Romantizmo mitologija
5 (100%) 1 vote

Romantizmo mitologija

Romantizmo mitologijos

Izanga

Si paskaita – tai diletanto zvilgsnis i nelabai apciuopiamai egzistuojanti dalyka, nes tai, ka pavadinau romantizmo mitologijomis – gana marga kose, kurioje verda ir literaturos kuriniai, ir religiniai judejimai, ir istoriku veikalai… Labai norint, juos galima isprausti i romantizmo (nuo XVII a. pabaigos) ir neoromantizmo (XIX a.) remus. Kai kurie autoriai visuose vadoveliuose priskiriami romantikams (Longfelou, Makfersonas, Narbutas…), kitiems sis titulas gali ir nebuti taikomas, taciau visu ju darbuose jauciama romantizmo dvasia.

Pradzioje – apie romantizma…

Kas gi yra toji romantizmo dvasia? Romantizmas kaip reiskinys laikomas atsakomaja reakcija i Svietimo epochos proto kulta. Romantikai atsigrezia i jausmus, intuicija, vaizduote. Menininko vaizduote iskeliama i religijos lygmeni.

Romantikai idealizuoja praeiti, ypac Viduramzius, iki tol vadintus „tamsiaisiais amziais“. Romantiku kuryboje atgyja „riterystes idejos, ginklo broliskumas, tarnavimas moteriai, ideali meile, keliones, nuotykiai – visa, kuo pasizymi Viduramziu riteriu romanas“ (is vieno vadovelio). Pradedama kreipti demesi ir i savo tautos praeiti. Romantizmo epochoje tautos ima kovoti del laisves, mazosios tautos sukuria nacionalines kulturas, istaku ieskodamos tautosakoje, mitologijoje, pagoniskoje religijoje. Populiaru tampa rinkti tautosaka, ji imama tyrineti moksliskai – 1835 m. gimsta mitologija kaip mokslas (jos pradzia laikoma J. Grimo „Vokieciu mitologija“). Tautosaka ne tik renkama, bet ir „kurybiskai apdorojama“ – taip gimsta „mazuju tautu epai“ („Kalevala“, „Kalevo sunus“), bandoma kurti ir tautines – pagoniskas religijas (pavyzdys – Latvijos dievturiai). Imama dometis pirmykstemis visuomenemis, kurios anksciau laikytos „tamsiomis ir barbariskomis“, bei egzotiskais krastais, ypac Rytais, Indija. Zavimasi indu filosofija bei religija. Romantikai prisimena fantastika ir pasakas, ju kuriniuose atgyja mitines ir pasaku butybes. Tai kyla is romantikams budingo nepasitenkinimo tikrove ir dabartimi, jie ilgisi isivaizduojamos salies – ar ji butu is realios praeities, ar legendine, ar sukurta asmenines fantazijos. Is viso to ir gime fentezi…

Romantizmas reabilituoja „tamsiuosius amzius“, pagoniska mitologija su tamsiosiomis jos pusemis… Isigilinama ir i pasleptaja zmogaus sielos puse. Romantinis herojus – individualistas, valdomas savo troskimu, lauzantis visuomenes normas, plesomas priestaringu jausmu. Populiariu herojumi tampa „estetiskas“ piktadarys, pvz.vampyrai, kuriuos ir „pagimde“ romantizmo epocha. Romantizmas iteisina, V. Kubiliaus zodziais tariant, „siaubo grozi ir tamsiaja vaizduote“. Populiarios darosi okultizmo idejos, spiritistu seansai. Romantikams ikvepimo saltinis – „ekscentriskos isprotejusiojo vizijos“ (V. Kubilius). Taciau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas grazu, svaru, tyra, „romantiska“. „Tikras“ romantikas – krastutiniu priespriesu zmogus.

Siame fone „kiekvienas poetas kuria savo mitologija, ir kiekviena ju yra ivairiu tikejimu, is naujo atrastu mitu ir asmeniniu obscesiju misinys“ (A. Alisanka „Vaizdijantis zmogus“).

