Rusijos stambių kompanijų investicijos Lietuvoje grėsmė Lietuvos suverenitetui
5 (100%) 1 vote

Rusijos stambių kompanijų investicijos Lietuvoje grėsmė Lietuvos suverenitetui

Rusijos stambių kompanijų investicijos Lietuvoje:

grėsmė Lietuvos suverenitetui?

Įvadas

Jausdama užsienio investicijų poreikį, Lietuva ieško investuotojų iš įvairių valstybių. Ir nors galimos investicijos, tikimasi, bus naudingos Lietuvos ūkiui, su jomis susiję ir tam tikri kaštai. Šio darbo tema kaip tik ir yra pasistengti nustatyti galimus kaštus, ypač kai investuojama būtų iš valstybės, kuri pasižymi nestabilia politine padėtimi ir gana komplikuotais santykiais su Lietuva ir ypač su kitomis dviem Baltijos valstybėmis.

Investicijų nauda ir kaštai šiuo atveju yra asimetriški. Kalbant apie naudą, paprastai turima omenyje ekonominė nauda. Galima analizuoti ir ekonominius kaštus. Tačiau šiuo atveju dėmesio centre turėtų būti ne tik ekonominiai, bet ir politiniai bei iš dalies socialiniai kaštai, susiję su esminiais valstybės interesais — suverenumo išlaikymu bei nacionaliniu saugumu. Pastaruosius kaštus, sąmoningai šiek tiek tolstant nuo ekonominės terminologijos, veikiau būtų galima vadinti žala ar grėsmėmis. Todėl ekonominės naudos ir galimų politinių grėsmių svėrimas neatrodo korektiškas, ir tai lems šio rašto darbo turinį. (Apskritai, naudos ir grėsmių svėrimas nėra šio darbo tema, jame — gana vienpusiškai — dėmesys bus sutelkiamas daugiausia į galimus neigiamus ekonominius ir politinius aspektus.)

Tai kelia tam tikrų metodologinių sunkumų — politinės grėsmės ne visada yra išmatuojamos ar aprašomos, dažnai jos atspindi vertybines orientacijas ir suvokiamos tik intuityviai1. Todėl teoretizavimas, juo labiau ekonominis, tokiais atvejais gali būti dar mažiau priimtinas. Rusija — tai šio darbo prielaida — ir yra toks atvejis. (Tai neturėtų reikšti išankstinio neigiamo nusistatymo, o pripažinimą, kad santykiai yra arba gali būti komplikuoti.) Ir kadangi nepakanka teorinės medžiagos, kuria remiantis būtų galima tirti tokius politiškai jautrius ir neapibendrinamus ekonomikos aspektus, šio darbo baigiamojoje dalyje — akivaizdžiau ar ne taip akivaizdžiai — bus pasistengta išlaikyti distanciją nuo vakarietiškų teorinių svarstymų, juolab nuo tokių, kurie grindžiami vien ekonomine logika.

Iš kitos pusės, kaip tik ekonominis racionalumas lemia investuotojų paieškas Rusijoje. Todėl atitrūkimas nuo ekonominių aiškinimo modelių nebūtų pateisinamas. Suverenitetas taip pat turi ne vien politinių, bet ir ekonominių aspektų. Taigi šiame darbe bus naudojamasi keletu Vakarų valstybių mokslininkų teorinių darbų ir, vertinant galimą grėsmę suverenitetui, kartu bus bandoma įvertinti šių darbų relevantiškumą Lietuvos atveju. Vis dėlto, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus svarstymus ir prielaidas, šio rašto darbo tikslas yra atsakyti į klausimą, ar Rusijos bendrovių investicijos kelia grėsmę Lietuvos suverenitetui bei parodyti, kad Rusijos investicijų poveikis Lietuvos suverenitetui gali būti vertinamas pagal ekonominius modelius, tačiau jie yra anaiptol nepakankami, norint nustatyti galimą grėsmę Lietuvos suverenitetui — apimančiam ne vien ekonominius, bet pirmiausia politinius aspektus.

Todėl, apibrėžus pagrindines tyrimo sąvokas, toliau bus pereita prie svarstymų apie ekonominį transnacionalinių korporacijų veiklos poveikį bei jo kontrolę, vėliau jie bus išplėsti iki hipotezių apie platesnį — taigi ir politinį — poveikį ir, pateikus Lietuvos padėtį, jos bus įvertintos. Šis darbas remsis daugiausia merkantilistiniais argumentais.

