Romėnų religija
5 (100%) 1 vote

Romėnų religija

1121

Romėnų religija politeistinė religija, išsivysčiusi greičiausiai iš indoeuropiečiams būdingų dangaus su jo atmosferiniais reiškiniais ir ugnies kultų. Svarbiausias pirmykštės romėnų religijos bruožas – tikėjimas beasmene dievybe – numenu, o veikiau – jėga, slypinčia kiekviename reiškinyje (pvz., žaibo blyksnyje, grūdo dygime, blogoje arba geroje bandos būklėje ir pan.). Kulto aktais (neabejotinai maginio pobūdžio) siekta padaryti tas jėgas nekenksmingas, palenkti į save, kad tarnautų ir veiktų norima linkme (iš čia griežtas maldų ir apeigų formalizmas). Romėnų religija, atrodo, turėjo ir protėvių kultą, kuris reiškėsi manų, genijų garbinimu, tikėjimu pomirtiniu gyvenimu ir mirusiųjų ryšiu su gyvaisiais. Didėjant Romos reikšmingumui, romėnų religija pasipildė tautų, įėjusių į Romos valstybės sudėtį, dievybėmis (pvz., sabinų Kvirinu). Romai tapus Lotynų s-gos vadove, tos s-gos dievas Jupiteris virto vyriausiuoju romėnų dievu. Etruskų pavyzdžiu buvo sudaryta vyriausiųjų romėnų dievų triada (Jupiteris-Junona-Minerva), iš etruskų perimtas jų vaizdavimas, šventyklų dievams statymo paprotys, būrimo menas (vad. disciplina etrusca). Romos valdovui Tarkvinijui VI a. p. m. e. perėmus iš graikų sibilių knygas, paspartėjo romėnų religijos helenizacija. Perimamos graikų dievybės buvo tapatinamos su panašiomis romėnų dievybėmis, joms priskiriami graikų dievybių mitai, išvaizda. 217 p. m. e. graikų pavyzdžiu buvo nustatyta 12 vyriausiųjų romėnų dievų, jie taip pat suporuoti: Jupiteris ir Junona, Neptūnas ir Minerva, Marsas ir Venera, Apolonas ir Diana, Vulkanas ir Vesta, Merkurijus ir Cerera. Maždaug tuo pačiu metu romėnų religijos panteonas pasipildė dievybėmis, įasmeninančiomis Romos aristokratijos dorybes ir idealus: Pietas (Pamaldumas), Fides (Pasitikėjimas), Virtus (Dorybė), Coneordia (Santaika), Victoria (Pergalė) ir kt. Iš svetimų kultų apeigų buvo perimtos tik tos, kurios neprieštaravo romėnų religijos dvasiai. Kultą aptarnavo žyniai – renkami valst. valdininkai, sudarė, kolegijas ir brolijas – pontifikai, augūrai, haruspikai, flaminai, salijai, luperkai, fecialai. Vyriausiąjį žynį – pontilex mosimus – rinkdavo tautos atstovų susirinkimas, kitus – žynių kolegija privačiuose kultuose, kurių objektas buvo namų dievybės (larai, penatai, manai, namų šeimininko genijus), aukotojas buvo šeimos galva. Romai nukariavus Graikiją (146 p. m. e.), romėnų religiją veikė veikė helenistinės srovės, joje įvyko didelių pakitimų: nyko tradicinė religija, išplito Rylų dievybių (Kibelės, Izidės, Mitros) kultai, magija Senatui piktnaudžiaujant būrimu polit. tikslais, nusmuko žynių autoritetas visuomenėje. Senoji romėnų religija nebepajėgė tenkinti tuometinio žmogaus poreikių. Tikėta, kad daugiatautę Romos imperijos visuomenę vienijančio veiksnio vaidmenį galįs atlikti vaidovo (imperatoriaus) kultas, iš seno paplitęs Rytuose ir helenistiniame pasaulyje. Jį I a. p. m. e. pabaigoje įsteigė imp. Augustas, sudievindamas Julijaus Cezario asmenį. III a. jis virto valdančiojo imperatoriaus kultu. Gilėjant romėnų religijos krizei, atsirado monoteistinių tendencijų, kurios stipriausios buvo krikščionybėje, pretendavusioje į vienintelės valst. religijos rangą. Oficialia romėnų religijos pabaiga laikomi 392, kai imp. Teodosijus Didysis uždraudė pagoniškus kultus. Romėnų religijos elementų išliko krikščionybės kulte, liaudies rel. praktikoje.