O dabar – trumpai apie mitologijas…

Zodis „mitologija“ daznai naudojamas kalbant apie konkrecios tautos pasakojimu apie dievus, didvyrius, mitines butybes sistema. Kartu mitologija – tai ir tam tikros zmoniu grupes pasaulio suvokimo sistema, galvojimo budas, nes, pvz. mitas apie dangaus dievo ir pozemio dievo kova atspindi pasaulio skirstyma i viena kitai priesingas erdves. Mitologija kalba apie mitini laika, vadinama „kitados“, „in illo tempore“, kai vyko mitiniai, sventieji ivykiai. Ritualais bandoma ta mitini laika atkurti, megdziojami herojai, dievai, kartojami ju veiksmai.

Savotisku „mitiniu laiku“ galima lakyti ir romantiku idealizuojama „isivaizduojama, praeities, legendu“ sali. Kartais sakoma, kad mitas – tai pradzios istorija. Ko gero, beveik visas „romantizmo mitologijas“ (toliau – RM), apie kurias cia kalbama, ir leidzia vadinti mitologijomis tai, kad jos vyko „kazkada“, mitiniu laiku. Tiesa, dalis ju pretenduoja i istorini laika ir istorinius faktus, kai kurios (T.Narbuto darbai) is tikruju yra istorijos veikalai. Bet ir T.Narbutui Lietuvos istorija prasideda nuo mito apie Palemona.

RM – tai konkreciu zmoniu sukurti pasauliai (nors kai kuriu autoriu teigimu – ne ju kuryba), kurie nemirsta, uzvertus paskutini knygos puslapi, o gyvena toliau savarankiska gyvenima. Jie ir po autoriaus mirties daznai tobulinami, tesiamos ju istorijos. Tuo jie ir skiriasi nuo tiesiog siaip geru ar net labai geru knygu, kurios ir lieka tiesiog siaip geromis knygomis – bet ne mitologija…

„Tautosakos sintetika“

Aisku, bet koks „neaiskaus objekto“ skirstymas ar klasifikavimas yra salyginis, bet juk reikia kazkaip tvarkytis su gausybe skirtingu pasauliu. Tuo labiau, kad si, pirmoji, grupe, salyginai pavadinta „tautosakos sintetika“, issiskiria gana aiskiai. Cia bus aptarti kuriniai „Kalevala“, „Kalevo sunus“, H.Longfelou „Hiavatos giesme“, Dz.Makfersono „Osiano giesmes“. Visiems siems kuriniams budinga tai, kad pavienius tautosakos kurinius autorius sujungia i vientisa epa, suteikia jam forma, ideda daugiau ar maziau savo fantazijos bei kurybos.

Ankstyviausias kurinys – Dzeimso Makfersono „Osiano giesmes“ (1762 (1765?)). Dz.Makfersonas skelbe, kad tai – legendinio keltu bardo Osiano dainu perpasakojimas ar vertimas, taciau tarp protingu mokslo zmoniu isigalejusi nuomone, jog „Osiano giesmes“ – paties poeto kuryba. Kalbant apie
RM reikia pastebeti, kad patys ju kurejai savo autorystes atsisako, teigdami, kad vienas ar kitas kurinys yra arba senoves autoriaus vertimas, arba parasytas remiantis kazkokiu senu paslaptingu rankrasciu, ar netgi ikveptas kokios nors antgamtines butybes (atrodo, labiausiai megstami angelai). Taip kurinys tarsi tampa itikinamesnis, „teisingesnis“, neisgalvotas. Kartu romantikai leidzia pasireiksti ir praeities nostalgijai – remiamasi senu rankrasciu, senomis legendomis, senomis istorijomis, kurios kartais siekia netgi mitinius laikus. „Perpasakodamas“ ar „isversdamas“ mitinio herojaus Osiano eiles, mitini laika atgaivina ir Dz.Makfersonas.