1. Suverenitetas ir transnacionalinės korporacijos: apibrėžimai ir prielaidos

Suverenitetą apibrėžiant kaip aukščiausiąją galią priimti sprendimus, derėtų tyrimo tikslais konstituciškai postuluojamą aukščiausiąją tautos galią susiaurinti iki valstybės (ir jos vyriausybės) galėjimo savarankiškai spręsti esmingiausius reikalus. Toliau šiame darbe ir bus remiamasi tokiu apsiribojimu. Vis dėlto iškart reikia pripažinti, kad ir tai nėra konkretus apibrėžimas, ne vien dėl „valstybės“ ar „vyriausybės“ nekonkretumo, bet ir todėl, kad dėl daugelio praeities bei konteksto (pirmiausia, globalizacijos) priežasčių idealiai savarankiški sprendimai neįmanomi ir, ko gero, ne visada būtų geriausi. Todėl sprendimų savarankiškumu derėtų laikyti padėtį, kai įsipareigojimai už valstybės ribų esantiems subjektams (kitoms valstybėms, transnacionalinėms korporacijoms ir pan.) ar faktinė priklausomybė nuo jų netrukdo priimti esminių politinių sprendimų ar leidžia neatsisakyti anksčiau pasirinktų orientacijų.

Suprantama, kyla poreikis apibrėžti ir „esminius“ politinius sprendimus bei orientacijas, tačiau vargu ar tai įmanoma patenkinamai padaryti. Bet kuriuo atveju, į tokią kategoriją turėtų patekti nacionalinis saugumas, o, siaurinant apibrėžimus iki ekonominės veiklos sričių,— energetikos ir kuro pramonė, transportas, telekomunikacijos ir pan. Tad užsienio, o šiuo atveju — Rusijos, investicijų grėsmė Lietuvos suverenitetui turėtų būti nagrinėjama pirmiausia kaip investicijų į kuro ir energetikos pramonę bei kitas minėtas pramonės šakas grėsmė.

Grėsmės sąvoka taip pat svarbi šiam darbui. Sjuzan Streindž (Susan Strange) nurodo, kad pagrindinė grėsmė žmogui yra grėsmė gyvybei, pagrindinė grėsmė valstybei yra grėsmė jos išlikimui, tačiau tarptautinėje politinėje
ekonomijoje išlikimą lemia kur kas daugiau ir įvairesnių veiksnių. Vis dėlto, be gamtos ir individualių griaunamųjų veiksmų, pagrindinis grėsmės šaltinis yra valdžios konfliktai — ne šiaip daugelio valdžių egzistavimas, bet jų nesutarimai dėl kiekvienos iš jų ribų. Taigi grėsmė saugumui kyla iš bet kokios situacijos, kai dvi valdžios konfliktuoja, negalėdamos slaptai ar atvirai egzistuoti kartu ir kai silpnesnysis valdžios šaltinis laikomas viršijęs stipresniojo tolerancijos ribas2.

Tačiau, kaip nurodo Baris Buzanas (Barry Buzan), konkurencinis kapitalizmas yra pagrįstas tam tikru nuolatinio visų jo vienetų nesaugumo laipsniu, ir ekonominis saugumas kapitalizmo atveju atrodo kaip terminų prieštaravimas. Nesaugumo galima išvengti protekcionizmu ir valstybės valdoma plėtra, tačiau tokios priemonės iš principo yra tik laikinos3.

Šis darbas remsis transnacionalinių korporacijų teorijomis, t. y. bus daroma prielaida, kad Rusijos kompanijos, investuojančios ar norinčios investuoti į kai kuriuos ekonomikos sektorius yra transnacionalinės korporacijos. Tokiu atveju vienas iš priimtiniausių yra Roberto Gilpino pateiktas daugianacionalinės korporacijos (į pavadinimų skirtumus įvairiose teorijose toliau nebus kreipiama dėmesio) apibrėžimas: tai firma, kuriai priklauso ir kuri valdo ekonominius vienetus dviejose ar daugiau šalių. Dažniausiai tai apima tiesiogines korporacijos užsienio investicijas ir ekonominių vienetų (aptarnavimo, išgaunamosios pramonės ar gamybos įmonių) nuosavybę keliose valstybėse4.

