Romualdas granauskas
5 (100%) 1 vote

Romualdas granauskas

Turinys

1. Įvadas

2. Kūrybos suvestinė

3. Autobiografija

4. Biografijos ir kūrybos bruožai

– Kolektyvinės patirties svarba

– Žmogaus paveikslas

– Žmogaus ir pasaulio vienovė

– Tragiškas agrarinės kultūros likimas

5. R. Granauskas pats apie save

6. Nuotraukos iš rašytojo gyvenimo

7. Fragmentai apie:

– vertybes ir meniškumą

– kartų ryšį R. Granausko kūryboje

– kūrybos stilistiką

– Baltą vainiką juodam garvežiui ir Bružą

– Kaimo temų prozoje

– Duonos valgytojus

– R. Granausko prozos poetiką

– mirtį apysakoje „Gyvenimas po klevu“

– archajiškumą ir modernumą R. Granausko kūryboje

8. R. Granausko prozos ištakos, aplinka, kontekstas

9. Duonos valgytojai

10. Gyvenimas po klevu

11. Destrukcijos ženklai apysakoje „Gyvenimas po klevu“

12. Pokalbis su R. Granausku

13. „Nemuno“ anketa, į kurią atsakinėjo R. Granauskas

14. Straipsniai apie Romualdą Granauską

15. Išvados

16. Naudota literatūra





ROMUALDAS GRANAUSKAS

(g. 1939.IV.18)

ROMUALDAS GRANAUSKAS

Gimiau aš, kaip tas gaidys, du kartus: iš tikrųjų — Mažeikiuose 1939 kovo 18, o užrašė klebonas (gal po kelių kleboniškų?), kad balandžio aštuonioliktą. Tai buvo pirmasis nesusipratimas mano gyvenime. O toliau, suprantama, pylėsi- jie kaip iš gausybės rago. Ir juo toliau — juo gausiau.

Štai koks buvo antrasis. Skuodo rajono Šauklių kaime, kur užaugau, gyvena Vaškys. Vaškių buvo trys broliai, suaugę, stiprūs vyrai, bet aš kalbu apie tą, kuris grojo armonika ir vienu metu koja būgną mušė. Baigiančioj krūmokšniais užželti pievelėj, šalia vieškelio, kartais sekmadienį būdavo šokiai. Vaškys grodavo, jaunimas šokdavo, o aš stovėdavau šalia Vaškio, visas pavirtęs dėmesiu ir klausa, bijodamas ir sualsuoti, kad tik nepraleis-čiau ko nepastebėjęs, neįsiminęs, neišmokęs. Nebuvo man gražesnės muzikos už tą, kokią tada girdėjau, ir gal niekada jau nebebus. Nuo krūmokšnių pusės prieidavo koks bernas, kažką šnibžteldavo grojančiam Vaškiui į ausį, tas linkteldavo. galva, striukai užraukdavo šokį ir, atsikėlęs nuo atnešto suoliuko, lįsdavo į tuos krūmus. Kurį laiką armonika vieniša gulėdavo ant suolo, aš stovėdavau nuo jos tik per žingsnį… Ir po šiai dienai negaliu suprasti, kaip man širdis neišlėkdavo per gerklę ir kaip, tartum sužeista kurapka, nenukrisdavo po kojų j žolę?

Kol bernai šnarėdavo ten tamsoj krūmokšniuose, merginos susispiesdavo į būrį ir dainuodavo… Aš drebančiom rankom paimdavau armoniką, priglausdavau ausį prie jos dumplių ir grodavau taip tyliai, jog už dviejų žingsnių nė katė nebūtų išgirdus.

— Lėksi!.. Lėksi!..— šaukdavo merginos į krūmokšnius, pritrūkusios kantrybės.

Tada skubiai guldydavau armoniką atgal ant suolo, ateidavo Leksis, jau išraudęs, užsikabindavo diržą, o aš vėl stodavausi šalia įo į savo vietą, kurioje nė žolė nebeaugo.