„Osiano giesmese“ pasakojama apie legendine keltu kariauna fiana, jos vado Fino ir jo bendrazygiu nuotykius. Dz.Makfersonas visko neisgalvojo – jis suliteraturino liaudies kuryba (tikriausiai idedamas ir dali savosios), o falsifikatoriumi jis laikomas greiciausiai todel, kad „sufalsifikavo autoriu“, t. y. savo kurini priskyre Osianui.

„Osiano ciklas“ – tai ne vien „Osiano giesmes“. Pats Dz. Makfersonas dar parase „Senoves eiliu fragmentus, surinktus Skotijos kalnuose“, na o pats „osianizmas“ prasidejo dar pries Dz.Makfersona. „Pirmaja kregzde“ laikomas Maiklo Komino „Osianas jaunystes salyje“ (1750), taciau sis kurinys tokio didziulio atgarsio nesusilauke. Na, o Dz. Makfersono „falsifikacija“ labai greitai tapo populiari, verciama i daugybe kalbu. Nemazai to meto poetu remesi siuo ciklu, naudojo jo siuzetinius motyvus (netgi A. Puskinas, kurio niekaip keltu nepavadinsi, parase „Osiano megdziojima“). „Osianui“ buvo sukurta muzika. Populiarus sis kurinys ir siandien, beje, kartais pristatomas netgi kaip „liaudies kuryba“ – pvz. tiek i lietuviu kalba isleista skotu pasaku rinkini „Kalvis ir fejos“, tiek i „Didziosios Britanijos pasakas“ rusu kalba itrauktos ir „Osiano ciklo“ istorijos. Panasu, kad „Osiano ciklas“ bei jo herojai populiaresni ir labiau zinomi, nei veliau isleistas keltu sakmiu vertimas „Mabinogion“.

Kitas bandymas sukurti tautos epa – Elijo Lenroto „Kalevala“ (1835). Pilnas pavadinimas – „Kalevala, arba senos Karelijos giesmes apie suomiu liaudies senove“. E.Lenrotas pats uzrasinejo kaimo dainininku giesmes, naudojosi kitu uzrasytais tekstais apie dainiu Veinemeina, kalvi Ilmarina bei kitus herojus, sukomponavo juos ir sujunge i vientisa sistema, idedamas siek tiek savo kurybos, pvz. jam teko sukurti atskirus epizodus jungiancias eilutes. Lenrotas savo tiksla pasieke – „Kalevala“ tapo suomiu epu, zinomu visame pasaulyje, pagal „Kalevala“ kuriami muzikiniai kuriniai, rasoma SF… „Kalevala“ galima laikyti E. Lenroto kuriniu tik is dalies – kaip vientisas poezijos kurinys, tai – E. Lenroto nuopelnas, taciau atskiri „Kalevalos“ epizodai – tautosaka.

„Kalevala“ ikvepe estu gydytoja Fridricha Kroicvalda surinkti estu liaudies dainas i epa „Kalevo sunus“ (1857 – 1861). Is pradziu F.Kroicvaldas bande rasyti proza, kur tinka iterpdamas dainas, taciau isejo, jo paties zodziais tariant, „per daug marga mozaika“, tad teko sueiliuoti ir prozos tekstus. Todel „Kalevo sunuje“ daugiau autorines kurybos nei „Kalevaloje“.

Dar vienas panasus epas – Henrio Vordsvorto Longfelou „Hiavatos giesme“, parasyta pagal indenu odzibvu ir dakotu legendas, apie Hiavata, legendini Onondaga indenu genties vada. Atrodo, kad ir siam kuriniui turejo itakos „Kalevala“, nes „Hiavatos giesme“ sueiliuota „Kalevalos metru“.

