Romantizmo bruožai f r de šatobriano apysakose renė ir atala xix a visuotinė literatūra
5 (100%) 1 vote

Romantizmo bruožai f r de šatobriano apysakose renė ir atala xix a visuotinė literatūra

Romantizmo bruožai F.R.de Šatobriano apysakose “Renė” ir “Atala”

Turinys

I. Įvadas

II. Prancūzų romantizmas

1. Fransua Rene de Šatobrianas

2. “Atala” ir Rene”

III. Išvados

IV. Naudota literatūra

I. Įvadas

R o m a n t i z m ą galima apibūdinti kaip paskutinę kultūrinę Europos epochą, nes jai pasibaigus nebegalima kalbėti apie epochą, kaip apie visumą, apimančią mokslą, meną, literatūrą ir muziką, filosofiją ir visas sritis. Sakoma, kad romantizmas buvo paskutinis bendras požiūris į gyvenimą. Romantizmas prasidėjo XVIII a. pabaigoje ir tęsėsi iki XIX a. vidurio. Tačiau periodizacija kiekvienoje literatūroje savita, bet bendrais bruožais galima išskirti.

Pirmiausia r o m a n t i z m a s iškyla XVIII a. devintajame dešimtmetyje, beveik tuo pat metu, kaip ir Vokietijoje, kur ryškiausiai susiformuoja Jenos (romantikų) mokykloje ir Anglijoje Bleikas, Vordsvortas. Antras laikotarpis XIX a. pirmas dešimtmetis, romantizmo pradai pastebimi Prancūzijoje. Trečiasis laikotarpis XIX a. pirmo dešimtmečio pabaigoje romantizmas išplito visoje Europoje, tam įtakos turėjo Napoleono priespauda. Romantizmas pasireiškė Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Skandinavijoje, Rusijoje. Ypač reikšmingi XIX a. trečias ir ketvirtas dešimtmečiai.

R o m a n t i z m o sąvoka yra daugiareikšmė. Ja įvardijamas meninio vaizdavimo tipas, priešingas realistiniam (dominuoja ne tikrovės atkūrimo, bet perkūrimo principas).

Literatūros istorijoje r o m a n t i z m u vadiname literatūros ir meno kryptį, kuri Vakarų Europos šalyse formavosi XVIII ir XIX amžių sandūroje, vėliau, XIX amžiaus pirmojoje pusėje, paplito Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje. Ši kryptis atspindėjo nusivylimą Švietimo epochos idėjomis, klasicizmo estetika.

Terminas r o m a n t i z m a s susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kuriuo viduramžiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII a. paplitęs angliškasis žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo gyvenusiam klasicizmui, pavadinimas.

Romantizmo rašytojas vaizduoja gyvenimą ne tokį, koks jis yra, o pagražintą, idealizuotą. Kūrybiniame procese išsiskiria kūrėjo autonomija, individualus požiūris į gyvenimą, subjektyvus dabarties laiko ir istorijos vertinimas. Iškeliama nuojautos ir intuicijos svarba, įkvėpimo būsena, o ne racionalus kūrybos procesas. Romantikai atspirties ir išeities ieško ne objektyvioje kasdienybėje, paprastoje tikrovėje, o išskirtinėse, ypatingose aplinkybėse. Menas, pasak romantikų, tai ne realios tikrovės vaizdavimas, o idealios tiesos ieškojimas. Todėl romantikai vengia vaizduoti tikrovę, manydami, kad ji neturi estetinės vertės.

Visi romantikai vienaip ar kitaip susidūrė su savo meto moralinėmis, politinėmis, socialinėmis ir rasinėmis problemomis, todėl romantinei literatūrai būdingas g ė r i o ir b l o g i o kovos motyvas. Romantikų kūrybai taip pat būdingas u t o p i š k u m a s, kadangi dominuoja idealistinės svajonės, kurias įgyvendinti buvo problematiška ir neįmanoma. Romantikas orientuojasi į idealą, todėl savo kūryboje vaizduoja jam brangią svajonę, o jai įgyvendinti nurodo vis kitą būdą, kuris dažniausiai lieka tik siekiniu.