Raus-ti pradėdavo jis nuo sprando. Ir kaskart pareidavo vis raudonesnis; jau ir smakras raudonas, jau ir abu žandai… Žinojau: kai užraus ir kakta,— arba visai nebegrįš iš krūmokšnių, arba nešte parneštas ims groti tokius dalykus, ko nei sapne susapnuosi, nei žmogui apsakysi. Apsakyt gal ir apsakysi, bet pašokt — tai jau ne. Mergos keikia bernus, kam kvietinėjo Leksį, bernai keikia muzikantą, kam jis taip greit nusigeria…

– Čia ano mašinėlė?

– Ano, ano! Antrasis irgi greitai jau nusipirks. Bent senatvėj

prisivažinėsiu.

– Ar to ir tebuvai atvažiavusi?

– Ko daugiau? Išėjau į pensiją, laiko turiu, apsidariusi esu -nereikia žmonių gėdytis, galiu visiems pasirodyti!

– Tik prie mano vaiko kapelio negali pasirodyti…

– Nueisiu, nueisiu. Va dabar, grįžtant.

– Ar pas sūnų jau buvai?

Moteris kiek sumišo. Nuo parduotuvės, plėšdamas cigarečių pakelį, jau ėjo tas posūnis.

– Buvom, buvom… Tik nieko neradom. Durys užrakintos, darbe abudu, kur tu ką rasi… -ji greitai pabėrė žodžius, sėdosi į mašinėlę, tik durelių dar neuždarė, tebebuvo iškišusi laukan galvą. Posūnis praeidamas ir dabar nepažvelgė į senąją, sėdo į mašinėlę iš kitos pusės, trinktelėjo durelėmis. Gal jam buvo gėda savo pamotės, gal apskritai jis nežinojo, kaip čia elgtis?

– Nu, tad su dievu, – pasakė senajai, stovinčiai pačiam kelio pakrašty. – Gal tikrai niekuomet daugiau nesusitiksim… Laimingo tau smerčio.

– Dėkui, – atsakė neužsigavusi senoji. – Ir tau to paties. Mašinėlė ir nuvažiavo.

Senoji negalėjo eiti toliau, turėjo nors pastovėti minutę kitą kelkrašty. Jai drebėjo kojos, per kelius buvo tokios silpnos, jog pačiai atrodė, kad ten vandens pripilta. Bet nei širdis labai daužėsi, nei dusulys ėmė. Net palengvėjimą jautė, tartum, ilgai atidėliojusi ir atidėliojusi kokį sunkų, nemalonų darbą, štai pagaliau ryžosi ir padirbo. Nebejautė tai moteriai nieko, net veidas jos neiškilo užmerktose akyse, kol ilsinosi stovėdama. „Gerai, kad nė kartelio ir nepavadinau marčia, – pagalvojo. – Nė vieno kartelio. Kokia ji man marti, jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, argi nė kibirkštėlės nieko ir nebeliko?..“ Dabar jau pati norėjo, kad pasimatytų akyse buvusios marčios veidas, galėtų neskubėdama apžiūrėti: ar labai pasikeitusi, ar smarkiai pasenusi, tačiau nieko
neišėjo – neiškilo, ir tiek. Tik pareinantis aukštasis posūnis su cigarečių pakeliu rankoje, tiktai nuvažiuojančios mašinėlės spalva. „Dangaus karaliau!.. – staiga atsimerkė senoji. – Apgavo mane kaip mažą vaiką!..“ Iš tos mašinėlės spalvos, kurią dabar prisiminė, iš to nuvažiavimo suprato: juk jie jau grįžta į Klaipėdą! Per rajono miestą nebevažiuos, jokio kapo nelankys! Jau buvo tam rajone, iš ten ir pargrįžta. Gal po giminę važiojosi, gal nakvojo pas kuriuos, – visus, nebijok, aplėkė, norėdama su ta mašinėle pasirodyti. Ir dar prisiminė, kaip anoji sutriko užklausta, ar buvo pas sūnų. Nebuvo, galvą gali guldyti – nebuvo! Su savo marčia nesutaria, nuo seno abi piktuoju. Kai dabar nueis, būtinai paklaus. Kad tiktai neužmirštų. Vos pamatys anūkienę, vos pasilabins – ir paklaus.

