RUSIJA
Mantas VasarisOFICIALUS PAVADINIMAS – Rusijos Federacija (Rossiiskaja Federacija).
Senovinis pavadinimas Rusia (Rusj; Rusų žemė – Russkaja Zėmlia: Kijevo
Rusia, Mažoji Rusia, Baltoji Rusia) nuo IX a., Rusija (Rossija) nuo XV a.,
Rusijos imperija 1721-1917; 1917-1991 Rusija dažnai buvo vadinama visa SSRS
teritorija.
Sostinė – Maskva (Moskva), Rusijos sostinė 1462-1712 ir nuo 1991; 1712-1918
Rusijos sostinė buvo Peterburgas (dabar Sankt Peterburgas); 1922-1991
Maskva buvo SSRS ir Rusijos SFSR sostinė.BENDROSIOS ŽINIOS. Rusijos dalis pasaulyje proc. pagal: eksportą 1,1:
bendrąjį produktą 1,7; gyventojų skaičių 2,7; teritorijos dydį 11,4.GEOGRAFINĖ PADĖTIS – Eurazijos šiaurėje (trečdalis teritorijos Europoje, du
trečdaliai Azijoje); ištįsusi iš vakarų į rytus, šalies ilgis iš vakarų į
rytus 9700 km, plotis iš šiaurės į pietus 4000 km: vakaruose prie Baltijos
jūros visiškai nuo likusios teritorijos atskirta dalis – Kaliningrado
(Kaliningrad: Konigsberg; Karaliaučius; dar Rytprūsiai, Mažoji Lietuva)
sritis tarp Lietuvos ir Lenkijos; sausumos siena su 14 valstybiu (iš
šiaurės prieš laikrodžio rodyklę): Norvegija, Suomija, Estija, Latvija,
Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanu, Kazachstanu,
Mongolija, Kinija, Šiaurės Korėja: dažniausiai priskiriama Europai (sostinė
Maskva yra Europoje) arba Azijai (didesnė šalies dalis yra Azijoje; Tuvos
sostinėje Kyzyle yra geografinis Azijos centras).
Europa – Azija. Per Rusijos teritoriją eina didžioji Europos ir Azijos
sąlyginės ribos dalis (iš šiaurės pagal laikrodžio rodyklę): Uralo kalnu
rytiniais šlaitais (60° rytu ilgumos), Kaspijos jūra. Kumos ir Manyčo
įduba, Juodąja jūra.PLOTAS -17075400 kv.km (didžiausia pasaulyje valstybė), 70 proc. šalies
teritorijos užima lygumos.
Rytų Europos arba Rusijos lyguma europinėje dalyje (didžiausia Europoje) –
geologijos požiūriu atitinka Rytu Europos platformą, buvo keturi
ledynmečiai; daug aukštumu ir iškilusiu lygumos daliu: Timano kalvagūbris
(Timanskij kriaž) – senu suirusiu kalnu liekana, Šiaurinės skliautakalvės
(Severnije uvali) – Volgos ir šiaurės Dvinos vandenskyra, Valdajaus,
Smolensko ir Maskvos, Vidurio Rusijos aukštumos – Volgos, Vakaru Dvinos
(Dauguvos), Dnepro ir Dono vandenskyra bei Kursko magnetinė anomalija
Vidurio Rusijos aukštumoje, Pavolgio aukštuma – su atskirais pakilmais,
vadinamaisiais Žiguliu, Gyvačiu ir kitais kalnais, Bendrasis Syrtas –
Volgos ir Uralo vandenskyra; žemumos ir reljefo pažemėjimai: Pečioros
žemuma, zandrinė Meščioros žemuma bei Okos ir Dono lyguma, plokščia
Pakaspijo žemuma.