Visu kuriniu, priklausanciu siai RM grupei, ikvepimo saltinis – tautosaka. Epuose pasakojama apie mitinius laikus – paties pasaulio pradzia, tautos gimima, jos didvyrius. Tai ir herojiniai epai – ju veikejai vykdo zygdarbius, kovoja, iesko stebuklingu daiktu, kersija, nugali priesus, stato miestus, ikuria valstybe…“Osiano giesmes“ labai primena Apvaliojo stalo riteriu istorijas.

Kartu sitie epai – ypac „Kalevala“ – yra ir nuostabus archaiskos poezijos kuriniai. Netgi pavadinimai – „Osiano giesmes“, „Hiavatos giesme“, „…senos Karelijos giesmes…“ – rodo poezijos ir muzikos junginio – giesmes – iskirtinuma. Ir is tikruju giesme galima laikyti viena pirmuju meno rusiu, turejusia (netgi siais laikais tebeturincia) sakraline reiksme. Giedami pasakojimai apie dievus ir didvyrius – sventi… Todel ir minetieji epai nera vien tik grozines literaturos kuriniai – juk jie kalba apie mitine pradzia („Kalevala“ – tikras lobynas finougru mitologijos tyrinetojams). Ir „Osiano giesmes“, ir „Kalevala“, ir „Kalevo sunus“, ir „Hiavatos giesme“, labai lengvai galetu tapti sventaisiais tekstais.

Istoriniai mitai

Pirmoji grupe – „tautosakos sintetika“ buvo gana vientisa. Sita, antroji, – marga kaip ir pati istorija. Cia greta istoriku ar laikanciu save tokiais darbu (T. Narbutas, C. Gedgaudas) – ir H.P.Lavkraftas su „Nekronomikonu“ (tiesa, pastarasis prie sitos grupes gal ir nelabai tinka, bet kitur netinka dar labiau).

T.Narbutas, laikomas romantines krypties istoriku, XIX a. isleido „Lietuviu tautos istorija“. Pirmasis sios istorijos tomas skirtas senajam lietuviu tikejimui. Butent ta pirmaji toma ir galima butu prisikrti prie RM, nes kituose tomuose – reali Lietuvos istorija. Tuo tarpu senasis tikejimas ir mitologija neapsiejo be istoriko „korekciju“. T.Narbutui budinga tai, kad rasydamas apie koki nors dieva ar deive, megsta remtis jam vienam tezinomais rankrasciais – vyskupo Petro ir pan., irasais netiketai surastose ir vel paslaptingai dingusiose monetose, statulelese, archeloginiuose radiniuose. Tu statuleliu isvaizda kruopsciai nupasakojama,
teigiama, kad jas mates kazkoks „patikimas dvarininkas“ ar pan., taciau dabar jos dingusios. Kartais T.Narbutas sakosi ir pats mates ta ar ana senovini daikta. Jei kalbama apie rankrasti, nupasakojama, kaip sis atrodo, kur ji galima rasti. Mego T.Narbutas remtis ir greiciausiai savo paties sukurtais „tautosakos“ pavyzdziais, – juk jis laikomas didziuoju istorijos saltiniu falsifikatoriumi. Pavyzdys – „Grafo Kyburgo kelione i Lietuva“, laikoma T.Narbuto falsifikatu. Visos sios klastotes tarnauja T.Narbutui, kuriant savo mitus, dievus (sio autoriaus kuryba laikomas mitas apie Pokliu ir Nijole), kuriuos pateikia kaip senoves lietuviu. Ir vis delto, nors dauguma rimtu istoriku i T. Narbuto palikima ziuri atsargiai, netruksta jam ir pasekeju… Pavyzdziu galetu buti Perkuno sventyklos paieskos – hipoteze, kad anksciau Vilniaus Katedros vietoje buvusi Perkuno sventykla, grindziama tuo, ka parase T. Narbutas… O sia hipoteze propaguoja ne vien tik savamoksliai istorijos myletojai.

