Gyvatės, driežai, vėžliai ir krokodilai yra ropliai. Jų kūno viduje yra kauliniai griaučiai su stuburu. Iš išorės kūną dengia apsauginiai žvynai, kurie neleidžia jam išdžiūti.Šie žvynai – tai sustorėję išorinio odos sluoksnio dariniai ir sudaryti daugiausia iš raginės medžiagos, vadinamos keratinu. Iš panašios medžiagos sudaryti ir žmogaus nagai. Kai kurie ropliai turi žvynus su kaulinėmis plokštelėmis, kurios vadinamos osteodermomis. Išorinė oda kartkartėmis numetama, kad roplys galėtų augti ir pakeisti susidėvėjusią odą. Žvynai būna lygūs, gumbuoti, arba gūbriuoti, gali suformuoti skiauterę arba dyglius. Visi ropliai deda kiaušinius. Krokodilų ir pitonų dėtyje esti iki 100 kiaušinių, vėžlių dar daugiau, o daugumos driežų ir gyvačių – mažiau. Jūrinių vėžlių ir krokodilų kiaušinių lukštas tvirtas, kitų roplių – odiškas. Visų roplių, išskyrus haterijas, patinai turi kopuliacijos organą. Vėžlių ir krokodilų jis neporinis, driežų ir gyvačių – porinis. Iškišamas iš kloakos angos per poravimąsi. Dauguma roplių palieka padėtus kiaušinius, nors dažnai pirmiausiai juos užkasa. Kiaušinius perina saulės arba pūvančių augalų šiluma. Kai kurie ropliai kiaušinius išlaiko kiaušintakiuose iki išperėjimo ar net išperėtus, ir jaunikliai gimsta gyvi; šis reiškinys vadinamas gyvavedyste. Ypač jis būdingas rūšims, gyvenančioms atšiauriomis sąlygomis – dykumose, šalto klimato kraštuose; šis dauginimosi būdas geras tuo, kad motina, vengdama nepalankių sąlygų, apsaugo nuo jų gemalus. Maisto tuo metu besivystantys jaunikliai gauna iš trynio maišelio arba iš motinos. Išsilukštenti iš kiaušinio driežų ir gyvačių jaunikliams padeda aštrus ir smailus kiaušininis dantelis, esantis viršutinės lūpos gale. Išsiritus jis netrukus nukrinta. Tuatarų, vėžlių ir krokodilų jaunikliai šiam tikslui turi raginę išaugą. (Tuatara – vienintelis dinozaurų laikais gyvavusios roplių grupės atstovas, išlikęs iki mūsų dienų. Šiandien šie ropliai gyvena tik keliose salelėse prie Naujosios Zelandijos. Kitaip nei kiti ropliai, ji maitinasi naktį ir būna aktyvi, kai jos kūno temperatūra tik apie 12 laipnių C. Diena tuataros ilsisi urveliuose. Jos ėda sraiges, kirmėles, kartais net jūru paukščius. Kadangi jų kūnas labai vėsus, tuataros juda bei auga labai lėtai, kol pasiekia maždaug 60 cm ilgį, praeina apie 20 metų. Judėdama tuatara įkvepia tik kas septynias sekundes, o ilsėdamasi – kas valandą.)Ką tik išsiritę jaunikliai yra tėvų mažytės kopijos, pačios gebančios savarankiškai gyventi. Vos išsiritusios nuodingosios gyvatės jau gali gelti. Krokodilai nuneša savo jauniklius į vandenį, tačiau patys jų nemaitina. Roplių augimo tempas priklauso nuo maisto ir šilumos. Aligatorius pirmaisiais gyvenimo metais, jeigu sąlygos tinkamos, gali per mėnesį užaugti vidutiniškai 2,5 cm, o pitonai auga 3 kartus greičiau. Ropliai auga greitai, kol lytiškai subręsta, t. y. Smulkių rūšių – mažiau nei metus, o sausumos vėžliai ir krokodilai – dešimt metų arba dar ilgiau. Skirtingai negu žinduoliai, suaugę ropliai vi dar gali augti, nors ir lėčiau. Ropliai prisitaikę gyventi įvairioje sausumos aplinkoje. Labiausiai paplitę šiltesnėse vietovėse, nes priklaiso nuo aplinkos temperatūros. Kadangi ropliams nereikia ėsti, kad palaikytų kūno šilumą, jie gerai išgyvena tokiose vietovėse kaip dykumos, kur maisto nedaug. Dauguma roplių nepakelia šalčio, nes yra šaltakraujai, t.y. Negali reguliuoti savo kūno temperatūros ir perima su kelių laipsnių nukrypimu jų aplinkos