Pelkėta Vakarų Sibiro lyguma (didžiausia Azijoje) tarp Uralo kalnu ir
Vidurio Sibiro plokščiakalnio; žemumos ir lygumos Šiaurės Sibire ir upiu
slėniuose: Šiaurės Sibiro, Janos ir Indigirkos, Kolymos, Anadyrio ir
Penžinos, Paamūrės žemumos; Vidurio Jakutijos bei Zejos ir Burėjos lygumos;
neaukštas Vidurio Sibiro plokščiakalnis tarp Jenisejaus ir Lenos.
Kalnų daugiausia šalies pakraščiuose: Chibinai Kolos pusiasalyje, Didžiojo
Kaukazo šlaitai europinės dalies pietuose, Altajus, Sajanai, Pabaikalės
kalnai, Stano kalnynas ir Stano kalnagūbris pietuose, Sichotė Alinis,
Džugdžūras, Kolymos, Koriaku ir čiukčių kalnynai rytuose; Čerskio ir
Verchojansko kalnagūbriai Rytų Sibire; Uralo kalnai tarp Europos ir Azijos.
Miškai užima 42, dirbamoji žemė 8 (9 proc. pasaulio: turtingi humusu
juodžemiai europinės dalies pietuose, dar Vakarų Sibiro juodžemiai), pievos
ir ganyklos 5, statiniai ir keliai 2 proc. salies teritorijos.
Šiaurės jūru kelias – jungia Rusijos europinę dalį su Tolimaisiais Rytais
ir Rusijos Šiaure per Arkties vandenyno jūras; ilgis nuo Karos Vartu iki
Providėnijos 5600 km, svarbiausia Arkties ekspediciju bazė Archangelskas;
navigacijos trukmė 2-4 mėnesiai per metus, dar ledlaužiai.
Pakrantės. Daug jlankų ir užutekių jūrų pakrantėse: Kolos pusiasalio
fiordai, didžiųjų upių estuarijos-įlankos: dideli pusiasaliai giliai
įsirėžę j jūras, didžiausi pusiasaliai tūkst.kv.km: Taimyro 400, Kamčiatkos
370, Gydano 150. Jamalo 120, Kolos 100, Čiukčių 50.
Daug salų, dažnai salos ir salynai skiriajūras; didžiausios salos kv. km.:
Naujoji Žemė 82179 – laikoma branduolinių atliekų kapinynu, dvi salos
Šiaurinė 48904 ir Pietinė 33275, Sachalinas 74060 – japoniškai Karafuto,
pietinė dalis 1905-1945 priklausė Ja-ponijai, Naujojo Sibiro 38000 – sudaro
Anžu 29000, Liachovo ir De Longo salynai, Šiaurės Žemė 37000 – sudaro
Spalio Revoliucijos 14200, Bolševiko 11312, Komjaunuolio 9200, Pionieriaus
ir mažesnės salos, Prano Juozapo Žemė 20720 – sudaryta iš 85 salų,
šiauriausias taškas Flygelio iškyšulys Rudolto saloje, Kurilai 14765 –
jskaitant ginčytinas su Japonija Kunaširą ir Iturupą bei mažesnes Habomaju
ir Sikotaną, Vrangelis 7300, Kolgujevas 5200, Vaigačas 3400, Komandorai
1848.KLIMATAS – iš šiaurės į pietus: arkties, subarkties ir vidutiniu platumu
(pereinantis iš jūrinio į žemyninį Kaliningrado srityje, vidutiniškai
žemyninis europinėje dalyje, žemyninis
Vakarų Sibire, ryškiai žemyninis
Rytų Sibire, musoninis Tolimuosiuose Rytuose); žiemą didžioji šalies dalis
,atvira“ šaltoms šiaurinėms oro masėms; žiemą vyrauja Sibiro arba Azijos
anticiklonas rytuose ir “nardantys“ ciklonai europinėje dalyje; šaltos ir
labai šaltos žiemos didesnėje dalyje, sniego dangos trukmė nuo 5-6 mėnesiu
europinėje dalyje iki 9 mėnesių Sibiro Šiaurėje, dažna stipri pūga (purga);
bora – smarkus ir gūsingas vėjas jūru pakrantėse, pučiantis nuo kalnagūbrio
(Novorosijsko bora, Naujosios Žemės bora); vid. metinis kritulių kiekis
Astrachanėje 163 mm (sausringiausia Europos vietovė); žemiausia oro
temperatūra Narjan Mare -51 °C (žemiausia Europoje); vid. žiemos
temperatūra Prano Juozapo Žemėje -24 °C (šalčiausios žiemos Europoje).