Bet kaip tatai išeina, kad žmona gali užmiršti savo buvusį vyrą? Savo vaikų tėvą? Šunelį laikai, padvesia – ir to negali neprisiminti, balsą girdi, akimis matai, o čia – žmogų? O gal prisimena, su tuo kitu, tuo dviejų posūnių tėvu, Klaipėdoj gyvendama, tiktai pasisakyti nenori? Gal ir ant Stepono kapo buvo, ir tą paminklą matė, o pasakė nebuvusi, kad jai, senajai, širdį labiau užduotų? Visko gali būti, visko gali būti. Tarpais atrodo, kad juo ilgiau gyveni – juo mažiau besupranti, kas su žmonėmis darosi.

JŪRATĖ SPRINDYTĖ

Romualdas Granauskas gimė 1939 04 18 Mažeikiuose; prozininkas, dramaturgas. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio Mūsų žodis ir žurnalo Nemunas redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954. Rinkiniuose Medžių viršūnės (1969), Duonos valgytojai (1975) sakralizuoja išeinančios senosios žemdirbių kartos pasaulėjautą, papročius, buitį, moralinį kodeksą. Žemdirbių būtį pakilus ir prakilnus Granausko prozos žodis įkūnija kaip mirštantį ritualą. Autentiškai gyvenantys vyresnieji priešinami unifikuotiems, sovietmečio nuskurdintiems savo pačių vaikams minimalistinės poetikos novelių apysakoje Bružas, vienatvės ir kūrybos problemos dominuoja iš kino scenarijaus perkurtoje apysakoje Baltas vainikas juodam garvežiui (abi 1987). Riba, ženklinanti atgimstančią lietuvių prozą, ~- apysaka Gyvenimas po klevu (1988, publikuota 1986 Pergalėje), įžiebusi polemiką, atliepusi viešumo ir tiesos alkį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios melioracijos nukeldinto kaimo pakraštyje, papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo degradacijos kelią, apibendrina agrarinės kultūros ciklo baigtį. Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir Žmogaus paralelizmo, klasikinio lietuvių literatūrai, originalus variantas. Gamtos, istorijos ir mitologijos sinteze pasižymi brandžiausia apysaka jaučio aukojimas (1975), rekonstruojanti archajišką metą (pagonybės saulėlydį Kurse), prabylanti iŠ baltiškojo substrato ateinančiais vaizdiniais. Tai modernus žanrinis darinys – nesančio lietuvių epo vizijos ir modernios apysakos kontaminacija, kur paradoksaliai dera epo užmojis ir vidinio monologo subjektyvumas. Ypatinga formos inovacija -trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos skyrius – iki Šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje. Universalus Granausko prozos lygmuo formuojasi iš virš asmeniško požiūrio į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą, iŠ nuolat besikartojančių, protėvių kartoms būdingų motyvų, simbolių, jausenų giminiškumo, iŠ baltiškojo mentaliteto apraiškų. Kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai užsikonservavusios valstiečio sąmonėje, per bendruomeninę patirtį išlaikiusioje tautinės kultūros „genetinį kodą“. Gili projekcija į istorinę praeitį, klasikos tekstų ir vardų reinterpretacija, pokario tragizmas atsiskleidžia apsakymų knygoje Gyvulėlių dainavimas (1998), kurioje septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų tekstą semantiškai tankina padavimo, sakmės, pasakos reminiscencijos, drąsiai kryžminamos su kasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai, iškalbi net tyla – taip kuriamas visur esantis reikšmių laukas, bylojantis apie Granausko prozos žmogaus turtingą organišką būtį. Gausu pirmapradžių elementų (ugnis, vanduo, žemė, saulė), ypatinga pagarba reiškiama medžiui, vaisingumo ir derlingumo simboliams. Kaip ir folklore pabrėžiami amžinumo, kartotės momentai: gyveno, dirbo, dainavo, mirė. Savita Granausko kūrybos sfera – esė (gėlos persmelktos – apie Biliūną, Gurauskį; šlovinanti triūsą tautos labui -apie Daukantą}. Esė knygoje Žodžio agonija (1999) dabarties dvasinės krizės situacija siejama su kūniškumo pergale ir pakirstomis žodžio sakraiumo Šaknimis. Granauskas – puikus ir sąmoningas stilistas, jam nesvetima nei poetika, išraiškos tobulumo siekis. Tekstas prisodrintas stropų, pasakotojo raiškai būdingas oracinis tonas, o personažų – natūrali kalbėsena. Pamėgta stilistinė figūra triada (3 vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas) formuoja intensyvią sintaksinę konstrukciją, teikiančią emocinės sugestijos. Granauskas parašė poetinę pjesę apie Vienažindį „Rožės pražydėjimas tamsoj“ (pastatyta
scenarijus kino filmams Sodybų tuštėjimo metas (pagal J. Avyžiaus romaną, pastatytas 1977) ir Vasara baigiasi rudenį (pastatytas 1981], televizijos filmui Vėjas rugiuose (pastatytas 1983).

