www.nesimokau.com
ROMANTIZMO LITERATŪRA
Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a.
pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą,
subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo
klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.
Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras
emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir
žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas;
genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas
į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų
kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių
taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius
potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir
etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms,
paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.
Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus
pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai
pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių
reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos
meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų
romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į
kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio
herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo
reiškinius.
Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas (Wordsworth)
ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines balades”. Santūrioje
Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir po dvejų metų ji buvo
pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad tikįs, jog poezija yra
nesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinys ir primygtinai teigė,
kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo natūrali dikcija.
Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad turi mažėti
literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė Baironas
(Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypač
puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poeto
asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozos
kūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Anglo
opiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio peno
viduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinio
ir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpio
kūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Iš
esmės jis jau buvo simbolistas.
Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas.
Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą
romantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui.
Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J.
G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš dalies
J. V Gėtė (Goethe).
Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos “Kromvelis”
pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir traktuoti kūrinio
siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”. Prancūzų romantizmas
darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkų
kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus iki XIX amžiaus
pabaigos.
Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimas
racionalizmui arba, kitaip sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiai
sekti Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytis
taisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles ir
laisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su
Prancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene de
Šatobrianas (Chateaubriand).
Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindinius etapus.
Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotos aspiracijos, kurių
pradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje –Š. Nodje. Jo
novelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingas apskritai visiems
romantikams. Tuo metu prie romantikų būrelio prisideda ir tada dar labai
jaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visi romantikai labai vertina
Šatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybos stilių, visuomenė
stengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtinių teigiamieji veikėjai. Po
kurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kurios aktyviausi nariai –