Runkeliai
5 (100%) 1 vote

Runkeliai

112131

21.4. Auginimo agrotechnika

Siekiant gauti didelius cukrinių runkelių šakniavaisių derlius, labai svarbu teisingai naudoti visas jų išauginimui reikalingas agrotechnikos priemones. Be to, svarbu, kad derlius būtų išauginamas kuo mažesnėmis sąnaudomis, o šakniavaisiai būtų kokybiški ir cukringi. Cukrinių runkelių sėklos Lietuvoje neauginamos, todėl sekioju auginimo technologija nebus aprašoma.

Vieta sėjomainoje. Pradėjus Lietuvoje plačiau auginti cukrinius runkelius, laukuose jie buvo sėjami po žiemkenčių, bulvių, dobilų, o kai kada ir po vasarinių javų. Pokario metais cukrinius runkelius dažniausiai sėdavo po dobilų ir mėšlu tręštų žiemkenčių. Tačiau niekuomet jų neatsėliuodavo.

67 lentelė. Cukrinių runkelių priešsėlių įtaka šakniavaisių derliui ir kokybei

(LŽŪA, 1989-1992 m. vidutiniai bandymų duomenys)

Cukrinių runkelių priešsėlis Šakniavaisių derlius t/ha Lapų derlius Cukringu-mas % Cukraus išeiga

% Cukraus kiekis t/ha

Žieminiai kviečiai 44,9 32,4 17,9 13,2 6,15

Žieminiai rapsai Dobilai I n.m. 42,8 39,5 34,1 32,0 17,2 17,4 12,9 12,5 5,41 5,21

Bulvės 42,5 35,2 17,7 13,3 5,69

Vasariniai rapsai 41,9 41,1 32,3 31,7 17,0 17,2 12,8 13,0 5,45 5,48

Vikių ir avižų mišinys 43,1 33,0 17,2 13,0 5,70

Joniškėlio bandymų stotyje 1964-1966 m. tirta priešsėlių įtaka cukrinių runkelių derliui. Didžiausias cukrinių runkelių derlius bandymuose gautas auginant juos po kukurūzų, žieminių kviečių ir žirnių, o mažiausias – po dobilų. Cukrinių runkelių priešsėliai 1989-1992 m. tirti Lietuvos žemės ūkio akademijos bandymų stotyje [156]. Vidutiniais bandymų duomenimis, cukrinių runkelių derlingumas (67 lentelė) po visų priešsėlių, išskyrus dobilus, buvo labai panašus. Patikimai derlius sumažėjo, palyginti su sėja po žieminių kviečių, tik sėjant cukrinius runkelius po dobilų.

Cukringiausi šakniavaisiai buvo tuose variantuose, kur cukriniai runkeliai buvo sėti po žieminių kviečių ir bulvių. Didžiausia cukraus išeiga ir didžiausias fabrike pagaminto cukraus kiekis gautas auginant cukrinius runkelius po žieminių kviečių, vikių ir avižų mišinio, bulvių [156].

Nustatyta, kad cukrinius runkelius j tą patį lauką galima sėti ne anksčiau kaip po 4-5 metų. Turint ūkyje specializuotą sėjomainą, cukriniai runkeliai joje gali užimti 17-20% pasėlių ploto. Geriausi priešsėliai mėšlu tręšti arba sėti po daugiamečių bei vienamečių žolių žiemkenčiai. Ankštiniai kaip priešsėlis mažiau tinka, nes po jų cukrinių runkelių šakniavaisiai turi daugiau baltymų ir būna mažesnė cukraus išeiga.

Dirvos dirbimas. Žeme cukrinių runkelių auginimui reikia paruošti atidžiai, kad ji būtų puri ir nepiktžolėta. Pradedama dirbti tuojau pat nuėmus priešsėlį.

Rudeninio žemės dirbimo bandymai 1964-1965 m. atlikti Joniškėlio ir Rumokų bandymų stotyse. Gauti duomenys parodė, kad, norint apvalyti lauką nuo piktžolių, dirvą reikia skusti bent du kartus ir tik po to suarti visu ariamojo sluoksnio gilumu.

1970, 1972 ir 1973 m. rudeninio dirvų dirbimo tyrimai buvo atlikti Rumokų bandymų stotyje. Tyrimų duomenys parodė, kad sukultūrintas dirvas, kuriose nėra daugiamečių piktžolių, galima giliai suarti tuojau nuėmus derlių. Jeigu po arimo rudenį sudygsta piktžolės, jos sunaikinamos kultivatoriumi.