Autobiografija „Srovėje ir ant kranto“

Ne vieną kartą esu klaustas: ir paauglės moksleivės degančiom iš susijaudinimo akim, ir jaunuolio lūžinėjančiu balsu, ir subrendusių rimtų žmonių; esu klausinėjęs ir pats savęs, kai nebesirašo, kai užeina nemiga, kai iki ryto dar labai toli, o atodrėkio lasai kapsi ir kapsi lauke į skardinę palangę:

– Kas yra ta kūryba?.. Kodėl pradėjai rašyti?..

Kas yra ta kūryba – ir po šiai dienai nežinau. Ir baigia blėsti paskutinė vilties žarijėlė, jog kada nors sužinosiu. Niekas kitas man to nepasakys, nes ir pats nežino, pats kitų klausinėja, joks apibrėžimas čia netinka, jokie abstraktūs žodžiai ar sąvokos nieko nepaaiškina. Pagaliau, kas iš to žmogui, jeigu jis sužinos, kas ta kūryba, o sužinojęs vis tiek negalės kurti? Joks žinojimas dar nėra kūryba, tiek tai jau tvirtai žinau. Kita vertus, tas, kas kuria, nieko ir neklausinėja. Kuria sau, ir tiek. Nelieka laiko tokiems klausimams. Niekam kitam jo nelieka, kartais – net pavalgymui, net miegui, net normaliam žmogiškam poilsiui. Todėl, kad visa kita nebesvarbu. Todėl, kad ir pats esi niekas be tos kūrybos, kad negali kaip kiti būti, kad neturi teisės vaikščioti, žiūrėti į dangų, gerti iš šulinio, – todėl, kad tu nekūrei, todėl, kad kažką, rodos, išdavei, pardavei, išniekinai, sutrypei… Ką – nė pats nežinai. Gal nieko ir nebūtų išėję iš to tavo rašymo, gal kitą dieną būtum su įniršiu viską suplėšęs ir išmetės. Taip, taip – su įniršiu, su įtūžiu, su įsiūčiu… Bet pats ant savęs, o ne ant kūrybos. Ji čia niekuo dėta. Kaip niekuo dėta upė, jei žmogus joje nuskendo. Per amžius ji plaukė, per amžius ji plauks, kiekvieną rytą aušra apšvies jos vandenis, kiekvieną vakarą auksu žibės bangos. Tūkstančių tūkstančiai jau stovėjo ant kranto, tūkstančių tūkstančiai dar stovės, bet juk ne visi leisis skersai srovę, norėdami įsitikinti, ar tikrai aname krante miškai auga viršūnėmis žemyn, ar tai tik atspindys giliame užutekyje? Ne visi. Žinoma, ne visi. Bet tie, kurie puls į srovę, net nepagalvos: o ar moku plaukti? Ar priplauksiu? Ar nepasuksiu atgal išsigandęs?..