Antrasis, mokslo visiskai nepripazintas (T.Narbutas visgi laikomas istoriku) „istorikas“ – Ceslovas Gedgaudas su savo, ko gero, vieninteliu ar bent jau garsiausiu veikalu „Musu praeities beieskant“. Sis iseivijos lietuvis, matyt, nostalgijos tevynei uzgrauztas, guodziasi tuo, jog piesia neparastai didinga lietuviu (aisciu) klajojusiu kone po visa pasauli, praeities vaizda. Jis taipogi remiasi pasalptinga Ziniavaldo (Hinibaldus) kronika – V a. parasyta sikambru istorija. Sios kronikos originalas buves Sponheimo vienuolyne, kazkur dinges, taciau belgu ir prancuzu vienuolynuose islikusios jos kopijos. Na, o Ziniavaldas viska nurases nuo „filosofo Dorako bei ju sventenybiu Gostauto ir Baisonio runomis surasytos musu praeities“. Si kronika lyg ir neisgalvota, ja perrases zmogus – Jonas Tritemijus taip pat, atrodo, istorinis asmuo, tiesiog ta kronika – sikambru istorija galejo buti „pritempta“ prie baltu.

Prie tokiu istoriju tenka priskirti ir rasytojo Hovardo Filipo Lavkrafto (1890 – 1937) pradeta, veliau jo bendrazygiu isvystyta Ktulhu ir Nekronomikono mitu cikla. Siu mitu pradzia laikomas 1921 m. paskelbtas apsakymas „The Nameless City“ („Bevardis miestas“), kuriame pasakojama, kaip keliautojas Arabijos dykumoje randa apleista miesta, jame – sena sventykla, kurioje guli mumifikuotos butybes, panasios i ropli, liekanos. Paskui aptinka pozemine praraja ir lieka sukrestas minties, kad tenai, zemes gelmese, gyvena tokie padarai. Veliau si ideja isvystyta i istisa mitologija, kurios esme ta, kad kadaise, dar pries zmonijos atsiradima, i Zeme is kosmoso atkeliavo svetimu padaru rase. Ju gyvenimas vyksta ciklais, ir siuo metu jie miega. Taciau, kadaise buve visagaliais, jie ir dabar turi savo tarnu, kurie laukia ju sugrizimo. Sios butybes – Ktulhu, Njarlathotep, Jog Sothoth ir kitais vardais – minimos Lavkrafto ir jo pasekeju kuriniuose. Taciau visos mitologijos „vinis“ yra, be abejo, Nekronomikonas! Tai paslaptinga knyga, kurios arabiskas pavadinimas esas „Al – Azif“ ir kuria parases „pamisusiu arabu“ vadinamas Abdul Al – Hazred mazdaug 700 m. e. metais. Zodis „Nekronomikonas“ verciamas kaip „Mirusiu vardu knyga“. Tai magiskas veikalas, siejamas su tomis mieganciomis butybemis, tarp kuriu kazkodel isipina ir realus senoves Babilono dievai. Sakoma, kad si knyga labai blogai veikia zmones – vienas perskaites pasikore, kitam dar kazkas atsitiko… Beje, pagal legenda ir paciam Nekronomikono autoriui baigesi nekaip – ji sudraske siaubinga pabaisa vidury sviesios dienos ir daugybes liudininku akivaizdoje.

Ktulhu ir Nekronomikono mitologija prie istoriniu mitu leidzia priskirti tai, kad Abdul Al – Hazred pristatomas kaip realus istorinis asmuo, „zinomos“ Nekronomikono vertimu i graiku (950 m.) ir lotynu (1228 m.) kalbas datos bei vertejai (i lotynu kalba, jeigu neklystu, verte Olaus Wormius). „Zinomas“ ir faktas, kad popiezius Grigorijus IX 1232 m. abu vertimus uzdraudes. Taigi – Nekronomikonas padaromas istorijos dalimi…

Kas budinga „istoriniams mitams“? Kaip jau mineta, visus juos norima pateikti kaip realia istorija. T.Narbutui bei T.Gedgaudui tai – lietuviu tautos istorija, o „Nekronomikone“ – paralelios zmonijai civilizacijos istorija. Jiems visiems yra svarbus mitai. T.Narburas ir C.Gedgaudas remiasi lietuviu mitologija. Senoves Rytu (sumeru, Babilono) mitologija, kurdami savuosius mitus, naudoja Nekronomikono autoriai – jie, kaip ir daugelis romantiku, iesko ikvepimo Rytuose.