Dotnuvoje 1978-1980 m. tirta rudeninio žemės dirbimo įtaka cukrinių runkelių derliui lengvo priemolio dirvoje. Nustatyta, kad cukriniai runkeliai geriausiai auga ir gaunamas pastoviausias jų derlius, kai dirva iš rudens skutama, ariama, akėjama arba skutama, jeigu reikia, lyginama ir ariama. Po paskutinio dirbimo išlyginta dirva pavasarį ilgiau džiūsta ir 2-4 dienomis vėliau tenka pradėti ją dirbti.

P. Bertulio Dotnuvoje 1978-1980 m. atliktų tyrimų duomenimis, pavasarį dirvą cukrinių runkelių sėjai reikia paruošti kultivatoriumi 10-12 cm gilumu. Tuomet cukrinių runkelių sėkla giliai įsiterpia į dirvą, vienodai sudygsta ir išauga didžiausias derlius. Pavasarį lyginti dirvas nenaudinga, nes sumažėja derlius.

Pavasarį, kai tik galima įeiti į dirvą, suakėjama. Puri dirva gali būti įdirbama sekliai kultivatoriumi ir akėčiomis, labiau supuolusią reikia įdirbti giliau. Prireikus kultivuojama ir akėjama kelis kartus.

232Joniškėlio bandymų stotyje sunkaus priemolio dirvoje 1959-1961 m. tirta kultivavimo gylio įtaka cukrinių runkelių derliui. Duomenys parodė, kad sukultūrintoje dirvoje, kai iš rudens giliai ir gražiai suarta, pavasarinis dirvos purenimo gilumas cukrinių runkelių derliui įtakos neturi. Panašūs duomenys gauti tais pačiais metais ir Rumokų bandymų stotyje lengvo priemolio dirvoje atliktuose bandymuose.

Tręšimas. Cukriniai runkeliai sunaudoja daug maisto medžiagų. Lietuvos žemės ūkio akademijoje 1972-1973 m. atliktų tyrimų duomenimis, 10 t cukrinių runkelių šaknų su atitinkamu lapų kiekiu iš dirvos paima 45-50 kg azoto, 15-17 kg fosforo ir 75-80 kg kalio.

Cukrinių runkelių tręšimu buvo susidomėta pradėjus didėti cukrinių runkelių pasėlių plotams. 1934-1940 m. Joniškėlyje, Dotnuvoje ir Rumokuose azoto trąšų normų nustatymo klausimu atlikta 17 lauko bandymų. Gauti duomenys parodė, kad, auginant juos be mėšlo, į hektarą įterpus 22,5 kg azoto, cukrinių runkelių šaknų derlius padidėjo
8,6-17,2%, įterpus 45 kg azoto, derlius padidėjo 12,1-29,4%, o suvartojus 67,5 kg azoto – net 17,1-36,8%. Derlingesnėje (Rumokų) dirvoje azoto trąšų efektyvumas buvo mažesnis.

Kokiomis azoto trąšomis cukrinius runkelius geriau apsimoka tręšti, tirta 1932 m. Joniškėlio, 1933 m. Dotnuvos ir 1932-1933 m. Rumokų bandymų stotyse. Azoto buvo skiriama po 45 kg veikliosios medžiagos į hektarą. Variante, kur azotu iš viso netręšta, vidutinis cukrinių runkelių šaknų derlius buvo 23,2 t/ha. Azoto trąšos vidutiniškai padidino derlių: Čilės salietra -23,5%, kalio salietra – 22,0%, kalio amonio salietra – 19,3%, Leunos salietra – 18,7% ir amonio sulfatas – 14,7%.

Dotnuvos, Joniškėlio ir Rumokų bandymų stotyse 1932-1937 m. atliktų tyrimų duomenimis, salietrą cukriniams runkeliams geriausia išberti iš karto, nes, išbėrus per du kartus, derlius nepakito, o darbo padaugėjo.

Cukraus fabrikų duomenimis, ne visi cukrinių runkelių augintojai juos tręšdavo organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Pavyzdžiui, 1940 m. 13% cukrinių runkelių pasėlių ploto nebuvo patręšta organinėmis trąšomis, 4,5% negavo fosforo, 17% – kalio ir 2% – azoto mineralinių trąšų. Tręšiamiems plotams vidutiniškai į hektarą buvo įterpta po 30-40 t mėšlo, 200-300 kg/ha superfosfato, 100-150 kg/ha kalio druskos ir 200-300 kg/ha natrio ar kalio salietros.

Nustatyta, kad cukriniams runkeliams labai veiksmingos yra organinės trąšos. Lietuvoje atliktų 13 bandymų vidutiniais duomenimis, tona mėšlo padidina cukrinių runkelių šakniavaisių derlių 148 kg/ha. Tačiau gausiausi derliai gaunami tręšiant ne tik organinėmis, bet ir mineralinėmis trąšomis. Joniškėlio bandymų stotyje 1961-1963 m. atliktų tyrimų duomenimis, netręštame cukrinių runkelių pasėlyje šakniavaisių derlius buvo 23,6 t/ha, patręšus N^P^^ – padidėjo iki 28,7 t/ha, o pridėjus dar 40 t/ha mėšlo, derlius pasiekė 33,1 t/ha.

