Romualdas Granauskas: jo gyvenimas ir kūryba
Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose;
prozininkas, dramaturgas. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo
laikraščio “Mūsų žodis” ir žurnalo “Nemunas” redakcijose, statybininku,
šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo
spausdinti 1954 m. Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos
valgytojai” (1975) kalba apie išeinančios senosios žemdirbių kartą, jos
papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias Granausko kūrinys
buvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės
dėmesį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios kaimo pakraštyje,
papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo smukimo kelią.
Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir žmogaus paralelė, kuri yra
būdinga lietuvių literatūrai. Gamta, istorija ir mitologija – visu tuo
pasižymi brandžiausia apysaka “Jaučio pasakojimas” (1975). Ypatinga formos
naujovė – trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos
skyrius – iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje. Granausko proza
universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir
praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nes
pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje. 1998
m. Granauskas išleido apsakymų knygą “Gyvulėlių dainavimas”, kurioje
septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų
tekstą paįvairina padavimo, sakmės pasakos elementai, drąsiai kryžminami su
kasdieniškomis aplinkybėmis. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai
ir net tyla – taip kuriamas Granausko prozos išskirtinumas, rašytojas
parodo žmogaus turtingą organišką būtį. Savita Granausko kūrybos sfera –
esė (apie Biliūną, Gurauskį, Daukantą ir kt.). Esė knygoje “Žodžio agonija”
(1999) rašytojas kalba apie dabarties dvasinę krizę ir apie kūniško
gyvenimo pergalę.
Granauskas – puikus stilistas, jam nesvetimas kalbos poetiškumas.
Tekstas prisotintas tropų, pasakotojo raiškai būdingas oratoriaus tonas, o
personažų kalbėsena natūrali. Granauskas pamėgo taip vadinamą triadą: 3
vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas ir
kt. Tai suteikia tekstui tam tikrą emocinę nuotaiką.
Dar ir dabar Romualdas Granauskas gyvena ir kuria. Manau, kad jo
kūryba ne vieną žmogų privers susimąstyti apie tas temas, kurios yra
minimos rašytojo kūryboje. Apie vieną iš svarbiausių jo kūrybos vaisių
dabar ir pašnekėsime.
“Gyvenimas po klevu”
Žymiausias R. Granausko kūrinys – apysaka “Gyvenimas po klevu”.
Rašytojas pasakoja apie seną, vienišą, visų apleistą moterį, likusią
vienintelę numelioruotame kaime, visiems išsikėlus į naują gyvenvietę. Iš
kiekvienos šio kūrinio eilutės sklinda gailestis, supratimas ir atjauta.
Tačiau “Gyvenimas po klevu” nėra moralizuojantis kūrinys, kuriame autorius
tik norėtų pabarti beširdžius vaikus ir anūkus, kad šie neužmirštų senų
tėvų. Tuo metu niekur taip atvirai ir tiesiai nebuvo sakoma apie tuos
svarbiausius dalykus, kuriuos mūsų žemėje ir mūsų žmoguje sunaikino sovietų
valdžia ir kolchozai. Fiziškai ir dvasiškai labiausiai nualintas ir
suluošintas kaimo žmogus.
Senosios Kairienės ėjimas į gyvenvietę yra simbolinis. Tai viso
gyvenimo kelionė iš namų į naujuosius laikus, kuriuos simbolizuoja kiaulių
ferma ir bevardė gyvenvietė molyne prie kelio, be medžio ir paukščio. Jau
pačioje kelio pradžioje krinta vyras, vėliau sūnus. Tame pačiame kelyje
blaškosi ir žūsta anūkas, o jo vaikas jau iš anksto pasmerktas kaip
beprotiško pasaulio auka.
Rašytojas išvardija visus praradimus, visa, kas buvusį prie žemės
žmogų atskiria nuo senojo gyvenimo būdo ir veda į pražūtį:
• Atimta žemė. Argi gali kas būti baisiau: “Plėšė iš žmogaus žemę, plėšė
jo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą.”
• Atimta darbo prasmė. Kairienės žmogus, mėgęs gražiai, su džiaugsmu ir