Ir puola. Nors tik ,,šuniuku“ teteko paplaukioti išilgai seklaus kranto.

Tačiau niekas negali pasakyti, priplauks drąsuolis užutekį ar nepriplauks jo, kur auga miškai žemyn galva…

Liūdniausia, kad ant kranto dažniausiai lieka stovėti tie, kurie gerai moka plaukti, kurie puikiai žino, kokia srauni didžiosios upės srovė: kokie klastingi jos sūkuriai, jos duburiai ir verpetai. Tegu jie stovi. Tegu jie sau stūkso. Tegu paskui klausinėja to, kuris puolė į srovę: ar šaltas buvo vanduo? ar smarkiai nešė? ar labai išsigandai, kai įsuko į tą didįjį verpetą tėkmės vidury?.. Ką jiems gali atsakyti tas, kuris plaukė?

…Visokių dalykų prisigalvoji žmogus, kai iki ryto dar labai toli, o nemiga, kaip vabzdys, tupi ant akies voko.

Kodėl pradėjau rašyti? Kodėl – taip pat nežinau. Žinau, kada pradėjau. Ir kur.

Rašėm Mosėdyje visi. Beveik visi, kuriems aukštesnėse klasėse lietuvių literatūrą dėstė mokytojas A. Šileikis. Jo paties jau senokai nebėra, o rašančiųjų šiek tiek išlikom. Dar tebesikapstom į aną krantą. Jei srovės vidury nenuskendom, sakau, gal prie ano kranto kaip nors išsilaikysim? Tiktai kada mes jį priplauksim? Ir apskritai ar priplauksim?.. Šito nežinom. Šito net mūsų Mokytojas nežinojo.

Literatūra mums buvo viskas, nes turėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, ir magnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Šiltas apavas ir drabužis, sotesnis valgis ir trumpesnis kelias rudenį, sutemus, penkis kilometrus iš mokyklos namo. Ji mums buvo kaip ta siena, už kurios užsiglaudę mes slėpėmės nuo pokario vėjų. Nuo atlydinčių karstą giedojimo, nuo nedarnių salvių kapinėse po aukštais varnų nutupėtais medžiais, ji mus Šildė. Ji mus guodė. Už jos mes svajojom. Nesakau, kad ta tvora buvo aukšta. Tokia ji nebuvo, tesiekė tik iki pečių. Mūsų galvos ir akys kyšojo viršum jos. Viską mes matėm, viską mes girdėjom, viską dėjomės atmintin, viską ėmėm j širdį. Gal tik ne viską supratom. Tačiau tik ji ir padėdavo mums suprasti, nes kas kitas bepadės, jei ne literatūra, kuri moko galvoti, moko svajoti, drąsina tikėti pačiais šviesiausiais, pačiais kilniausiais, pačiais amžiniausiais žmonijos idealais.

Mes galėjom be jos sužvėrėti, šitie alkani, sušalę, pasimetę pokario vaikai. Mes be jos vėliau galėjom pulti, kaip ne vienas ir padarė, į parduotuves, univermagus, bazes, griebti viską, ko neturėjom vaikystėj, glėbiais krauti į sekcijas, garažus, sodo namelių podėlius. Daug ką galėjom. O dar daugiau negalėjom.

Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau.

Labai mums tada skaudėjo širdį. Ir dabar tebeskauda. Dėl ko -kartais nė pats nebežinai, skauda, ir tiek. Tačiau dėl to skaudėjimo reikia tik džiaugtis, nes kol skauda, tol gyvas. O kol gyvas, tol ir rašai.

Į „Nemuno“ anketą atsako Romualdas Granauskas

– Žmonijos
istorija prasideda teiginiu: „Iš pradžių buvo žodis“. Iš kur žmogui kyla noras tą žodį užrašyti? Ar rašytoju tampama, ar gimstama? Kas pažadino Jūsų kūrybos galias?