Tiesa, šis apibrėžimas turi tam tikrų trūkumų, ypač svarbių šiam darbui, nes nenurodo transnacionalinės korporacijos veiklos centro, o šiame darbe bus manoma, kad kompanijų centrai įsikūrę Rusijoje. Todėl vertėtų pateikti ir Roberto Volterso (Robert S. Walters) bei Deivido Bleiko (David H. Blake) apibrėžimą: daugianacionalinės korporacijos — tai ekonominės įmonės — gamybos, išgaunamosios pramonės, aptarnavimo ir finansinės,— kurios turi savo centrą vienoje valstybėje ir vykdo verslo veiklą vienoje ar daugiau užsienio šalių5. Tiesa, šis apibrėžimas be autorių kvalifikavimo, kad kalbama apie tiesiogines, o ne portfelio investicijas, taip pat nėra pakankamas.

Pagaliau, reikėtų nurodyti, kad valstybė, kurioje įsikūręs transnacionalinės korporacijos centras, bus vadinama kilmės valstybe, o valstybė, kurioje veikia transnacionalinės korporacijos padaliniai (filialai) — veiklos valstybe.

2. Transnacionalinės korporacijos ir veiklos valstybės: ekonominės grėsmės suverenitetui

Ekonominė transnacionalinių korporacijų veikla yra svarbiausias jų aspektas. Kadangi ji vykoma ne tik kilmės, bet ir veiklos valstybėje, neišvengiamai kyla tam tikrų sunkumų, susijusių su eksteritorialumu bei galimybėmis kontroliuoti kitos valstybės įmones, iš valstybės pusės, ir veiklą kitoje valstybėje, iš transnacionalinės korporacijos pusės. Šie sunkumai daugiau ar mažiau susiję su valstybės suvereniteto ekonominiais aspektais, todėl verta juos aptarti, skirstant pagal Džoano Edelmano Spero (Joan Edelman Spero) modelį6 — į problemas, susijusias su verslu bei poveikiu veiklos valstybės ekonomikai, ir į problemas, susijusias su valstybės vykdoma ekonominės veiklos kontrole. Nors pastarosios su valstybės suverenitetu susijusios glaudžiau, pirmosios turi itin didelę reikšmę, aiškinant transnacionalinių korporacijų veiklos paskatas, be to, jos sukuria tam tikrą struktūrinį kontekstą, kuris pagal kai kurias galios sampratas gali ne tiek lemti sprendimus, kiek sprendimų motyvus.

Ši rašto darbo dalis susijusi su struktūrine galia, kurią S. Streindž apibrėžia kaip galią spręsti, kaip turi būti veikiama, nustatyti schemas, kaip valstybės gali sąveikauti tarpusavyje, su žmonėmis ar transnacionalinėmis korporacijomis. Bet kurios sąveikos dalyvio santykinė galia yra didesnė, jei ji dar lemia ir santykio aplinkos struktūrą7. S. Streindž skiria keturias tokios sąveikos struktūras: struktūrinę galią turi tie, kas (1) gali kontroliuoti žmonių saugumą, ypač nuo prievartos; (2) gali nuspręsti gamybos ir būtinų paslaugų pobūdį; (3) gali kontroliuoti kredito pasiūlą ir paskirstymą; (4) turi žinių ir gali visiškai ar iš dalies riboti jų pateikimą8. Visoms šioms galios rūšims būdinga tai, kad prieinamų galimybių ribomis jos turėtojas gali manipuliuoti be tiesioginio spaudimo priimti vieną ar kitą sprendimą.

2.1. Efektyvumas, augimas ir gerovė

Kaip nurodo R. Voltersas ir D. Bleikas, korporacijos plečiasi į tarptautinę rinką dėl svarių ekonominių ir verslo priežasčių, remdamosi egoistiniais interesais. Vis dėlto kiekviena pramonės šaka turi savo postūmių internacionalizacijai9.

Išgaunamoji pramonė yra tradiciškai tarptautinė, nes priklauso nuo žaliavų buvimo vietos. Todėl net jei yra vietos žaliavų, vienu ar kitu momentu imama jų ieškoti užsienyje, siekiant pakeisti ar papildyti savo šalyje išgaunamas žaliavas. Be to, žaliavų tiekimo iš užsienio kontrolė gali tarnauti kaip apsauga nuo tiekimo sutrikimų ar kaip išankstinis manevras, kuriuo siekiama neleisti konkurentams išnaudoti tų pačių išteklių.