temperatūraą. Ropliai yra aktyviausi kai šilta, todėl jiems labiausiai tinka tropinis klimatas. Nuo šalčio jie darosi vangūs ir galiausiai žūva. Tačiau šiek tiek savo temperatūrą jie gali reguliuoti; šildydamiesi prieš saulę, kai šalta, jie gali įšilti daugiau už aplinkos orą. Tačiau palaikyti pastovią kūno temperatūrą, kaip žinduoliai, jie negali. Netgi kai jų kūno tempertūra tokia kaip žinduolių, jie būna dešimt kartų mažiau energingi. Todėl jie naudojasi šiluma, kai tai įmanoma, ir vengia be reikalo atšalti. Tropikuose ropliai gali išvengti didelių kūno temperatūros svyravimų, tačiau toli nuo pusiaujo arba aukštikalniuose tai padaryti gerokai sunkiau. Šiaurės Europoje net atsparūs šalčiui ropliai žiemą išgyvena tik įmigę. Ropliai atsirado anksčiau už žinduolius, anksčiau ir už paukščius. Pastarosios dvi klasės kilo iš senovinių roplių. Ropliai iki šiol tebeturi paukščiams būdingų požymių, pavyzdžiui, deda kiaušinius, jų kaukolėje yra neporinis pakaušio krumplys, vidurinėje ausyje tik vienas klausos latakėlis. Pirmykščiai ropliai gyveno maždaug prieš 340 milijonų metų. Jie išsirutuliojo iš varlaigyvių, kurie išropojo iš vandens į sausumą. Ropliai vyravo Žemėje prieš 250 – 60 milijonų metų. Sausumoje viešpatavo dinozaurai, o dangų buvo užvaldę skraidantieji ropliai – pterozaurai.
Vėžliai, kietą šarvą turintys ropliai priklauso vėžlių (Chelonia) būriui. Yra daugiau kaip 250 jų rūšių, tarp kurių sausumos, jūriniai ir gėlavandeniai vėžliai. Vėžliai yra seniausia dabar gyvenančių roplių grupė. Suakmenėjusios liekanos rodo, kad vėžliai veikiausiai gyveno Žemėje jau pirmykščių dinozaurų laikais, maždaug prieš 200 milijonų
metų. Bėgant metams, jie mažai tepasikeitė ir yra panašūs į savo senovinius iškastinius giminaičius. Tačiau pirmykščiai vėžliai turėjo smulkius dantis ir neglėjo įtraukti po šarvu galvos. Stiprus vėžlio šarvas susideda iš dviejų dalių – kupolo formos karapakso, dengiančio nugarą, ir plokščio plastrono pilvo apčioje. Šarvas susideda iš kaulinių plokštelių, kurios suaugusios su šonkauliais ir slanksteliais sudaro kietą šarvo dėžę. Ją dengia dideli žvynai, vadinami skydeliais, sudaryti iš kaulinės medžiagos – keratino. Ant plokštelių esantys augimo žiedai padeda nustatyti vėžlio amžių. Vėžlio šarvas atspindi jo gyvenamąją aplinką. Sausumoje gyvenantys vėžliai turi arba aukšto kupolo formos, arba gumbuotą šarvą, ginantį juos nuo plėšrūnų. Jiems reikia stiprių ir storų tarsi stulpai kojų, remiančių jų masę. Jūriniai vėžliai paprastai turi plokštesnį ir lengvesnį šarvą, kuris aptakus, kad būtų lengviau judėti. Jų ilgos priekinės kojos yra sparnų pavidalo ir padeda jiems “skristi” vandenyje. Minkštaodžių vėžlių šarvas yra odiškos struktūros ir kaulinių plokštelių neturi. Kaulinėje šarvo dalyje yra didelių oro ertmių, kurios daro vėžlį lengvesnį, padėdamas jam be pastangų plūduriuoti ir plaukti. Plokščia šarvo forma leidžia vėžliui pasislėpti nuo grobuonių upių, ežerų ir kūdrų dugno dumble. Pagal tai, kaip įtraulia po šarvu galvą, vėžliai skirstomi į dvi grupes. Šonakakliai vėžliai sulenkia kaklą šonu, pakišdami galvą po viršutine šarvo dalimi. Dauguma slaptakaklių vėžlių turi trumpesnį kaklą ir galvą po šarvu gali įtraukti tiesiai atgal. Dėžiniai vėžliai netgi gali pakelti plastrono (apatinės šarvo dalies) kraštus ir būti visiškai saugūs. Tačiau stambiagalvis vėžlys vis dėlto negali įtraukti galvos. Vėžlio šonkauliai sudaro dalį jo šarvo, todėl kitaip negu ropliai, vėžlys negali judinti