Romatizmas
5 (100%) 1 vote

Romatizmas

Romantizmas

Romantizmas — tai meno ir visuom. minties kryptis, susiklosčiusi XIII a. pab. ir XX a. pr. Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje labiausiai buvo paplitęs XIX a. pirmoje pusėje, kur vyko nacionalinis judejimas, — XIX a. antroje pusėje. Romantizmas vienias atvėjais buvo susijęs su visuom. politiniais judejimais prieš senąjį dvarininkišką feodalinę kultūrą, kitais atvejais — prieš naujosios buržuazijos civilizacijos principus. Jis atspindėjo asmenybės galios suvokimą, kartu reiškė nusivylimą švietėjų racionalizmu, Prancūzijos Didžiosios revoliucijos rezultatais. Romantikai smarkė besiformuojančios buržuazinės visuomenės utilitarizmą, su kapit. gamyba susijusį asmenybės niveliavimą, kėlė neribotos individo laisvės, tobulybės, piliet. nepriklausomybės idealus. Romantizko krypties estetikoje labiausiai akivaizdūs romantizmo, kaip meninio vaizdavomo tipo pagrindiniai principai — tikrovės perkūrimas (panašumo į tikrovę priešybė), vaizduojamų objektų nepaprastumas, paslaptingumas, autorių idealų įkūnijimas, idėjinis gyvenimo pertvarkymo patosas, fantastika, sąlygiškumas. Romantizmo krypties estetika rėmėsi subjektyviuoju idealizmu, klostėsi kaip priešprieša klasicizmo estetikai. Romantinės pasaulėjautos pagrindas — neišsprendžiami prieštaravimai tarp aukštų etinių visuomenės idealų ir niekingos socialinės tikrovės. Romantikai stengėsi pabrėžti individo ir tautos savitumą, ypatingumą, domėjosi tautų istorine praeitimi, tradiciniais paročiais, tautosaka, poetizavo gamtą; svarbia vertybe laikė tautinę kalbą, susiformavo meno nacionalumo principus. Jie propogavo kūrybos spontaniškumą, formos orginalumą. Romantizmo stilistikai būdinga emocionalumas, simbolika. Romantizmas ryškiausias literatūroje ir muzikoje.

Romantizmas padųjo padrindus naujųjų laikų meninei kultūrai: įtvirtino istorizmo principą, kritinį požiūrį į buržuazijos visuomenę, dėmesį individui, jo svajonių pasauliui ir konfliktui su aplinka, išplėtojo įvairias fantastikos formas. XX a. pr. romantizmo tradicijas atgavo ir transformavo neoromantizmas.

Lietuvoje romantizmas palito nuo XIX a. pirmosios pusės iki XX a. pr., buvo susipynęs su klasicizmu, realizmu, neoromantizmu.

Romantizmas literatūroje

Romantizmo literatūros kūrinių veikėjai dažniausiai — vieniši individualistai, stiprios ir maištingos prigimties žmonės; daug dėmesio skyrė jų dvasiniam pasauliui. Romatizmo literatūroje namaža vietos užima gamtos, istoriniai ir mitologiniai motyvai. Populiariausi literatūros žanrai — lyrinė poema, naladė, lyrinis eilėraštis, istorinis romanas.

Lietuvių literatūroje romantizmo atsiradimas buvo susijęs su nacionalinio judėjimo pradžia, Vilniaus universitete studijavusių ar jiems artimų lietuvių inteligentų brandinama visuom. mintimi. Lietuvos romantizmui būdinga liauduškos valstietiškos tendensijos, istorini. ir folklorinių liaudies gyvenimo ištakų, herojinių laisvės kovų, gimtojo krašto meilės jausmų poetizavimas. Lietuvos romantizmas buvo veikiamas lenkų romantizmo literatūros. Žymieji XIX a. pr.lenkų romantikai Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Ignacas Kraševskis gyveno Lietuvoje, savo kūryboje plėtojo Lietuvos istrijos, lietuvių tautosakos ir mitologijos motyvus; susidarė vadinamojo lenkų romantizmo Lietuvos mokykla. Šių rašytojų kūriniai buvo populiarūs Lietuvoje; anksti pradėti versti į letuvių kalbą, kai kurie jų buvo suvokiami kaip lietuvių literatūros savastis.