Viena pagrindinių romantizmo problemų, tai konfliktas tarp asmenybės ir buržua. Asmenybėmis XIX a. literatūroje tampa m e n i š k o s p r i g i m t i e s ž m o g u s, savo mąstymu ir dvasinėmis savybėmis išsiskiriantis iš masės ar buržuazinės aplinkos. Buržua romantizme tai vidutinybės sinonimas. Romantikų įsitikinimu, tikras menininkas yra ir išminčius, ir pranašas. Todėl r o m a n t i n i s h e r o j u s yra ypatingas, veikiantis ir gyvenantis neįprastomis, ekstremaliomis situacijomis. Jam būdinga fizinė ar minties galia, jausmų ir aistrų gelmė. Romantinis herojus niekina pragmatišką visuomenės esmę, dažnai pasitraukia iš visuomenės ar yra ištremtas už visuomenės ribų. Taigi romantikai mėgino sukurti idealaus žmogaus paveikslą: kilnaus, drąsaus, ryžtingo, energingo, teisingo.

Romantikų kūriniams būdinga s i m b o l i n ė, alegorinė plotmė. Romantizmo simboliai turi apibendrinamąją prasmę, nėra griežtai apibrėžti ir vienareikšmiai, o sukelia įvairias asociacijas, idealumo ir tobulumo siekį, perteikia lemties ir visagalio laiko jėgą. Laiko perspektyvoje romantikams imponavo V i d u r a m ž i a i ir R e n e s a n s a s. viduramžiai jiems buvo dvasingumo laikai, o Renesanso epochos rašytojai romantikų akyse buvo laisvi kūrėjai, nepripažinę jokių suvaržymų. Todėl romantikus domino Renesanso epochos menas ir literatūra.

Romantikai priešiškai nusiteikę prieš ankstesnių epochų racionalizmą, stengėsi atsisakyti griežtos žanrų klasifikacijos. Todėl jų kūriniams būdinga kelių žanrų dermė, taip pat ieškoma naujų žanrų apibūdinimo (romansas, romanas,, apsakymas, pasakojimas, eskizas). Taigi romantikai realizuoja asmenybės ir kūrybos laisvės sampratą: kūrėjas ir romantizmo literatūra neturi būti varžoma jokių taisyklių.

Romantizmas – konkretus istorinis reiškinys. Kiekvienoje šalyje romantizmas rutuliojosi vis kitomis istorinėmis,
kultūrinėmis aplinkybėmis, todėl įvairių šalių romantizmui būdingos savitos problemos bei skirtingos raiškos formos.

II. Prancūzų romantizmas

Prancūzų romantizmas formavosi ir rutuliojosi permainingoje politinėje aplinkoje. Prancūzų romantizmui atsirasti istorines prielaidas sukūrė XVIII a. pabaigos revoliucija (1789-1794), kurios metu įvykiai keitėsi greitai ir radikaliai. Žlugo tūkstantmetę tradiciją turėjusi monarchija, panaikinti luomai (“Žmogaus ir piliečio Teisių deklaracija” skelbė juridinę piliečių laisvę ir lygybę, pripažino sąžinės, žodžio ir spaudos laisvę). Revoliucija paveikė ir kultūros gyvenimą, pakeitė jo formas: trūkinėjo literatūros ryšys su praeitimi, užsidarinėjo literatūriniai salonai, atsirado kasdieninė spauda, reiškianti spontaniškai kylančias idėjas ir emocijas; nukrito klasikinių studijų lygis, intelektualusis elitas prarado savo reikšmę ir įtaką. Tačiau prasiplėtė skaitančiųjų ratas, todėl literatūra turėjo prisitaikyti prie labai įvairios publikos skonio. Politinės laisvės idėją rašytojai pritaikė ir grožinei kūrybai: kiekvienam valia rašyti, garsiai kalbėti (tiesiogine ir perkeltine prasme), griauti senas idėjas.

