys. Juos stebina didžiuliai papročių ir tikėjimų kontrastai. Savo paties kilmės, šaknų paieškos. Taip formuojamas nacionalinis identitetas.

Romantizme mokslas tarsi susilieja su svajonėmis, vaizduote, vizijomis. Šalia kritinio metodo lygia greta stovi poezija, intuicija, įsijautimas. Istorikas – romantikas siekia su praeities žmonėmis užmegsti intuityvų kontaktą smpatijos, įsijautimo, emocijos pagalba, ir tai suprantama, nes tie žmonės laikomi protėviais, turinčiais tiesioginius giminystės (kraujo) ryšius. Romantikų filosofija. – Romantizmo atstovai daugiau kaip bet kurios kitos srovės mėgo filosofuoti. Jų filosofija ypač iškelia ir pagilina savyje jausmą, intuiciją ir fantaziją. Tikruoju gyvenimu ir tikruoju pasauliu laiko dvasinį, idealų pasaulį – amžiną, begalinį, neribotą, su dievybe, kurį dažniausiai vadina absoliutu.

Todėl romantikai mėgsta ir vaizduoja tuos žmones, tą gamtą, tą gyvenimą, tą meną, kur atsispindi daugiausia amžinybės, ilgesio.

Žmogus. – Romantikas yra fantazijos ir jausmų žmogus, bet jo jausmai ne tokie, kaip sentimentalistų. Romantikai savo jausmus nuolatos analizuoja. Jų tarpe buvo daug puikių psichologų.

Visokius jausmus romantikas gali sujungti savo sieloje. Jis tariasi greičiau tapsiąs visapusiškas žmogus, jei kreipsis pirma į vieną kraštutinumą, paskui į kitą. Šitoks blaškymasis tarp įvairių jausmų ir įvairių gyvenimo sričių vadinamas proteizmu. Jis ypač skiria romantiką nuo klasiko.

Dažniausiai romantiko širdį pripildo ilgesys; jis nesijaučia patenkintas dabartimi. Tada jis gali pradėti kalbėti vizijomis. Bet didžių norų akivaizdoje ir negalėjimo jų patenkinti sukyla jam nusivylimas, melancholija arba ironija savimi ir gyvenimu.

Romantikas pats sau jaučiasi didžiausias autoritetas, dėl to jis niekina visus dėsnius ir įstatymus, kurie eina ne iš jo paties širdies. Visa, kas ne jo, jis atmeta, minią niekina, net ir žūdamas. Jis individualistas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1228 žodžiai iš 3999 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.