Romantizmo tradicija viktoro hugo poezijoje
5 (100%) 1 vote

Romantizmo tradicija viktoro hugo poezijoje

Prancūzų romantizmas radosi keleriais metais vėliau negu vokiečių ar anglų. Pirmieji reikšmingi kūriniai išspausdinti XIXa. pradžioje. Prancūzų romantizmas formavosi ir rutuliojosi permainingoje politinėje aplinkoje:šalyje vyko politinių jėgų persigrupavimai ir politiniai perversmai,reikšmingi socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, todėl jau tada kilo klausimas, ar esama ryšio tarp šių politinių įvykių ir naujų reiškinių literatūroje. Vienas pirmųjų romantizmo teoretikų Augustas Vilhelmas fon Šlėgeris paskaitų cikle “Apie dramos meną ir literatūrą”, minėdamas tris tuometinės literatūros šaltinius, nurodo, kad pirmasis jų buvo Prancūzų revoliucija, padėjusi atsirasti laisvai žmogaus asmenybei.

Greta lygybės ir brolybės svarbiausias paskelbtas tikslas – politinė ir socialinė laisvė. Besiformuojančio romantizmo “svarbiausioji tendencija” taip pat yra kūrėjo nepriklausomumas ir idėjų laisvė; svarbiausias romantinės poezijos įstatymas – nevaržoma poeto valia rinktis formą ir mintis. Romantikai pastebėjo, kad poezijoje reikia kitos kalbos, kitų žodžių ir raiškos formų intymiems išgyvenimams ir vien tik asmeniškiems pojūčiams nustatyti. Visi žodžiai paskelbiami lygūs; į poetinį žodyną įtraukiami vaizdingi, taip pat kasdienėje kalboje vartojami žodžiai, archaizmai, frazeologizmai.

Romantinės nuotaikos nuolat keičiasi, dominavę prozos žanrai išstumiami poezijos, vėliau tampa populiarūs istoriniai romanai ir romantinė drama. 1789 – 1794 m. revoliucija užbaigė Švietimo epochos idėjų raidą ir pakirto klasicizmo literatūros šaknis. Aktyviai ima reikštis žymūs politiniai veikėjai ir publicistai Fr. R. de Chateaubriandas, A. L. G. de Stael, H.B. Constant de Rebecque’as, A. de Lamartinas.

Romantizmo literatūros įsigalėjimą trukdė Napoleono vykdyta kultūros politika: imperatoriaus dvare buvo grįžtama prie antikinės atributikos, statomi ampyro stiliaus pastatai ir paminklai, proteguojami vėlyvojo klasicizmo rašytojai dramaturgai. Romantizmo literatūrą stabdė prancūzų nacionalizmas, sustiprėjęs Napoleono valdymo epochoje, nes romantizmas iš dalies buvo suprantamas kaip užsienio, pirmiausia vokiečių, anglų, kultūros apraiška.

Pirmieji romantizmo kūriniai pasirodo XIXa. pirmą dešimtmetį (A. L.G. de Stael, A. de Lamartinas) , o nuo 1823 m. pradedamas leisti žurnalas almanachas “Prancūzų mūza”, kur savo darbus publikavo rašytojai romantikai, daugiausia pirmojo senaklio

1

nariai.

Romantikai buriasi į ratelius, aptarinėja savo kūrybą; viena mėgiamų susirinkimo vietų – Arsenalo biblioteka.1823 m. rašytojų grupė pasivadina “Senakliu”. Šiam iširus, 1828 m. susikuria Antrasis senaklis, kur aktyviausiai reiškėsi A. De Musset, T. Gautier, A. Dumas, tėvas.

Viena iš prancūzų romantizmo apraiškų – Williamo Shakespeare’o kūrybos propagavimas, nes ortodoksalūs klasicizmo ir reglamentuotos literatūros šalininkai jo atžvilgiu buvo negatyviai nusiteikę.

Viktoras Hugo – ryškiausias romantizmo rašytojas Prancūzijoje, poetas, romanistas, vienas reikšmingiausių XIXa. dramaturgų.

Pirmuosius rimtus eilėraščius Hugo parašė dar neturėdamas dvidešimties, o sulaukęs dvidešimties metų išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį “Odės ir įvairūs eilėraščiai”(1822 m.). Ankstyvoji V. Hugo poezija atspindi konservatyvią dvasią, joje galima rasti temų ir motyvų, kurie nebus plėtojami vėlesnėje (jau romantinėje) jo kūryboje. Konservatyviąją dvasią jo poezijoje nulėmė rojalistinių pažiūrų motina bei rašytojo dievaitis konservatorius Fr. R. de Šatobrianas. Šio rinkinio pratarmėje jaunasis poetas paskelbia į viską žvelgiąs ir viską vertinąs “iš monachijos idėjų ir religinio mokymo aukštumos”. Tai reiškia, kad jis sveikina visa, kas stiprina į sostą grįžusių Burbonų valdžią, kas stiprina Bažnyčios autoritetą.

Pirmųjų poetinių kūrinių tematika nėra turtinga, idėjinis kryptingumas svyra į vieną pusę – rojalistinių minčių puoselėjimo link. Pavyzdžiui odėje “Verdeno mergelės” jis apverkia revoliucijos aukas – tris seseris, kurios su gėlėmis sutiko rojalistų kariuomenę, vėliau revoliucionieriai jas nubaudė mirtimi. Poetui jos taip pat yra kankinės. Keletas odžių skirta ir karaliaus rūmų gyvenimui: “Kunigaikščio de Beri mirtis”, “Kunigaikščio de Bordo krikštas”. Ankstyvojoje poezijoje jaučiamas autoriaus nebrandumas – odės pernelyg iškilmingos, stilius pompastiškas. Poetas jaučia, kad naujų skaitytojų netenkina senoji šio žanro forma ir stilius, todėl ieško lankstumo ir gyvumo, suteikdamas joms dramatizmo, o pasakojimui ir poetiniams vaizdams – veržlumo.

Neilgai jis lieka prieraišus klasicizmo tradicijai, nes guvus protas greitai suvokė, kad klasicizmo perspektyva siaurėja, tuo tarpu romantizmo horizontai plečiasi. 1826 m. išleidžiama dar viena V. Hugo poezijos knyga – “Odės ir baladės”, kuri rodo

2

atgimstant baladės žanrą. Užmirštų žanrų atgaivinimas – vienas iš romantizmo

literatūros bruožų.

V. Hugo nurodo, kad “baladės” žanro kurinys atpalaiduoja kūrėjo sparnus, tai keista ir įmantri poetinė išmonė, leidžianti nevaržomai prasiveržti fantazijai, asmenybės savitumui.

Čia poetas ima rašyti eilėraščius, skirtus viduramžiams,
Prancūzijos praeičiai, istorijai, poezijoje atsiranda daug elementų, pasiskolintų iš liaudies kūrybos. Tai buvo pirmieji jo literatūrimės evoliucijos ženklai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 820 žodžiai iš 2725 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.