Pirmieji romantizmo bruožų turintys kūriniai letuvių kalboje reiškė XIX a. pirmoje pusėje pradėjusios bręsti tatinės savimonės idėjas. Silvestras Valiūnas pirmoje lietuviškoje baladėje „Birutė“ plėtojo padavimo siužetą iš XIV a. lietuvių kunigaikščių gyvenimo, atspindėjo liaudies papročius. Simonas Stanevičius odėje „Šlovė Žemaičių“ poetizavo tautinį kultūros atgimimą, Simonas Daukantas beletristinių elementų turinčiuose istoriniuose veikaluose idealizavo Lietuvos praeitį, senovės lietuvių papročius, tautinį charakterį, gamtos savitumą ir žmonių meilę gamtai. Su romantizmu susijės Daukanto susidomėjimas tautosaka; samprotavimuose apie liaudies dainas jis daug dėmesio kreipė į jų emocinį turinį ir melodiją. Liudvikas Rėza parašė vokiečių kalbos baladžių, lyrinių eilėraščių, kuriuose gausu lietuviu tautosakos, baltų mitologijos, Lietuvos istorijos motyvų, įvaizdžių. Jis išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį, požiūriu vertino dainų savitumą, siulė poetams perimti liaudies dainų eilėdarą. Kristijono Donelaičio „Metų“ pratarmėje Rėza pabrėžė poezijos tautiškumo, originalumo svarbą, teigė, kad kūrybos aktas yra spontoniško pobūdžio. Reikšmingiausiais ankstyvojo lietuvių romantizmo kūrinys — Antano Baranausko lyrinė poema „Anykščių šilelis“. Baranauskas emocingai apdainavo Lietuvos gamtą. Poemoje kaip priešprieša nykiai dabarčiai aukštinama praeitis, smerkiama socialinė ir tautinė priespauda. Baranauskas pirmasis lietuvos poezijoje įtaigaus lyrizmo priemonėmis atskleidė žmogaus ir gamtos rušių reikšmingumą, lietuvių liaudies emocinio pasaulio savitą pobūdį.

XIX a. pabaigoje išaugus nacionaliniam judėjimui, romantizmas pasidarė vyraujančia lietuvių poezijos kryptimi.
Pagrindinė romantizmo poezijos tribūna — žurnalas „Aušra“. Apie jį telkėsi poetai Andrius Vištelis, Mačislovas Davainis-Silvestraitis, Juozas Milauskas-Miglovara, Ksaveras Sakalaauskas-Vanagėlis ir kt. Aušrininkai įtvirtino lietuvių literatūroje tautos praeities, valstybės likimo temaiką, žadino tautinę savigarbą. Remdamiesi vieningosios srovės teorija, jie dažnai idealizavo praeitį. Daugelio aušrininkų poezija buvo meniškai silpna (ryšku deklaratyvumas, lėkštas sentimentalumas); ji svarbi tik kaip nacionalinio judėjimo idėjų išraiška. Žymiausias romantizmo poezijos kūrėjas, išplėtojas Baranausko tradicijas, buvo Maironis. Jis padėjo pagrindus visai naujųjų laikų lietuvių poezijai, jos eilėdarai, poetikai. Maironio lyrikoje su didele menine įtaiga šlovinama garbinga tautos praeitis, didvyriškos kovos su kryžiuočiais, aukštinama liaudies kalba, papročiai, kultūra, gimtojo krašto gamtos grožis; pirmą kartą lietuvos poezijoje atskleidžiamas sudėtingas asmenybės vidinis gyvenimas, reiškiamos romantinės emocijos. Maironis sukūrė romantizmui būdingų žanrų — lyrinio eilėraščio, baladės, himno, lyrinės epinės poemos — klasikinių pavyzdžių. Jo lyrikoje ir poemoje ryškiausiai atsispindi subrendusi tautinė savimonė. Vienas pirmųjų lietuvių dramaturgų Aleksandras Fromas-Gužutis parašė romantizmo savybių turinčių istoriją ir tautasakinių siužetų dramų. Romantizmui artimas antrasis romanas lietuvių literatūroje — Vinco Prietario istirinis romanas „Algimantas“.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 957 žodžiai iš 1671 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.