Romos imperijos krizê
SEVERŲ DINASTIJOS VALDYMAS
Ekonominė imperijos padėtis.
Po paskutiniojo Antoninų dinastijos atstovo imperatoriaus Komodo, garsėjusio savo išlaidumu, valdymo Romos finansinė padėtis buvo ganėtinai prasta. Prie ekonominės būklės blogėjimo prisidėjo ir Severų dinastijos atstovo Septimijaus Severo vidaus ir užsienio politika, kuri reikalavo didelių išlaidų, ypač vykdant reformas. Kadangi reikėjo aprūpinti sostinę, kariuomenę ir imperatoriškąją biurokratiją, didėdavo ir įvairios prievolės natūra. Dėl finansų trūkumo imta gadinti monetą; sidabriniame dinarijuje sidabro sumažėjo beveik perpus. Tai atsiliepė mainams, o atsižvelgiant į šaltinius, Mažojoje Azijoje pasirodžius nepilnavertei monetai, išsivystė spekuliacija, padidėjo produktų kainos ir tai rodė artėjančią visos Romos imperijos krizę.
Tuo laikotarpiu suklestėjo kai kurie Afrikos miestai ir ten imperatoriaus įsakymu buvo paskirti miestų kuratoriai bei policininkai, stebėję karių ir civilių gyventojų nuotaikas. Iš to galima spręsti, kad taipogi sustiprėjo imperatoriaus kontrolė miestų finansams. Tačiau pačioje Italijoje nesiliovė neramumai, atsirado plėšikų būrių (taip vadinti sukilę provincijų gyventojai).
Taigi Septimijaus Severo – pakankamai išsilavinusio žmogaus, energingo karvedžio ir administratoriaus – vidaus politika pasižymėjo nuolatiniu imperatoriaus valdžios stiprinimu. Severui atrama tapo armija, kuriai, savo karinėmis reformomis, jis teikė vis daugiau įvairių privilegijų.
Septimijaus Severo užsienio politika.
Kova su Klodijum Albinu privertė Septimijų Severą nutraukti karą su Partais, tačiau pagaliau pasiekęs pergalę, jis išvyko į antrąjį žygį prieš Partus, trukusį nuo 197 iki 199 m. Severas išvadavo Partų užimtą Nizibį, ir paėmė abi Partų sostines – Seleukiją ir Ktesifoną. Vėliau imperatorius sudarė taiką su Partų valdovu Vologazu IV, pagal kurią romėnams atiteko Partų žinioje iki tol buvusi Mesopotamija. Vakarų Europoje Septimijus Severas siekė stiprinti Pareinės ir Padunojės sienas bei nukariauti šiaurinę Britanijos salos dalį. 208 m. jis suorganizavo žygį prieš romanų gentis, jas nugalėjo, atstatė Adriano pylimą, bet visiškai įvykdyti savo grobikiškų planų jam nepavyko – 211 m. Britanijoje jis mirė.
Karakalos valdymas. Jo užsienio politika.
Septimijus Severas imperijos valdymą perdavė dviems sūnums: Markui Antoninui, pramintam Karakala, ir Publijui Septimijui; abu jie buvo laikomi bendravaldžiais, tačiau praktiškai viską tvarkė vyresnysis brolis Karakala, kuris vėliau organizavo savo brolio nužudymą, įtikinęs šio akto teisėtumu ir teisingumu kariuomenę.
Karakalai teko susiremti su priešais ir rytuose ir šiaurėje. 213 m. jis kariavo su germanų gentimis, įsiveržė į priešo šalį, tačiau taiką pasiekė tik papirkimo keliu. Be to, kadangi Septimijaus Severo užkariavimai dar neišsprendė Partų problemos, o pačiuose Partuose kaip tik vyko vidaus kova, Karakala užsibrėžė tikslą pakartoti Aleksandro Makedoniečio žygdarbį ir nukariauti visus Rytus, bet kai 215 m. jis įsiveržė į Mesopotamiją, Partų valdovas pasidavė ir karas baigėsi. Tuomet Karakala organizavo masines žudynes Aleksandrijoje, kitais metais vėl paskelbė karą Partams, bet prieš jį buvo surengtas sąmokslas ir Karakala buvo nužudytas.