“Šalčio polius“ – Oimiakono ir Verchojansko dubumose (Jakutija) susidaro
“šalčio ežerai“, žiema be atlydžiu trunka iki pusės metų, oro temperatūros
inversija (kopiant aukštyn temperatūra kyla); absoliutus oro temperaturos
minimumas °C: Oimiakonas -71, kitais duomenimis -77, Verchojanskas -70
(žemiausios Šiaurės pusrutulyje); pačios žemiausios ir pačios aukščiausios
oro temperatūrų skirtumas Verchojanske 107°C (didžiausias pasaulyje).
atmosferos slėgis Agatoje Sibire 1084 mb (vietovės aukštis 262 m v.j.l.,
1968 12 31 – aukščiausias pasaulyje)
Daugiametis jšalas (dar vadinamas: amžinasis jšalas, kriolitozona) –
uolienos, kurių temperatūra ilgai būna žemesnė negu 0 °C, daugiamečio įšalo
zona užima 10,5 mln. kv. km plotą (daugiausia pasaulyje. 61 proc. šalies
teritorijos) – Rytų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose (išskyrus Primorę,
Kamčiatkos pietinę dalj ir kai kurias kitas teritorijas), šiaurinėje Vakarų
Sibiro dalyje ir europinės dalies Užpoliarėje; amžinojo įšalo storis Rytų
Sibire siekia 600 m, daugelyje vietų ir vasarą dirva atitirpsta tik iki 1 m
gylio.VIDAUS VANDENYS. Apįe 120 tūkst. upių, visas ilgis 2,3 mln. km; daug Sibiro
ir kai kurios europinės dalies upės teka į šiaurę; ampalas – išsiliejęs j
paviršių ir sušalęs vanduo dažniausiai Sibiro upėse, ledo storis šiaurinėse
upėse iki 2 m, dideli potvyniai (Lenos 10 m, Žemutinės Tunguskos 25 m),
ledų sangrūdos; Lenos (30 tūkst. kv. km) ir Volgos (19 tūkst. kv. km)
deltos, Obės estuarija (įlanka).
Ežerų kraštas Karelija (ežeringumas 18 proc.); sūrieji Žemutinio Pavolgio
ežerai Baskunčiakas ir Eltonas (kasama valgomoji druska); gilus tektoninis
Baikalo ežeras.
Pelkės užima 10 proc. šalies teritorijos; Vakarų Sibiro lygumos pelkynai
(apie 1 mln.kv.km – didžiausias pasaulyje “pelkynas“, Vasiuganės pelkės);
Karelijos, Mezenės ir Pečioros pelkės.
Ledynai užima 60 tūkst.kv.km plotą (94 proc. salų ledynai ir 6 proc. kalnų
ledynai).GAMTINĖS ZONOS. Iš šiaurės į pietus septynios gamtinės zonos: arkties
dykumų, tundros, miškatundrės, miškų, miškastepių ir stepių, pusdykumių
(Pakaspijys), drėgnųjų subtropikų (siauras ruožas į pietus nuo Tuapsės
Juodosios jūros pakrantėje); miškų zona skirstoma į tris pazones: taigos,
mišriųjų ir plačialapių miškų (tik europinėje dalyje), musoninių miškų (tik
Tolimuosiuose Rytuose).
Tundra (suomiškai tunturi – bemiškė aukštuma) užima 12 proc. šalies
teritorijos; Arkties vandenyno pakrantėje, šilčiausio mėnesio temperatūra
neviršija +10 °C, kritulių nedaug, amžinasis įšalas; bemiškė – auga