Pirmieji romantiniai kūriniai glaudžiai susiję su prancūzų vėlyvuoju sentimentalizmu: paveldi ir puoselėja jausmo kultą, dažnai jam suteikdami specifinio individualizmo, dvasinės nerimasties, ilgesingo skausmo. Keletą šimtmečių prieš tai viešpatavęs klasicizmas pagrindinį vaidmenį kūryboje skyrė protui, reikalavo sekti antikos pavyzdžiais ir skelbė daugelį griežtų taisyklių, kurios varžė kūrybos laisvę. Romantizmas iš pagrindų sulaužė šias įsisenėjusias kūrybos normas. Svarbiausias jo estetinis principas – jausmo ir vaizduotės primatas. Romantizmas gilinasi į sudėtingą žmogaus sielos gyvenimą, leidžiasi į pačias jos gelmes, ypač didelį dėmesį skiria stipriems jausmams ir aistroms, reikalauja laisvės išlieti tuos jausmus, atskleisti savąjį “aš”. jis idealizuoja praeitį, ypač viduramžius, ieško neįprastų efektingų vaizdų ir siužetų, negailestingai laužo sustabarėjusius formos kanonus. Būdingas kai kurių romantikų bruožas – atsiribojimas nuo realios kasdienybės, polinkis į misticizmą, religiją (Šatobrianas, Lamartinas). Tačiau pažangesnieji romantikai nevengia socialinių klausimų, svajoja apie geresnės visuomenės sukūrimą, kovoja dėl žmogaus asmenybės laisvės (V.Hugo, Žorž Sand, E.Siu).

Prancūzų romantizmas susiformuoja šiek tiek vėliau nei Vokietijoje ar Anglijoje; tobuliausias formas įgauna apie 1830-1850 metus. Tačiau atskirų autorių kūryboje romantiniai motyvai ryškūs ir antroje XIX a. pusėje, kai literatūros scenoje jau viešpatauja natūralizmas. Prancūzų romantizmui būdingas nuotaikų spalvingumas, idėjų ir romantinių idealų gausa, drąsus įvairiapusiškas eksperimentavimas forma ir meninės raiškos priemonėmis. Kita vertus, tiek anglų, tiek vokiečių literatūra suvaidino didelį vaidmenį prancūzų romantizmo raidoje: iš pirmosios į prancūzų literatūrą atėjo maištas prieš klasicistines taisykles, polinkis į fantastiką, praeities garbinimas, iš antrosios – gamtos pamėgimas, sentimentalus misticizmas.

Prancūzų romantizmo skiriami trys pagrindiniai etapai. P i r m a j a m e t a p u i (1820-1826) būdingos dar labai miglotos aspiracijos, kurių pradininkas poezijoje buvo Alfonsas de Lamartinas (1790-1869), o prozoje – Šarlis Nodje (1780-1844). Lamartino eilėraščių rinkinio “Meditacijos” pasirodymas (1820) laikomas šio etapo pradžia. Poetas čia intymiai išsako savo jausmus – neviltį, meilę, nerimastį, apdainuoja gamtos grožį. Šarlio Nodje novelėse ypač ryškus romantikams būdingas fantastinis elementas. Kuriasi literatūrinės grupės, kuriose vyksta diskusijos, skaitomi nauji kūriniai. Garsiausia iš pirmųjų grupių, kuriai priklausė Viktoras Hugo, Alfredas Vinji ir kt., telkiasi Emilio Dešano salone, o įžymiausia iš vėlesniųjų – (nuo 1824 m.) – Š.Nodje salone. Šie novatoriai dar labai nuosaikūs, neturi konkrečiai susiformavusios doktrinos. Jie žavisi Šatobrianu ir skelbiasi tęsią jo tradicijas, neapkenčia liberalizmo, atmeta jiems taikomą “romantikų” etiketę.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1523 žodžiai iš 4825 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.