šonkaulių ir varyti oro į plaučius ir iš jų. Vietoj to, šviežio oro į plaučius įtraukia ir panaudotą orą , gerklės senele ir prie išeinamosios angos esančia anga. Kai kurie vėžliai gali išbūti po vandeniu kelias savaites, neiškildami į paviršių įkvėpti oro. Vėžliai medžiojami dėl šarvų, iš kurių gaminamos šukos, auskarai ir kiti papuošalai. Kaip tik dėl to vėžliai karetos baigia išnykti. Dauguma vėžlių neturi dantų. Vietoj to, jų žandikauliai turi aštrius kraštus, kurie gali plėšyti maistą. Visi vėžliai kiaušinius deda sausumoje, kad besivystantis gemalas galėtų kvėpuoti oro deguonimi. Be deguonies jis uždustų. Poravimosi sezono metu vėžlių patinėliai klajoja, ieškodami patelių. Jie puola viską, ką sutinka, o jeigu persekioja kitas patinėlis, jie susikauna, vienas kitą daužydami šarvais. Kai patinėlis randa patelę, jis puola ir kandžioja jai kojas. Po poravimosi vėžlio patelė į žemėje išraustą duobutę padeda kiaušinius ir palieka juos perintis.Veisimosi metu dauguma vėžlių rūšių deda dvi arba kelias kiaušinių krūveles – kiekvienoje iš jų būna nuo keturių iki daugiau kaip šimto kiaušinių. Dauguma patelių kiaušinius deda į lizdą, kurį iškasa užpakalinėmis kojomis. Kitos patelės, pvyzdžiui, dvokiančiojo muskusinio vėžlio (Sternotherus odoratus), kiaušinius deda po pūvančiais augalais. Kai kurios rūšys, kaip antai Floridos raudonpilvis vėžlys (Pseudemys nelsoni), naudojasi kitų gyvūnų lizdais. Vėžliukai iš kiaušinių prasikala kiaušininiu danteliu, esančiu ant snukio. Iš pradžių jauniklio kūne dar yra trynio atsargų, todėl kurį laiką jam nereikia maitintis. Kai kurių rūšių išsiritę jaunikliai lieka lizde, kol baigiasi žiema. Dauguma vėžlių pernelyg lėti, kad sugebėtų pagauti grobį, todėl minta augalais arba smulkiais gyvūnais, tokiais kaip kirmėlės ir vabzdžių lervos. Jūriniai vėžliai turi savus būdus grobiui gaudyti. Gerai užsimaskavęs grifinis vėžlys prisivilioja žuvis tiesiai į savo nasrus ant liežuvio esančiu kirmėlišku “jauku”. Skarmalotasis vėžlys (Chelus fimbriatus) išsižioja ir susiurbia maistą nelyginant dulkių siurblys. Visos septynios jūrinių vėžlių rūšys turi plokščią, aptakų, lengvą šarvą ir didelius priekinius plaukmenis. Didžiausias yra kietaodis vėžlys (Dermochelys coriacea), aptinkamas šiltesniuose vandenynuose. Kai kurios jūrinių vėžlių rūšys plaukia labai greitai ir gali išvystyti iki 29 km/h greitį. Maitindamiesi vėžliai prisiryja jūros vandens, todėl, norėdami atsikratyti druskos pertekliumi, ima ašaroti. Kai kurie jūriniai vėžliai, kaip antai žalieji, kietaodžiai ir atlantiniai alyviniai vėžliai,leidžiasi į ilgas keliones iš maitinimosi vietų į veisimosi paplūdimius ir atgal. Žalieji vėžliai (Chelonia mydas) iš savo maitinimosi vietų prie Brazilijos krantų veistis migruoja beveik 2250 km į Dangun Žengimo salą, esančią pačiame Atlanto vandenyno pietinės dalies viduryje. Po poravimosi vandenyje vėžlio patelė jūros pakrantėje padeda daugiau kaip šimtą kiaušinių. Tai ilga ir sunki kelionė, nes žalieji vėžliai plaukia tik apie 3 km/h greičiu. Orientuotis jiems padeda žvaigždės, Saulė ir jūros vandenyje esančios cheminės medžiagos. Drambliniai vėžliai, gyvenantys Galapagų salose, esančiose Pietų Amerikos pakrantėse, sveria daugiau kaip 150 kg, o jų šarvas yra iki
1,5 m ilgio. Kai kurių šių vėžlių amžius siekia daugiau kaip šimtą metų. Jie gyvena pakrantės žemumose, tačiau į kalvas keliauja ieškoti vandens. Jie lėtai ropoja taleliais, kuriuos išraižė daugelio vėžlių kartų šarvai.