Rugiapjūtės pradėtuvės pabaigtuvės kūlimo papročiai ir apeigos
5 (100%) 1 vote

Rugiapjūtės pradėtuvės pabaigtuvės kūlimo papročiai ir apeigos

Rugiapjūtė

Arimo įrankiai. Arimas.

Žemdirbystės įrankiai buvo labai įvairūs. Jie skirstomi į žemės dirbimo, sėjos, derliaus nuėmimo ir kūlimo bei vėtymo įrankius.

Seniausi žemės dirbimo įrankiai naudoti pirmykštės žemdirbystės laikais buvo raginiai, kauliniai, akmeniniai ir mediniai kapliai. Daugiausia yra išlikę akmeninių kaplių. Šie pagal formą skirstomi į apvalainius, kurpalinius, plokštiniu ir gyvatgalius. Ankstyviausi yra apvalainiai kapliai: jų rankeną sudarė lenkto medžio šaka, vėliau atsirado šios rūšies kaplių su skyle kotui. Plečiantis žemdirbystei plito akmeniniai plokštiniai kapliai, jie priminė gyvatės galvą. Akmeniniai gyvatgaliai kapliai yra vėlyviausia akmeninių kaplių rūšis, jie buvo naudojami senajame žalvario amžiuje.

Ariamoji žemdirbystė Lietuvoje atsirado III tūkst.pr. Kr., o pirminė kaplinė žemdirbystė turėjo atsirasti daug anksčiau.

Lietuvių arimo įrankiai skirstomi į dvi grupes: žemę purenantys simetrinės konstrukcijos vienadančiai arklai, antrą – verčiantys vagą asimetrinės konstrukcijos vienadančiai žuobriai, dvidantės žagrės, mediniai ir geležiniai plūgai.

Seniausi arimo įrankiai – arklai. Pagal formą jų yra keturi pagrindiniai tipai: kreivagražuliai su horizontalia pavaža, lenktapavažiai, rėžtuviniai ir pavažiniai. Lenktapavažiai arklai buvo plačiai paplitę neolito, žalvario ir geležies amžiuje didelėje pietinės, centrinės ir šiaurinės Europos ir baltų, teritorijoje. Jie manoma, išsivystė iš lazdos, ant kurios rausančiame žemę gale buvo užmaunamas ragas.

Rėžtuviniai arklai greičiausiai atsirado iš medinių kaplių, jie buvo žinomi Europoje, Azijoje, Afrikoje. Rėžtuviniai arklai buvo labai įvairių tipų, pritaikytų skirtingiems dirvožemiams. Rėžtuviniai arklai skirstomi į tris grupes: arklai su ragočiumi ir žema išara, arklai su trumpu grąžulu ar ienomis ir aukšta išara, įleistu į išarą, ir arklai su grąžulu ar ienomis ir aukšta išara.

Iš arklo išsivystė vagą verčiantis arimo įrankis žuobris ir žagrė, šių įrankių atsiradimą sąlygojo tolesnė gamybinių jėgų, gyvulininkystės plitimas ir pastovus laukų daugėjimas. Tobulinti žemdirbystės įrankius vertė ir klimato keitimasis – po truputį jis darėsi drėgnesnis (jūrinis). Keičiantis klimatui, buvo intensyviau sėjamos prie jo prisitaikančios kultūros – rugiai ir avižos.

Seniausias arimo įrankis (vagą verčiantis) buvo žuobris. Šis įrankis turėjo kastuvo pavidalo išarą, platų trikampį noragą, dvi pastovias šonines verstuves ir vieną verstuvę, perkeliamą nuo vieno norago ant kito.

Žagrės Lietuvoje buvo dviejų tipų: žagrės su dviem verstuvėmis, vadinamos lietuviškosios, ir žagrės su viena verstuve. Žagrė įvairiose Lietuvos vietose buvo skirtingai vadinama: žemaičiai ją vadino žambiu, žumbriu, aukštaičiai – arklu, žagre, klaipėdiečiai ir rytprūsių lietuviai – stagute.

Į lietuviškąją žagrę buvo kinkoma pora jaučių, kartais – arklių. Jaučiai buvo jungiami jungu. Kad žagrę būtų lengviau traukti, kartais prie žagrių su ienomis imta pritaisyti ratuką. Į žagres su ienomis valstiečiai kinkė arklius su pavalkais ir viržiais, kartais – ir su lanku. Lietuviškoji žagrė su asimetriška ariamąja dalimi turėjo visas geriausias plūgo ir arklo savybes. Ji buvo meistriškai pritaikyta miškingosios zonos dirvoms, geriausia iš visų plūgo tipo įrankių (vienverstuvių žagrių, žuobrių, medinių plūgų).