233Rumokų bandymų stotyje 1959-1961 m. atliktų tyrimų duomenimis, mėšlas cukriniams runkeliams yra efektyvesnis, kai jis įterpiamas iš rudens. Įterpiant mėšlą pavasarį suvėlinama cukrinių runkelių sėja ir dėl to sumažėja derlius. Remiantis atliktų bandymų duomenimis, nustatyta, kad įterpiant mėšlą tiesiogiai cukriniams runkeliams, jo reikia skirti 50-60 t/ha, o kai mėšlas išvežamas priešsėliui, mažiau įtręštose dirvose jo normą tikslinga padidinti iki 60-80 t/ha.

Labai svarbu cukrinius runkelius patręšti ir mineralinėmis trąšomis. Atliktų tyrimų duomenimis, l kg šių trąšų padidina cukrinių runkelių šakniavaisių derlių: azoto – 94,5, fosforo – 40, kalio – 14,2 kg/ha.

Melioruojant, kultūrinant dirvas ir intensyvinant augalininkystę, cukrinių runkelių tręšimo bandymai buvo tęsiami. 1961-1963 m. Joniškėlio bandymų stotyje mineralinių trąšų efektyvumas buvo tirtas mėšlu tręštoje ir netręštoje dirvoje. Gauti duomenys parodė, kad, be mėšlo, didžiausias šakniavaisių derlius ir cukraus kiekis gaunamas patręšus N^P^Kg,,. Mėšlu tręštoje dirvoje cukrinių runkelių derlius buvo didesnis visuose variantuose, negu auginant juos mėšlu netręštoje dirvoje. Tačiau tręšiant mėšlu mineralinių trąšų efektyvumas buvo mažesnis. Ekonomiškiausia trąšų norma taip pat buvo N^P^K^. Didesnės azoto normos mažino cukrinių runkelių cukringumą.

Lietuvos žemės ūkio akademijoje 1972-1974 m. bandymuose patręšus

gausiai NPK trąšomis (azoto – 120-160 kg/ha, fosforo – 120-150 kg/ha ir

kalio 180-200 kg/ha), buvo gauta 45-48 t/ha cukrinių runkelių šakniavaisių.

Remiantis Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad fosforo ir

kalio trąšas cukriniams runkeliams reikia išberti iš rudens, o azoto – pavasarį.

1972-1974 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje atliktų bandymų duomenys

parodė, kad cukriniams runkeliams priemolio dirvoje skirti daugiau kaip 120-

160 kg/ha azoto neracionalu, nes šakniavaisių derlius jau nedidėja (padidėja

tik lapų kiekis), o cukringumas netgi sumažėja. Tai patvirtino ir 1975-1980

m. Rumokų bandymų stotyje atliktų tyrimų duomenys.

Joniškėlio bandymų stotyje 1963-1965 m. ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje 1962-1964 m. ištirta amoniakinio vandens efektyvumas ir jo įterpimo laikas cukriniams runkeliams, Tačiau pastaruoju metu amoniakiniu vandeniu cukriniai runkeliai netręšiami, todėl duomenys tapo neaktualūs.

Cukrinių runkelių tręšimo bandymai 1988-1991 m. vykdyti Panevėžio rajono Ramygalos ūkyje lengvo priemolio ant priesmėlio dirvoje [3]. Didžiausias cukrinių runkelių šakniavaisių derlius užaugo (68 lentelė), patręšus N^^P^K^,,. Fosforo ir kalio trąšos išbertos pavasarį prieš sėją, o azoto per du kartus: N120 – pavasarį ir N45 – papildomai 6-8 lapų porų fazėje. Cukrinius runkelius patręšus daugiau kaip 120 kg/ha azoto, cukrinių runkelių cukringumas mažėjo. Bandymuose ypač efektyvios buvo kalio trąšos.

Kai dirvoje trūksta boro, cukriniai runkeliai suserga sausuoju vidurinių lapų puviniu ir dėl to sumažėja šakniavaisių derlius bei cukringumas. Nustatyta,

234kad cukriniams runkeliams reikia išberti apie 1,5-2,0 kg/ha boro. Kai sėjos metu trąšos beriamos į eilutes, jo pakanka 0,5-0,7 kg/ha, o purškiant ant sulapojusių daigų, reikia sunaudoti 0,25-0,35 kg/ha. Boro trąšos gali būti įterptos tręšiant boro turinčiu granuliuotu superfosfatu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1570 žodžiai iš 3049 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.