Romantizmo literatūra
5 (100%) 1 vote

Romantizmo literatūra

Romantizmo pavadinimas galėjęs kilti iš romano, kuris šios srovės labiausiai buvo mėgstamas arba iš romaniškų tautų, kuriose daugiausia klestėjo viduramžių kultūra.

Romantikų filosofija. – Romantizmo atstovai daugiau kaip bet kurios kitos srovės mėgo filosofuoti. Jų filosofija ypač iškelia ir pagilina savyje jausmą, intuiciją ir fantaziją. Tikruoju gyvenimu ir tikruoju pasauliu laiko dvasinį, idealų pasaulį – amžiną, begalinį, neribotą, su dievybe, kurį dažniausiai vadina absoliutu.

Todėl romantikai mėgsta ir vaizduoja tuos žmones, tą gamtą, tą gyvenimą, tą meną, kur atsispindi daugiausia amžinybės, ilgesio.

Žmogus. – Romantikas yra fantazijos ir jausmų žmogus, bet jo jausmai ne tokie, kaip sentimentalistų. Romantikai savo jausmus nuolatos analizuoja. Jų tarpe buvo daug puikių psichologų.

Visokius jausmus romantikas gali sujungti savo sieloje. Jis tariasi greičiau tapsiąs visapusiškas žmogus, jei kreipsis pirma į vieną kraštutinumą, paskui į kitą. Šitoks blaškymasis tarp įvairių jausmų ir įvairių gyvenimo sričių vadinamas proteizmu. Jis ypač skiria romantiką nuo klasiko.

Dažniausiai romantiko širdį pripildo ilgesys; jis nesijaučia patenkintas dabartimi. Tada jis gali pradėti kalbėti vizijomis. Bet didžių norų akivaizdoje ir negalėjimo jų patenkinti sukyla jam nusivylimas, melancholija arba ironija savimi ir gyvenimu.

Romantikas pats sau jaučiasi didžiausias autoritetas, dėl to jis niekina visus dėsnius ir įstatymus, kurie eina ne iš jo paties širdies. Visa, kas ne jo, jis atmeta, minią niekina, net ir žūdamas. Jis individualistas.

Gamta. – Žvelgdami į gamtą, kaip į amžinybės simbolį, romantiškai žavisi visai kitais jos savitumais negu vokiečių klasikai, natūralistai. Jie įsigilina į paslaptingą gamtą. Romantikų įtakoje labiau imta domėtis gamta, išaugo gamtos filosofija.

Romantiški Rytai. – Dabartinis gyvenimas romantiko nevilioja. Jis veržiasi į erdvės ir laiko tolius – į Tolimuosius Rytus ir viduramžius.

Rytuose dar glūdi pasaka ir tikrovė drauge. Poetai keliauja į Rytus. Poezijai ima Rytų gyvenimo motyvus. Mokslas tyrinėja Rytų pasakas, indų kalbą, sukuria lyginamąją kalbotyrą.

Viduramžiai. – Romantizmo kūryba motyvų atžvilgiu yra viduramžių renesansas, kaip klasika yra graikų renesansas. Joje kalbama apie riterystės idėją, ginklo brolius, tarnavimą moteriai, nuotykius, idealią meilę, keliones. Čia ir Dievo meilė, atsiskyrėlis tylioje celėje, besimeldžiąs vienuolis.

Romantikus žavėjo viduramžių menas, religinė tapyba, liaudies kūryba, kuriai „audringieji genijai“ buvo „pralaužę ledus“. Ypač pasaka darosi brangi, nes ji sujungia realų su fantazijos pasauliu. Dėl to romantikų kūryboje dažnai pinasi dvasios ir demonai.

Su liaudies kūryba romantikai pamilo ir tai, kas sava, tautiška. Kyla tautybės (iki šiol tik valstybės!) sąmonė. Pradeda busti tautos ir kovoti dėl laisvės. Laisvė darosi ne tik individo, bet ir tautos brangenybe.

Romantinės literatūros forma. – Per poeziją romantikai artėja į begalybę. Per poeziją nori padaryti gyvenimą ir visuomenę poetišką, o pačią poeziją priartinti prie gyvenimo.

Kaip gyvenime yra viskas susipynę kartu, liūdesys ir džiaugsmas, taip ir poezija turi sujungti visas poezijos rūšis. Dėl to romantikai nepaiso žanrų. Mėgsta romano formą, kuriame visi žanrai susijungia.