212 m. įstatymas apie pilietybę.
212 m. Karakala išleido ediktą, pavadintą Constitutio Antoniana. Pagal šį ediktą pilietybės teisės buvo išplėstos beveik visiems laisviesiems gyventojams. Pilietybės teisės nebuvo suteiktos vadinamiesiems dediticijams, t.y. neseniai nukariautoms gentims, priešams, pasidavusiems nugalėtojo malonei, provincijų gyventojams (jiems prisikirti ir Egipto gyventojai). Visgi galbūt tai ir sudarė Romos genialumą, jog ji savo civilizaciją visoje milžiniškoje imperijoje skleidė gerbdama savitą kiekvieno krašto gyventojų charakterį. Tačiau šis Karakalos ediktas nebuvo ypatingai vertinamas antikinėje istoriografijoje, nes šaltiniuose teigiama, jog imperatorius išleido šį įstatymą religiniais-politiniais sumetimais, motyvuodamas tuo, kad kuo daugiau žmonių turi melstis dievams.
KLASIKINIS LAIKOTARPIS ROMĖNŲ TEISĖS ISTORIJOJE
Teisės šaltiniai imperatorių epochoje.
Romos imperijos politinėms sąlygoms pasikeitus, pasikeitė ir romėnų teisės šaltiniai. Dar nuo Augusto laikų senato nutarimai įgijo įstatymo galią, didesnės reikšmės turėjo imperatoriaus nutarimai, vadinami konstitucijomis (constitutiones), kurių sukuriamos taisyklės priklausė civilinei teisei.
Žymiausi ankstyvosios imperijos laikotarpio juristai.
Valstybiniame gyvenime juristai vaidino svarbų vaidmenį. Jau Augusto laikais kai kurie juristai turėjo atsakymo teisę, t.y jų nuomonė vienu ar kitu juridiniu klausimu teisėjui buvo privaloma. Juristai vertėsi teisės dėstymu, bet ypatingą dėmesį kreipė į literatūrinę veiklą: rašydavo bendro pobūdžio civilinės ir pretorinės teisės veikalus, traktatus atskirais juridiniais klausimais, komentarus naujiems teisės šaltiniams, vadovėlius pagrindiniais teisės klausimais, kurie išsamiai apibendrindavo ir sistematizuodavo romėnų teisę.
Žymiausias juristas Augusto laikais buvo Markas Antistijus Labeonas, novatorius
teisės srityje ir respublikonas pagal įsitikinimus. Juristas Kapitonas buvo naujojo politinio režimo šalininkas. Jo ir Labeono pasekėjai sudarė dvi mokyklas (sektas), pavadintas jų mokinių vardu. Labeono šalininkai vadinti prokuliečiais (Prokulo, Labeono mokinio vardu), o Kapitono šalininkai sabiniečiais (Sabino, Kapitono mokinio vardu). Skirtumas tarp šių dviejų mokyklų nėra aiškus, nes abiejų veikla buvo susijusi su tyrinėjimo principais, vienų ar kitų atsitikimų sprendimu, formos ir turinio vaidmeniu juridinių sąvokų kostrukcijoje.
Adriano amžininkas Salvijus Julianas buvo ypač autoritetingas juristas, redagavęs ”Amžinąjį ediktą”. Antoninų laikais labai vertinti juristai, kilę iš provincijų. Vienas jų – Gajus, parašęs ir mus pasiekusį romėnų teisės vadovėlį ”Institucijos”, kuris pasižymi sistemingumu ir dėstymo aiškumu. Įžymus Septimijaus Severo laikų teisininkas buvo Emilijus Papinianas, kurio kūriniai pasižymėjo tikslumu, rėmėsi aiškia ir tikslia sąvokų sistematizacija. Jo amžininkai Paulius ir Ulpianas taip pat padarė didelę įtaką vėlesniems juridiniams kūriniams.