Pasak legendų, senąją Romą iki maždaug 450m.pr.Kr.valdė karaliai, vėliau iki Cezario ir Augusto laikų Roma buvo respublika. Iš pradžių ji pajungė gretimas gentis, bet jau IIIa. Pr.Kr. Roma valdė visą Apeninų pusiasalį, pietuose susidurdama su graiku valstybemis ir kartagina, kurią dviejuose Pūnų karuose įveikusi tapo vyraujančia ir sparčiai besiplečiančia Viduržiemio jūros baseino galybe. Cezariui pajungus galus ir britus, Roma išsiplėtė ir nusitęsė iki Egipto ir Mažosios Azijos – ji tapo labai skirtingų, – ir geografiskai, ir religiskai tolimų, – kulturų lydymosi tigliu; todėl ėmė nykti ir andainykšte romenų savastis. 313 m. imperatorius Konstantinas krikščionybe pripažino valstybine religija, IV a. dėl imperatorių spaudimo, o dalies ir savaime romeniskų ir helenistinių kultų likučiai sunyko; 395 m. Romos imperija buvo padalyta į Rytų ir Vakarų Romos imperijas; vakarine jos dalį siaubė barbarai, rytinėje ėmė kurtis savita Rytų kulturų veikiama Bizantijos imperija. Tačiau Romos imperijos idėja nežlugo: viduramžiais gyvavo Šventoji Romos imperija, geografiskai ir kulturiskai pratęsusi Vakaru Romos tradicijas; Mažojoje Azijoje Bizantija palengva gęsta, iki pat turkų invazijos išlaikydama kai kuriuos – bent jau formaliuosius – Rytu Romos imperijos bruozus.

Akivaizdu, kad šitokiame kunkuliuojančiame katile senoji Italijos gyventojų religija negalėjo išlikti dominuojanti, priešingai, patys Italijos gyventojai gana greitai perėme nemaža svetimkilmių dievų; labai populiarūs buvo helenistiniai bei Rytų kilmes kultai; Romos piliečiai, gyvendami Galijoje ar Padunojo provincijose, garbindavo ir tu vietu dievus, del to radosi religinis sinkretizmas, paprasčiau tariant, – visiska religinė sumaistis.

Kapitolijaus dievai. Romėnų ir graikų religijų sinkretizmas

Jupiteris buvo svarbiausias romėnų
dievas. Jupiteris – šviesaus dangaus skliauto, žaibų ir griausmo, atmosferos ir pergalės dievas. Jis buvo didžiausias ir puikiausias is dievų. Svarbiausia jo kulto vieta Romoje buvo Kapitolijus; po tiumfo eitynių priešus sutriuškinęs karvedys žengdavo i Kapitolijų, kur aukodavo Jupiteriui.

Marsas buvo karo dievas, nors kadaise galejo būti siejamas su žemdirbyste. Marsui buvo skiriamas kovo menuo, jo garbei skirtos šventes švestos ir spalį – tai sezoninių žemės ūkio darbų laikas, beje, sutapęs ir su kariniu kampaniju sezonu. Vis delto jo karinės reiksmės anksti persvėre archajiškąsias. Marsas buvo laikomas Romulo ir Remo tevu, taigi ir – visu romenų tėvu.

Paslaptingas ir nuošalus dievas buvo Janas. Tai dviveidis vartų angos, bet kokios pradžios dievas; jis vadintas ir pasaulio kūrėju, ,,dievų dievu’’. Vis dėlto atrodo, kad Janas buvo dvilypis, ambivalentiškas, dievas, tai liudija ir du į priešingas puses žvelgiantys jo veidai. Forume stovejo jo šventykla, kurios vartai buvo atveriami Romai stojus į karą; per visą istoriją Jano vartai buvo uždaryti tik 235 m. pr.Kr. ir imperatoriaus Augusto valdymo laikais. Pasak Cicerono, kiekviena malda dievams turejusi buti pradedama šaukiantis Jano, baigiama paminint Vestą; visa tai šiek tiek primena Rigvedos Agnį ir jo kultą.

Vesta buvo šventosios ugnies, šventojo židinio deivė, ir miesto, ir bendruomenės, ir šeimos židinio globėja. Vestos šventyklose nuolat degė šventoji ugnis, ją prižiūrėjo vestalės – romenų vaidilutės, kurios budavo parenkamos iš mažų mergaicių ir trisdešimt metų privalejo saugoti skaistybę; ugnies užgesimas laikytas bloga lemiančiu ženklu, tačiau kartą per metus , pirmąją Naujųjų metų dieną, ugnis buvo užgesinama ir vėl įdegama trinant du sauso medžio pagaliukus.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1069 žodžiai iš 2107 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.