Čigonai Lietuvoje
Čigonai yra viena iš nedaugelio neteritorinių mažumų Europoje, ir, beje, vienintelė tautinė mažuma, kuri niekada nekėlė teritorinių reikalavimų. 1989 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 2 718 čigonų tautybės žmonių. Akivaizdu, kad ši grupė yra išskirtinė bendrame Lietuvos kontekste – tiek dėl jos vertinimo, tiek dėl realios situacijos.
Čigonų grupės morfologija
Čigonų gimstamumo ir mirtingumo rodikliai dažniausiai yra aukštesni, negu bendrai jų gyvenamai šaliai būdingi rodikliai. Gana didelę mirtingumo dalį sudaro vaikai ir jaunimas: viena vertus, tai susiję su gausiomis čigonų šeimomis, antra – su tuo, jog čigonai šeimas sukuria labai jauni – tarp 14 ir 20 metų amžiaus. Tai sukelia daugelį sudėtingų socialinių problemų, kurias turi spręsti tiek valstybė, tiek patys čigonai.
Didžioji dalis čigonų tautybės žmonių gyvena labai prastomis sąlygomis, jų buveinės neretai vadinamos lūšnynų rajonais. Čigonai, gyvendami izoliacijoje ir izoliuodamiesi patys, tarsi formuoja savitus getus. Problema ta, kad gausios šeimynos netelpa viename paprastame bute, o jų atskyrimas ardo tradicinį kolektyvinį gyvenimo stilių, mažina šeimos ir jos kartų ryšius, tradicinį jaunesniųjų pavaldumą vyresniesiems, bendrumo jausmą, tuo tarpu tyrinėtojų nuomone, čigonas, kaip individas, egzistuoja ir reiškiasi tik savo grupėje.
Europos Komisijos tyrimas parodė, kad devintajame dešimtmetyje įvairiose Vakarų Europos valstybėse suaugusių čigonų neraštingumas siekė nuo 50 iki 100 procentų. Komunistinėse šalyse, kuriose bendrasis lavinimas buvo privalomas, taip pat nepavyko pasiekti, kad dauguma čigonų leistų į mokyklas savo vaikus, taip pat ir to, kad lavintųsi patys suaugusieji. Dėl menko raštingumo čigonai neturi galimybių siekti įvairesnio ir įvairiapusiškesnio profesinio išsilavinimo, o tai savo ruožtu mažina jų galimybes sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje.
Čigonų teisėsauga
Lietuvoje yra sukurta norminė bazė, sudaranti asmeniui galimybes teisiškai apsiginti pačiam ir apginti visuomenės interesus. Lietuvoje čigonams, kaip ir kitiems nepagrindinės tautybės gyventojams, nustatomos lygios su visais teisės. Tačiau bendrasis, jau nekalbant apie teisinį, čigonų neišprusimas trukdo jiems pasinaudoti savo teisėmis bei galimybėmis.
Čigonų ir čigonams skirtos organizacijos ir jų veikla
1992 m. susikūrė pirmoji visuomeninė čigonų tautybės žmonių organizacija – Lietuvos čigonų bendrija; 1996 m. ji pagal LR visuomeninių organizacijų įstatymą reorganizuota į Vilniaus čigonų bendriją. 1995 m. asmenys, gyvenantys Panevėžyje, Kaune, kitose šalies vietovėse, susibūrė į Lietuvos romų bendriją „Romano džijipe“, kurios skyriai vėliau įsikūrė Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. 1996 m. Pasvalyje pradėjo veikti vietos romų bendrija „Romano divs“, 1997-ais Vilniuje įkurta Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“.
Atsiradus čigonų tautybės aktyvistų, susiformavus jų pačių visuomeninėms organizacijoms, susikūrė savotiška tarpininkų institucija, palengvinanti bendradarbiavimą su valstybinėmis instancijomis, todėl 1994-1996 m. prasidėjo naujas bendradarbiavimo su čigonais etapas. Šiuo laikotarpiu buvo stengiamasi Lietuvos visuomenę, žiniasklaidą, valstybines teisėtvarkos, socialinės apsaugos ir panašiose srityse dirbančias institucijas tiesiogiai supažindinti su čigonų gyvenimo realijomis, sudaryti čigonams sąlygas operatyviai gauti juos dominančią bei reikalingą informaciją. Periodiškai organizuojant įvairius renginius – pavyzdžiui, išvykas į taborą, jų gyventojų susitikimus su atitinkamų žinybų (Vidaus reikalų, Darbo ir socialinės apsaugos ministerijų, savivaldybių, seniūnijų, žiniasklaidos) atstovais, – buvo siekiama kovoti su vadinama „institucine“ diskriminacija, nuo kurios romai nukenčia itin dažnai.
Remiantis faktais, akivaizdu, kad daugiausiai praktinės naudos čigonų švietimo bei kultūros srityje davė nevyriausybinių organizacijų veikla. Šio dešimtmečio pradžioje Atviros Lietuvos fondas (ALF) kartu su Soroso romų fondu, kurio koordinatorė Lietuvoje yra Violeta Toleikienė, ėmėsi organizuoti pirmąją nevalstybinę čigonų mokyklą. Bendradarbiaujant su Lenkijoje veikiančiomis tarptautinėmis organizacijomis čigonų reikalams, nuo 1994-ųjų romų ir lietuvių kalbomis Lenkijoje leidžiamas žurnalas „Rrom p-o drom“, skirtas Lietuvos čigonams ir jų reikalais besidominčiai visuomenei. 1995 metais ALF bei Švietimo ir mokslo ministerijos tautinių mažumų sektoriaus pastangomis surengta pirmoji Lietuvos čigonų vaikų vasaros stovykla, o nuo 1997 m. rudens Tautybių departamento, sostinės švietimo skyriaus, ALF ir Lietuvos čigonų bendrijos „Romany Jagory“ iniciatyva Vilniaus 58-ojoje vidurinėje mokykloje pradėjo veikti pirmosios čigonų klasės valstybinėje mokykloje, kuriose vaikai mokosi pagal specialiai jiems pritaikytą programą.