Arimas

Pirmąjį arimą mūsų senoliai pradėdavo su ypatingomis apeigomis, burtais, aukomis skirtomis žemei ir jos deivei Žemynėlei. Apeigose moterys negalėjo dalyvauti. Susirinkus visiems šeimos vyrams, maldininkas pasemdavo iš statinės alaus, jo trimis mostais pripildavo savo, taip pat kitų vyrų kaušelius. Prieš pradėdami gerti, dalį gėrimo nuliedavo ant žemės Žemynėlės garbei, sakydami: „Žemynėle, žiedkėlėle, sužydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visokiais javais, būk mums maloninga deivė, tiems mūsų visiems darbams tepadeda angelas, blogus žmones nušalink, kad mūsų neišjuoktų“. Ši apeigų dalis vadinosi žemyneliavimu. Paskui išgerdavo trečdalį kaušelio alaus ir vėl kalbėdavo maldą: „Dėkojame Dievui, kad mus sveikus išlaikė. Taip pat ačiū šeimininkui, šeimininkei ir kitiems gerai atlikusiems darbą, lai jiems Dievas duoda sveikatos. Tegul laimina mūsų gėrimą, kad linksmi būtume ir linksmi išsiskirstytume, tegul ateityje duoda mums daugiau, o ne mažiau“. Po to visi gerdavo iš eilės po tris kartus. Jei būdavo žynys, išgertą kaušelį mesdavo per galvą, o kitas turėjo jį pagauti, kad nenukristų ant žemės. Tada javai turėjo augti dideli ir užaugę nesugulti. Baigę apeigas, krėsdami pokštus, eidavo arti. Norėjo, kad Žemynėlė būtų gerai nusiteikusi, todėl prašė: „Žemynėle, būk linksma“. Vakare grįžę artojai kieme nusiaudavo kojas ir į namus eidavo basi, kad javai užaugtų švarūs. Šeimininkė su kitomis moterimis apliedavo artojus vandeniu, o jie stengdavosi nutempti į kūdrą moteris ir ten jas išmaudyti. Tada vasarą turėję būti pakankamai lietaus. Po to šeimininkė vesdavo visus prie stalo, kur buvo padėta kiaulės galva ir kojos. Tai buvo daroma tam, kad artojas taip lengvai išartų žemę, kaip ją išknisa kiaulė.

Prieš
pradedant pirmąjį arimą, senovėje derliaus dievybėms buvo aukojamos aukos, daugiausia kiaulės, simbolizavusios žemės knisimą, rausimą. Arimui rengdavosi tartum kokiai šventei. Artojas nusimaudydavo, apsirengdavo švariais drabužiais, ypač žiūrėta, kad būtų švarūs marškiniai. Mat tikėta, kad jei artojas į lauką išeisiąs švariai apsirengęs, tai ir javai būsią švarūs, nepiktžolėti. Eidamas į lauką, artojas turėjęs būti linksmas, net dainuoti, tačiau jam drausta švilpauti, nes dirvoje tada niekas neaugsiąs, ji būsianti tuščia.

Arti lietuviai žemdirbiai pradėdavo tam tikru laiku, pagal nusistovėjusius papročius. Buvo vengiama pradėti arti anksčiau, negu nugriaudėdavo pirmasis griaustinis, mat Perkūnas sukrečiąs ir apvaisinąs žemę ir tada pradeda augti žolė. Kai iš medžių imdavo tekėti sula, seniesiems artojams irgi buvo ženklas, kad jau galima išeiti su žagre.

Pirmą kartą į lauką išeinantį artoją šeimininkė palydėdavo, atkeldavo vartus ir sviesdavo į jį kokiu nors daiktu, kad jam geriau sektųsi darbas. Pirmąją arimo dieną, žmonių manymu, artojas turėję skubėti į lauką kuo anksčiau, kad kiti artojai jo neaplenktų ir „neužartų“ – jo javų derliaus nenustelbtų. Anksčiausiai išėjusio arti valstiečio javai turėję gerai augti ir duoti gerą derlių, nes tikėta, jog į jo lauką subėgsią ir pavėlavusių kaimynų javai. Taip pat tą dieną niekad kaimynams neskolindavo, nes tada nesiseksią dirbti arba greitai diltų noragai.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1089 žodžiai iš 3337 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.