Begalybės negalima matyti, bet tik nujausti pro matomas formas. Dėl to romantikai mažiausiai mėgsta tą meną, kuris materialus ir aiškiais kontūrais prabyla (plastika). Daugiau imponuoja tapyba, bet daugiausia – muzika ir poezija.



Džordžas Noelis Gordonas Baironas

(1788-1824)

Gimė Londone. Gražaus veido, bet lyg tyčia apsigimęs raišas. Tas fizinis trūkumas temdė visą jo gyvenimą.

Tėvai ir visa giminė buvo aristokratai, išdidėliai, avantiūristai, nutrūktagalviai. Į juos panašus ir Dž.G.Baironas.

Mokykloje mokėsi vidutiniškai, bet nei su mokytojais, nei paskui su profesoriais nesutarė. Gerai sugyveno tik su gerais draugais, kurie tenkino jo norą visur būti pirmam. Dž.G.Baironas gerai šaudo, jodinėja; jis geras kalbėtojas, vienas geriausių Anglijos plaukikų, vienas prašmatniausių pramuštgalvių.

1807 m. DŽ.G. Baironas išleido savo eilių rinkinį „Poilsio valandos“. Škotų „Edinburgo apžvalga“ jauną poetą smarkiai subarė ir išjuokė. Ir Baironas rašo satyrą, pavadintą „Anglų bardai ir škotų apžvalgininkai“. Joje skaudžiai išjuokia savo kritikus, išpeikia visus, kaip savo konkurentus. Satyra sukelia audrą. Dž.G.Baironas pasijunta vienas prieš visus. Net kai nuvyksta į Lordų rūmus, jis ten nelaukiamas. Jis meta pačią Angliją ir iškeliauja į Rytus, apie kuriuos mėgdavo skaityti dar mokykloje.

Tačiau bastūno gyvenimas negali nuraminti. Jį slegia melancholija, nenoras gyventi, rūpesčiai dėl skolų. Gavęs pranešimą apie motinos ligą, skuba į Angliją, bet motina jau mirusi. Išdidumas neleidžia savo skausmo parodyti kitiems, ir Dž.G.Baironas nedalyvauja motinos laidotuvėse.

Tai buvo 1811 m. Netrukus parlamente jis sako pirmą kalbą, gindamas darbininkus, kurie sudaužė mašinas, atėmusias jiems darbą. Tai buvo puikiausia reklama už poros dienų pasirodžiusioms „Čaild Haroldo kelionėms“, jo parsivežtai iš kelionės eiliuotai poemai. Pasisekimas netikėtas. Per 4 savaites išėjo
net 7 leidimai. Dž.G.Baironu žavisi poetai, filosofai, moterys.

Tame garbės svaigulyje Dž.G.Bairono akį patraukia griežta, stipraus angliško charakterio, jam nepataikaujanti turtingo barono duktė. Jį vilioja ir pinigai, kuriais galėtų pataisyti savo reikalus. Mergina galvoja galėsianti patį Dž.G.Baironą sutramdyti. Susituokia. Bet jis buvo plevėsa, plevėsa ir liko; prašvilpė savo ir žmonos turtą. Pagaliau trūko jos kantrybė: su dukrele Ada, kurią Dž.G.Baironas labai mylėjo, išvažiuoja pas tėvus.

Kaip Dž.G.Baironas buvo visų garbinamas tą dieną, kai buvo išspausdinta „Čaild Haroldo kelionės“, taip jis staiga pasijuto išmestas iš visuomenės tą dieną, kai jį paliko žmona. Anglai negali pakęsti, kad būtų ardomas išorinis padorumas. Išdidusis Dž.G.Baironas ryžtasi antrąkart bėgti iš tėvynės.

1816 m. nukeliauja į Šveicariją. Čia pradeda rašyti „Čaild Haroldo“ antrąsias 2 giesmes, „Manfredą“. Smalsuoliai anglai ir čia jį seka, skleidžia naujus gandus. Išvyksta į Italiją. Niekada jis nesijautė toks prislėgtas, taip neapkenčiąs visuomenės ir ypač Anglijos. „Mintis, kad kuris bičiulis sumanys man padaryti lokio paslaugą, perkeldamas mano kūną į jūsų tėvynę, mane pačiam mirties patale įves į pasiutimą. Aš nenoriu būti sugraužtas jūsų kirminų“. Čia jis parašo „Manfredą“, „Kainą“.