Tam, kad atrodytu is tiesu istoriniai,visi „istoriniai“ mitai remiasi „patikimais saltiniais“. Tik „tautosakos sintetika“ i istoriskuma nepretenduoja. E.Lenrotas nereikalauja, kad „Kalevalos“ skaitytojai tiketu, jog is tiesu kadaise pasaulyje gyveno toks dainius Veinemeinas. Tuo tarpu ir C.Gedgaudas, ir Ktulhu mitu kurejai nori itikinti, jog tai, apie ka jie kalba, vyko is tikruju. Ktulhu mitologijos kurejams tai, atrodo, daugiau literaturinis zaidimas, nes kai kurie is ju (Lin Carter knygoje „Lovecraft: a look behind the Chtulhu Mythos“) atvirai pasakoja apie tai, kaip gime sie mitai, na, o C.Gedgaudui jo istorija -tai didvyriskas bandymas atkurti tikraja tautos praeiti. T.Narbuto atveju yra kiek kitaip – jis nori itikinti ne tuo, jog tikri yra mitiniai ivykiai, bet tuo, kad jo sukurtieji mitai yra lietuviu tautosakos dalis.

H.P.Lavkraftas issiskiria is „istoriniu“ mitu kureju tuo, kad kuria ne realios tautos, o, sakykime, alternatyvia istorija- i realu pasauli ipinamos svetimu butybiu, ju garbintoju bei su jais susidurianciu
nelaimeliu istorijos. H.P.Lavkraftas issiskiria ir tuo, jog atstovauja tamsiaja romantizmo puse – Nekronomikono mitologija labai tamsi ir juoda, dievybes – nedraugiskos zmonems.

„Istoriniai“ mitai, kaip ir pirmoji RM grupe, neliko vien spausdintu zodziu. T.Narbuto „Lietuviu tautos istorijos“ I tomas bei jame pateikti mitai, falsifikuoti ar ne, ne vienam mitologijos tyrinetojui yra parankine knyga. Yra ir mananciu, jog C.Gedgaudas nepelnytai nepripazistamas.

Nemazo atgarsio sulauke ir H.P.Lavkraftas bei jo „Nekronomikonas“. Kai kuriems zmonems „Nekronomikonas“, ko gero, gal net nesisieja su H.P.Lavkrafto vardu – jiems tai realus magijos traktatas, kuri be galo sunku isigyti, nes jis labai retas ir labai pavojingas… Tikima, kad H.P.Lavkraftas pats turejo sia senovine knyga ir ja remdamasis rase apsakymus, taciau jokiu budu neisgalvojo jos… Kai kas, anot gandu, netgi vykdo Nekronomikone aprasytus ritualus. Kas is to iseina, nezinau…

H.P.Lavkrafto mitologijos gyvybinguma rodo ir tai, jog Ktulhu mita eme kurti ir gausybe kitu autoriu: Clark Ashton Smith, Robert E.Howard, Robert Bloch, Colin Wilson ir kt., kai kurie is ju (August Derleth) parase netgi daugiau Ktulhu ciklo apsakymu, negu pats H.P.Lavkraftas. Priskaiciuojama apie 90 sio ciklo apsakymu, tuo tarpu pats H.P.Lavkraftas parase tiktai 12 is ju.

Pagal siuos mitus sukurtas ir vaidmenu zaidimas – „Call of Cthulhu“.

Šiuo metu Jūs matote 49% šio straipsnio.
Matomi 2362 žodžiai iš 4812 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.