Romantizmo epocha muzikoje
5 (100%) 1 vote

Romantizmo epocha muzikoje

Romantizmo epochos muzikos stiliaus raida

XIX amžius dažnai vadinamas romantizmo epocha. Nors ir netolygiai reiškęsis skirtingose meno rūšyse, romantizmas išties buvo vyraujantis XIXa. stilius. Tačiau romantizmas – tai ir pasaulėžiūros reiškinys, įtakojęs XIXa. filosofiją, politiką, teisę, gamtos mokslus, meną, religiją. Todėl pats romantizmas nėra visą laiką vienodas stilius. Muzikoje reikia skirti ankstyvąjį , vidurinįjį ir vėlyvąjį romantizmo stilių.

Ankstyvasis romantizmas gyvavo pirmuosius tris XIXa. dešimtmečius. Jis dar yra veikiamas klasicizmo tradicijų ir egzistuoja šalia jo. Ankstyvieji romantikai – F.Šūbertas, E.T.Hofmanas, K.M.Vėberis, Dž.Rosinis, N.Paganinis, Dž. Fildas, F.Mendelsonas tebesilaiko klasicistinių formų ir žanrų, muzikinės kalbos, komponavimo principų, nors juos modifikuoja, “suromantina”. Šiuo laikotarpiu suklesti instrumentinė ir vokalinė miniatiūra bei jų ciklai, sukuriama romantinė lyrinė simfonija, programinė simfoninė uvertiūra., romantinė fantazija. Ankstyvasis romantizmas iškelia būdingas romantizmo menines temas, formuoja svarbiausias estetines nuostatas, muzikos formos kūrimo principus ir dramaturginio plėtojimo priemones.

Svarbiausiąją estetine nuostata tampa meninių vaizdų lyrinė išraiška. Ji kyla iš to, kad romantikai, būdami individualistais, viską vertina ir išreiškia subjektyviai. O subjektyvus įdėjų, temų, nuotaikų reiškimas neišvengiamai esti paženklintas didesne ar mažesne lyrizmo doze, nes subjektyvioje kūryboje, kuri remiasi emocijomis ir intuicija, pirmiausia dalyvauja asmeninis kūrėjo “Aš” , o ne objektyvios, visuotinai priimtos estetinės nuostatos. Todėl lyrizmas tapo būdingiausiu romantizmo meno ir stiliaus bruožu. Tačiau tai nereiškia, kad visas romantinis menas tėra vien lyrinis išsisakymas. Priešingai: romantizmo menas kaip reta tragedijinis ir komiškas, dramatiškas ir ekspresyvus. Bet ir tragizmas ir komiškumas, dramatizmas ir ekspresija neišvengiamai “sušildyti” lyriškumo. Jie sulyrinti.

Ankstyvieji romantikai kaip tik ir iškėlė, sureikšmino lyrinį muzikos pradą. Muzikos lyrizacija natūraliai sukėlė tikrą miniatiūros žanro bumą. Miniatiūra visų pirma ir tikro lyrinio išsisakymo, romantinių temų subjektyviai išraiškai. Neregėtai suklesti dainos ir instrumentinės miniatiūros žanrai: muzikinis momenta, ekspromtas, daina be žodžių, noktiurnas. Tačiau tipiškas romantikams siekimas išreikšti kontrastingą, prieštaringą, dramatišką pasaulio ir gyvenimo, jausmų ir aistrų vaizdą, netrukus priverčia miniatiūros jungti į ciklus – vieningus ir vientisus idėjine koncepcija, bet kontrastingus ir prieštaringus vidiniais meniniais vaizdais.

Muzikos lyrizacija iškėlė ir sureikšmino buitinius žanrus , jų intonacijas, rimtai greitai prasismelkė i akademinius žanrus.

Romantikai lyriškai traktavo ir klasicistinius žanrus: sonatą, simfoniją, konertą, kvartetą bei sonatos formą. Pastarojoje svarbiausiuoju komponentu tampa išraiškinga, turtunga, dažnai voklaiška melodija. Savo ruožtu bethoveniškąjį motyvinio vystymo principą koreguoja arba keičia melodinis vystymas, varijaciškumo principas arba kontrastingų meninių vaizdų gretinimas. Todėl nyksta ribos tarp ekspozicijos, temų perdirbimo ir reprizos, atsiranda atskiri, net uždari melodiniai epizodai. Užtat sureikšminama repriza, kurioje kondensuojamas tematinis vystymas, suaktyvinama muzikinio plėtojimo eiga.

Svarbiausia muzikinės kalbos priemone tampa melodija. Tai natūrali muzikos lyrizacijos išdava. Dabar nebe harmoninis planas, o melodijos nuolatiniai “potvyniai“ ir “atoslūgiai“ plėtoja ir konstruoja formą. Melodija vis labiau chromatizuojama, ji “klauso“ tik kompozitoriaus vaizduotės. Melodijos vingiavimas paklūsta harmonijai, kur didėja nepastovios harmonijos, vis ilgesnių ir tolimesnių moduliacijų reikšmė. Ypač pamėgstamos enharmoninės moduliacijos, staiga keičiančios harmonijos spalvą ir tarsi pervedančios muziką iš vienos skambėjimo spalvinės erdvės į kitą ir leidžiančios melodijai tarsi iš naujo pradėti savo bėgimą. Vis įvairesni ir prasmingesni darosi disonansai , neakordiniai garsai.