– […] nuo žodžio iki rašytojo – toks tolimas kelias, toks tolimas… Nepasakyčiau, kad gimiau apautas storapadžiais batais, su kuprine ant pečių, su gumbuota lazda rankoje, pasiruošęs ryžtingai įveikti šitą nemenką atstumą, gal net „smarkiai mušdamas koją“. Juk nė nežinojau, kas jis yra, šitas niekam nematomas, vingiuotas pustuštis dvasios kelias. Laksčiau po kiemą, žaidžiau, bijojau avino, galvą užvertęs ilgai Žiūrėdavau j pačius gražiausius Žemaitijos debesis virš Šauklių ganyklų, kol perskaičiau pirmąjį žodį, pirmąjį puslapį, pirmąją knygą. Tada su manim kažkas atsitiko. Atsivėrė kitas pasaulis, visai kitos erdvės. Minčių, vaizdų, jausmų erdvės, neaprėpiamos, neapglėbiamos, neišmatuojamos. Klajojau po jas dienomis ir naktimis iki vidurnakčio, iki paryčių, iki paties ryto. jau tik pusiau bebuvau šio svieto gyventojas, ir mažai kas tikėjo, kad kas nors išeis iš tokio menko, papilkėjusio, pajuodusiais paakiais vaiko. Bet aš gyvenau, atkakliai gyvenau žiauriame pokario pasaulyje, palaikomas pačių protingiausių žmonių, kurie jau seniai mirę. Jų parašyti žodžiai man buvo šventa tiesa, o aš nedrąsiai vaikščiojau jų dvasios pasaulio pakraščiais, tartum apie kokį stebuklingą sodą, aptvertą aukšta tvora. Ar aš norėjau patekti į jį?.. Geriau neklauskit ir negraudinkit Širdies. Ir dabar tebenoriu, ir niekada nieko kito taip nenorėjau. Ir nenorėčiau, kad ko nors kito labiau norėčiau, O žmogaus dvasia! Neaprėpiami tavo pasauliai!.. Įstabūs tavo vaizdai!.. Devynių mėnesienų nušviestos tavo naktys, po kurias būreliais klaidžioja žodžiai, susikibę už rankų, tačiau visai neužimdami vietos. Gali būti tarp įų, juose, su jais, -nieko nepajusi, tiktai pajausi. O kad pajaustum, privalai augintis ir savąją dvasią, saugoti, kad nepamestum, kad neprarastum, kad neužmirštum kur pakely, -nužygiuosi tolyn vienas, o kai susigriebsi, kai susizgribsi, kai pasileisi uždusęs pustekinis atgal, – gali ir neberasti, kur buvai palikęs. Reikia, kad visur ir visuomet ji būtų su tavim, kaip širdies plakimas. Ir nepastebėsi, kaip vieną dieną nuo lūpų nuskris tavo paties žodis: to stebuklingojo pasaulio link, prie kitų žmonių dvasios. Kur jis nutūps, kur jis nusileis? Tu to nežinai. Nors jis pats ir neužima vietos, bet dažniausiai jam vietos niekur nebūna. Te jis skraido nematomas erdvėj kartu su kitais, gal kada pamatys nusvirusią galvą – ir nutūps ant ausies kraštelio, ga! kada išvys plačiai atmerktas vaiko akis – ir nusileis ant blakstienų. Kitos dvasios palytėta, tavoji tampa romesnė. Nors vyzdžiai ir išsiplečia, praleidžia daugiau šviesos, tačiau ir tamsos bepraleidžia mažiau, o žvilgsniui kažkodėl pasidaro nei šis, nei tas lakstyti plačiai aplinkui, – kas tau iš to platumo, jei nežinai gylio? Tau pačiam jau nebereikia pasaulyje tiek daug vietos, gali užleisti ją medžiui, gyvuliui ar kitam žmogui. Arba atsidusk ir pasitrauk toliau, arba nusišypsok ir prisiartink. […]

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 3115 žodžiai iš 9850 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.