Romantizmas4
5 (100%) 1 vote

Romantizmas4

Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.

Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius.

Anglų literatūroje romantizmo pradininkais laikomi Vordsvortas (Wordsworth) ir Kolridžas (Coleridge), 1798 metais išleidę “Lyrines balades”. Santūrioje Anglijoje šios knygos pasisekimas buvo milžiniškas ir po dvejų metų ji buvo pakartota. Jos pratarmėje Vordsvortas rašė, kad tikįs, jog poezija yra nesąmoningo ir galingo jausmų pertekliaus padarinys ir primygtinai teigė, kad poezijoje turi būti taikoma kasdienio gyvenimo natūrali dikcija. Kolridžas pabrėžė poeto vaizduotės reikšmę ir sakė, kad turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Anglų romantizmo tradicijas kūrė Baironas (Byron), Šelis (Shelly), Bernsas (Burns), Kytsas (Keats). Jie ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino poeto asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Šie bruožai buvo būdingi ir prozos kūriniams (pvz., Tomo De Kinsi (De Quincey) autobiografinis kūrinys “Anglo opiumo vartotojo išpažintis. Dalis britų romantikų ieškojo kūrybinio peno viduramžių mistikoje. Tokio teiginio įrodymų gausiai galima rasti gotikinio ir istorinio romano autorių kūryboje. Ypač savitas romantizmo laikotarpio kūrėjas buvo dailininkas ir poetas Viljamas Bleikas (William Blake). Iš esmės jis jau buvo simbolistas.

Vokietijos romantizmo kelius tiesė “Audros ir veržimosi” judėjimas. Fridrichas Šlėgelis (Friedrich Schlegel) pirmasis pavartojo terminą romantic pavadinti judėjimui, atsiradusiam kaip prieštara klasicizmui. Žymiausi romantizmo kūrėjai ir teoretikai buvo G. E. Lesingas (Lessing), J. G. Herderis, F. Helderlinas (Hölderlin), F. Šileris (Schiller) ir iš dalies J. V Gėtė (Goethe).

Prancūzų romantizmo principus išdėstė Viktoras Hugo savo dramos “Kromvelis” pratarmėje (1828). Jis skelbė menininko laisvę rinktis ir traktuoti kūrinio siužetą: “romantizmas – tai literatūros liberalizmas”. Prancūzų romantizmas darė didelį poveikį ne tik šalies visuomenei, bet ir kitų šalių menininkų kūrybai ir apėmė gana ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus iki XIX amžiaus pabaigos.

Romantizmas, kaip ir kitose šalyse, atsirado kaip pasipriešinimas racionalizmui arba, kitaip sakant, klasicizmui, kuris reikalavo atidžiai sekti Antikos pavyzdžiu, visur vadovautis protu, griežtai laikytis taisyklių. Europos visuomenė buvo pribrendusi sulaužyti šias taisykles ir laisvinti kūrybos formas. Prancūzų romantizmo pirmieji žingsniai sutapo su Prancūzų revoliucija. Ryškiausias jo pradininkas – Fransua Rene de Šatobrianas (Chateaubriand).

Literatūros istorikai prancūzų romantizmo skiria tris pagrindinius etapus. Pirmajam etapui (1820- 1826) būdingos dar labai miglotos aspiracijos, kurių pradininkas poezijoje buvo A de Lamartinas, o prozoje –Š. Nodje. Jo novelėse ypač ryškus fantastinis elementas, gana būdingas apskritai visiems romantikams. Tuo metu prie romantikų būrelio prisideda ir tada dar labai jaunas rašytojas Viktoras Hugo (1802 – 1885). Visi romantikai labai vertina Šatobriano kūrybą, stengiasi mėgdžioti jo kūrybos stilių, visuomenė stengiasi gyventi taip, kaip gyvena jo kūtinių teigiamieji veikėjai. Po kurio laiko susiburia kita romantikų grupė, kurios aktyviausi nariai – Stendalis, Prosperas Merimė, Sent-Bevas. Jie griežtai nusistatę prieš klasicizmo tradicijas. Labai reikšmingas to meto programinis dokumentas – Stendalio brošiūra “Rasinas ir Šekspyras”. Joje labai aiškiai autorius pasisako prieš Rasino klasicistinį teatrą ir iškelia Šekspyro teatrą. Netrukus abi grupės susivienija ir prasideda antrasis romantizmo etapas.. Šis metodas visiškai įsitvirtina prancūzų literatūroje. Šiame judėjime dalyvauja ir vėliau išgarsėsiantis savo realistine
kūryba O. Balzakas. Nuo 1830 metų romantikai išsisklaido kas sau. Tik V. Hugo ištikimas savo suformuluotiems principams. Jo romanas “Devyniasdešimt tretieji metai”, išleistas 1873 metais, taip pat romantizmo metodu parašytas kūrinys, kaip ir visi iki tol.

Šiuo metu Jūs matote 58% šio straipsnio.
Matomi 825 žodžiai iš 1428 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.