Ankstyvieji romantikai puoselėjo homofoninę faktūrą, tačiau ypač didelio žavesio jai teikė subtili pabalsinė polifonizacija.

Na ir pagaliau ankstyvųjų romantikų kūryboje pradėjo formuotis būdingiausi dramaturginiai muzikos plėtojimo principai: leitmotyvizmas ir monotematizmas.

Leitmotyvas (vok. Leitmotiv, – pagrindinis motyvas) – tai palyginti trumpas muzikinis (melodinis, harmoninis, ritminis, tembrinis ar visuminis) darinys, daug kartų pasikartojantis muzikos kūrinyje arba jo dalyje. Leitmotyvai leido suvienyti muzikinio kūrinio dramaturgiją, sureikšminti norimą muzikinę idėją, meninį vaizdą, operinį personažą, charakterizuoti konkrečią nuotaiką, emociją, daiktą, reikškinį ar sąvoką. Nenuostabu, kad leitmotyvai pirmiausiai atsirado operoje: dar XVIIIa. pabaigoje juos epizodiškai naudojo V.A.Mocartas, A.Gretri, E.Mehiulis, L.Kerubinis ir kt. Bet tik romantikų – L.Šporo, E.T.Hofmano, K.M.Vėberio kūryboje leitmotyvai tapo viena svarbiausių muzikinės charakteristikos priemonių.

Monotematizmo principas reiškė kūrinio komponavimą remiantis viena ypač svarbia tema ar vienu temų
kompleksu. Tačiau monotematizmas skiriasi nuo vienatemiškumo, būdingo paprastoms formoms, fugai, variacijų formai. Monotematizmo principu buvo kuriami ir miniatiūra, ir sonatinių – simfoninių ciklų žanrai. Monnotema buvo tarsi kūrinio idėja fix, motto. Šis principas ankstyvųjų romatikų kūryboje tik formavosi. Išsiskleidė ir tapo reikšmingiausiu sekančio romantizmo stiliaus raidos etapo muzikoje.

Vidurinis (brandusis) romantizmo etapas muzikoje apima laikotarpį nuo 1830m. iki 7 – ojo dešimtmečio. Tuo metu išsiskleidžia Šūmano, Berliozo, Listo, Verdžio, Vagnerio, Šopeno, jaunojo Bramso kūryba.

Vaisingai ir rezultatyviai muzikoje įgyvendinama menų sintezės idėja. Šios veiklos rezultatas: sukuriama romantinė programinė muzika ir jos žanrai – programinė simfonija ir simfoninė poema; klasikinė tradicinė opera reformuojama virsta muzikine drama; klasikiniai cikliniai žanrai vidiniai sintezuojami i monolitiškus vienos dalies kūrinius – vienos dalies sonata, koncertas; menų vienigumo siekiai sumaišo skirtingų menų rūšių estetines ir net formos, meninės kalbos savybes – muzika siekia sužadinti literatūrines, filosofines, tapybines asociacijas, opera – simfonizuojama, simfonija – poetizuojama ir pan. Tada visai suprantama, kai Šūmanas pareiškė: “Vieno meno estetika yra ir kito meno estetika. Skiriasi tik medžiaga“. Šis šūkis ir menų sintezės idėja buvo visiška priešingybė klasicizmo estetikai, reikalavusi aiškiai atskirti vieną meno rūšį nuo kitos. Romantikai tuo tarpu kalba ne tik apie, pavydžiui, poezijos, muzikos, tapybos, skulptūros, kaip atskirų meno rūšių ypatybes, bet ir apie šių menų specifines savybes, taikytinas visoms meno rūšims, menui apskritai, net gamtos ir pasaulio ypatybėms nusakyti, – t.y. kalba apie bet kurio meno poetiškumą, muzikalumą, plastiškumą. Tad romantikams literatūra gali būti muzikali, o muzika – literatūriška, tapybiška ir t.t. Jie sako: “plastika – objektyvi muzika, muzika – subjetyvi plastika“. Listas visai nuoširdus ir teisingas teigdamas: “Rafaelis ir Mikelandželas pradėjo man suprasti Mocartą ir Bethoveną“. Vokiečių poetas Tykas rašo žodines simfonijas, lietuvių dailininkas Čiurlionis tapo spalvų sonatas. Tad romantinkų literatūra, poezijai dažnai yra paveiksliškos, vaizdingų aprašymų kūriniai. Muzika, veikiama literatūros ir dailės linksta į siužetiškumą arba tapybiškumą, vaizdingumą, teatrališkumą.

Štai kodėl atskiri voklainiai ar instrumentiniai kūriniai jungiami į ciklus: taip lengviau nuosekliai atskleisti kokį nors siužetą. Štai kodėl gimsta programinė muzika – pagal literatūros, dailės, kitų menų kūrinius, tų kūrinių siužetus arba idėjas. Vienas menas praturtina kitą ir vertintojui jų sintezė leidžia patirti gilesnius ir pilnesnius išgyvenimus. Todėl Novalis sako: “Plastinio meno niekada nereikėtų žiūrėti be muzikos, ir priešingai – muzikos kūrinių reikia klausytis puikiai dekoruotose salėse. Poezijos kūriniais reikia gėrėtis plastinio meno ir muzikos draugijoje“.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1204 žodžiai iš 3737 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.