Romantizmas3
5 (100%) 1 vote

Romantizmas3

www.nesimokau.com

ROMANTIZMO LITERATŪRA

Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a.

pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą,

subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo

klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.

Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras

emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir

žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas;

genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas

į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų

kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių

taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius

potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir

etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms,

paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.

Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus

pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai

pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių

reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos

meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų

romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į

kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio

herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo

reiškinius.

Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas (Wordsworth)

ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines balades”. Santūrioje

Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir po dvejų metų ji buvo

pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad tikįs, jog poezija yra

nesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinys ir primygtinai teigė,

kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo natūrali dikcija.

Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad turi mažėti

literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė Baironas

(Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypač

puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poeto

asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozos

kūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Anglo

opiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio peno

viduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinio

ir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpio

kūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Iš

esmės jis jau buvo simbolistas.

Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas.

Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą

romantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui.

Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J.

G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš dalies

J. V Gėtė (Goethe).

Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos “Kromvelis”

pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir traktuoti kūrinio

siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”. Prancūzų romantizmas

darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkų

kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus iki XIX amžiaus

pabaigos.

Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimas

racionalizmui arba, kitaip sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiai

sekti Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytis

taisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles ir

laisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su

Prancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene de

Šatobrianas (Chateaubriand).

Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindinius etapus.

Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotos aspiracijos, kurių

pradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje –Š. Nodje. Jo

novelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingas apskritai visiems

romantikams. Tuo metu prie romantikų būrelio prisideda ir tada dar labai

jaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visi romantikai labai vertina

Šatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybos stilių, visuomenė

stengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtinių teigiamieji veikėjai. Po

kurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kurios aktyviausi nariai –

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 719 žodžiai iš 1437 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.