TURINYS
1. ĮVADAS (GEOGRAFINĖ PADĖTIS)
2. RELJEFAS
3. GAMTA
4. KLIMATAS
5. AUGALIJA IR DIRVOŽEMIAI
6. PRANCŪZIJOS GYVŪNIJA
7. SAUGOMOS TERITORIJOS
8. PRANCŪZIJOS KONVENCIJOS
9. PRANCŪZIJOS PARKAI
1. GEOGRAFINĖ PADĖTIS
Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala.
Prancūzija suskirstyta į 96 departamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. Žinomiausios užjūrio teritorijos ir departamentai yra Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Martinika, Prancūzijos Gviana. Bendras jų plotas – 127 000 km², o jose gyvena apie 1,5 mln. žmonių.
2. RELJEFAS
Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai.
Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20 % ploto yra aukščiau nei 500 m.
Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas ( Šiaurės Prancūzijos žemuma ), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Abi jos irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos – Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų.
Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du herciniai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m.
Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500 – 4000 m Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas ( 4807 m ) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000 – 2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai.
3. GAMTA
Prancūzijos kraštovaizdis yra labai įvairus.
Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplauti abraziniai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir Normandijos pajūryje į paviršių išeina senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis.
Didžiausios įlankos – Biskajos, Sen Malo, Senos ( Atlante ), Liono ( Viduržemio jūroje ).
Didžiausi pusiasaliai – Bretanės ir Kotanteno.
4. KLIMATAS
Visos be išimties Vakarų žemumos, t.y. beveik pusė Prancūzijos teritorijos, veikiamos Atlanto oro masių. Klimatas ten jūrinis – drėgnas ir vidutiniškai šiltas. Būdingas menkas žiemos ir vasaros temperatūrų skirtumas. Bretanėje vidutinė liepos temperatūra apie 17° C, o sausio + 7° C.
Pietų Prancūzijoje viešpatauja Viduržemio pajūri
o klimatas. Žiemą nuo žvarbių orų pernašų užstoja Alpės. Todėl žiemos ten drėgnos ir švelnios, sausio vidutinė temperatūra + 8° C, o vasaros karštos ir sausos – vidutinė liepos temperatūra + 23° C. Visus metus šioje krašto dalyje daug saulėtų
dienų.
Centriniame masyve, Pirėnuose ir Alpėse klimatas žemyninis. Čia pučia stiprūs vėjai, gausu kritulių. Kalnų papėdėse sausio vidutinė temperatūra 1 – 3° C, bet aukščiau kalnuose atšąla iki – 20° C. Šilčiausią vasaros mėnesį priekalnėse šiaurėje būna 16 – 18° C, o pietuose – iki 24° C.
Daugiausia kritulių ( 1500 – 2000 mm per metus ) Alpių, Pirėnų, Vogėzų, Sevenų vakariniuose šlaituose, mažiausiai ( 500 – 800 mm ) – Ronos žemumoje, Viduržemio jūros pakrantės rytuose. Bretanės, Kotanteno pusiasaliuose, Garonos žemumos vakaruose iškrinta 800 – 1200 mm, kitose lygumose 600 – 800 mm per metus. Kritulių per visus metus būna tolygiai, išskyrus Viduržemio pajūrį, kur vasara sausa. Lygumose pastovi sniego danga nesusidaro, kalnuose 2500 – 3000 m aukštyje ji laikosi 7 – 11 mėn.