Šiek tiek Dž.G. Baironą nuramina grafienė Gvičioli, kuri nurodo naują sritį energijai reikšti – padėti Italijai vaduotis iš Austrijos valdžios.

Dž.G.Baironas prisideda prie Italijos revoliucionierių. Jo namai, nuo kratų lordo titulu apsaugoti, virsta slaptų susirinkimų vieta, ginklų sandėliu. Dž.G.Baironas raštais pliekia visą tvarką, reikalauja revoliucijos.

Kai dėl laisvės prieš turkus sukilo graikai, Dž.G.Baironas perka laivą, samdo kariuomenę ir plaukia graikams padėti. Jį sutiko su muzika, su patrankų saliutu. Bet nebuvo lemta Dž.G.Baironui kovoje žūti. Persišaldęs sunkiai suserga. 1824 m. balandžio 19 d. vakare šėlo audra, ir Dž.G.Baironas baigė ne mažiau audringą savo gyvenimą. 37 patrankų šūviai – poeto metų skaičius – paskelbė jo mirtį. Buvo Velykos. Graikai per tą džiaugsmo šventę nei varpais skambino, nei linksminosi. Liūdėjo poeto. Dž.G.Bairono kūnas vis dėlto buvo parvežtas į Angliją.„Kainas“

Siužetas. – Saulėtekis. Pirmieji žmonės dėkoja Jehovai, kad jis leido šviesą ant vandenų, atskyrė dieną nuo nakties. Garbina jį ir pirmųjų žmonių vaikai – nuolankus Abelis, meili Ada, Cilė. Taika ir ramybė tarp jų. Tik vienas Kainas neatveria lūpų. „Kodėl tu tyli?“- klausia Adomas. „Aš neturiu ko Dievą prašyti… “ Bet jis turįs padėkoti Dievui: „Juk tu gyveni!“ – „Bet aš mirsiu“,- atkerta Kainas. Ir kada Adomas baigia maldas ir eina su vaikais į darbą, vienas Kainas lieka filosofuoti: klausti ir klausti ir į klausimą nerasti atsakymo:

„Ir tai gyvenimas. Darbuokis, bet kam gi

Man darbuotis skirta? Dėl to

Kad mano tėvas nusidėjo,

Bet argi aš tuo kaltas? Aš pats gi negimiau.

Ir gimti aš visai juk nenorėjau“.

Kainas mato, kad reikia dirbti, kentėti ir mirti. Bet jį kamuoja klausimas: kam visa tai? Mintis apie gyvenimą po mirties neateina į galvą.

„Nusilenk man kaip Viešpačiui“,- taria pasirodęs Liuciferis, tada jis atsakysiąs į tuos klausimus.

„Aš kelių niekados nesulenkiau

Prieš mano tėvo Dievą, nors Abelis ir

Dažnai mane maldavo, kad aš

Aukoj jo dalyvaučiau.

Kam gi aš lenksiuos prieš tave?“

Liuciferis:

„Kas niekad Jam nesilenkė,

Tas lenkias prieš mane“.

Ir trokštantį žinoti Kainą Liuciferis paima į gyvybės ir mirties karalystes, rodo praėjusius, dabartinius ir būsimus amžius. Bet kuo daugiau Kainas pažįsta, tuo labiau niaukiasi jo siela. Jis patiria, kad visas pasaulis, lygiai kaip ir žmogus, „gyvena, skursta ir pasmerktas mirti“. Visi gražieji praeities pasauliai jau dulkėmis pavirtę; dulkėmis pavirs ir ateities pasaulis. O pats Kainas, sako Liuciferis, turės dauginti Adomo giminę, turės valgyti, gerti, drebėti, juoktis, verkti, miegoti ir – mirti. Ir Kainas įsitikina, kad jis tik dulkė, kad jis niekas.

Kaino skausmą pažinimas tik padidino. Anksčiau jis vieną paguodą turėjo: jį džiugino sesers – žmonos Ados grožis ir meilė. Bet Liuciferis skelbia, kad visoks grožis, taigi ir brangiausio pasaulyje žmogaus – Ados grožis sunyks, žus.

Ir dar baisiau! Kaino sūnelis Enochas, tik gimęs, jau yra pasmerktas amžinai kentėti. Jis būtų laimingesnis, jei Kainas miegantį jį paimtų ir į akmenį sutrupintų jo galvą. „Geriau negimti, nei gyventi, kentėti ir mirti“.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1577 žodžiai iš 5218 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.