Pramonės korporacijos steigia užsienio padalinius dėl kitokių priežasčių: mažesnių kaštų, gaminant pardavimo vietoje, geresnio produkto pritaikymo prie vietos
poreikių, mažesnių darbo kaštų, siekimo neprarasti rinkos konkuruojančioms įmonėms, siekimo užkirsti kelią konkuruojančiai firmai plėsti rinkas pasaulyje, priverčiant ją konkuruoti pirmiausia savo šalies rinkoje, poreikio išvengti tarifų ir netarifinių barjerų ar sumažinti jų poveikį, veiklos valstybės lengvatų ir skatinimo investuoti ar reikalavimų, kad tam tikra produkto dalis būtų gaminama vietoje, taip pat dėl kilmės valstybės skatinančios politikos, per didelės konkurencijos kilmės valstybėje (produkto ciklo teorija).

Kitokio tipo įmonės turi papildomų paskatų, tačiau apskritai, pasak R. Volterso ir D. Bleiko, tai rodo, kad nėra „kapitalistų sąmokslo kontroliuoti pasaulį“, o tik racionalus atsakas į atsirandančias verslo užsienyje galimybes10. Vis dėlto esminis prieštaravimas tokiam požiūriui galėtų būti normatyvinis: tai, kas racionalu korporacijai, nebūtinai yra racionalu veiklos valstybei. Dėl to pastarajai gali atsirasti kaštų, susijusių su mažiausiai keturiais transnacionalinių korporacijų veiklos aspektais. Pirma, gali atsirasti technologinė priklausomybė: nors kartu su transnacionalinių korporacijų atėjimu, tikėtina, bus įvežta naujų technologijų, tačiau tai gali sustabdyti vietos mokslininkų veiklą. Antra, už tokią technologiją veiklos valstybei gali tekti mokėti tiek, kiek nustatys monopolistinė transnacionalinė korporacija. Trečia, su transnacionaline korporacija ateinantis patyrimas gali neleisti veiklos valstybei išsiugdyti savo patyrusių specialistų. Ketvirtasis aspektas susijęs su oligopoliniu transnacionalinių koporacijų pobūdžiu. Užsienio konkurentų atėjimas į veiklos valstybės rinką gali stimuliuoti konkurenciją ir didinti efektyvumą, tačiau efektyvumas lygiai taip pat gali sumažėti, jeigu galinga korporacija neįveš naujų technologijų, o tik perims vietos firmų kontrolę11. Pagaliau, transnacionalinės korporacijos gali įvežti netinkamas technologijas.

R. Voltersas ir D. Bleikas pateikia daugiau argumentų prieš transnacionalinių korporacijų veiklą. Gavybos pramonės įmonės gali iš veiklos valstybės „atiminėti“ gamtos išteklius, be to, paprastai tokios firmos neturi platesnių ryšių su veiklos valstybės ūkiu. Dėl gamtos išteklių svarbos užsienio firmos dažnai laikomos bendradarbiaujančios su kilmės valstybės vyriausybe, kuri kartais gali įsikišti į veiklos valstybės politiką. Lietuvos atveju kur kas svarbesni šių dviejų autorių argumentai prieš gamybos įmonių veiklą. Nors jos yra žymiai labiau, ne vien buvimo vieta ir darbininkų tautybe, susijusios su veiklos valstybės ūkiu, toks transnacionalinių kompanijų integracijos mastas taip pat kelia rūpesčių. Kai kurių korporacijų apyvarta yra didesnė už daugelio valstybių bendrąjį nacionalinį produktą (BNP), ir bijomasi (dažnai klaidingai), kad tokia galia bus panaudota prieš valstybę. Konkretesnė grėsmė yra tai, kad užsienio kompanijos šalyje investuos į pelningiausias, labiausiai technologiškai pažengusias, greičiausiai augančias pramonės šakas, ir dar padidins savo pranašumą prieš nacionalinius gamintojus.

Dar vienas, kai kurių tyrinėtojų nuomone, neigiamas transnacionalinių korporacijų veiklos aspektas yra jų įtaka veiklos valstybės mokėjimų balansui. Išsivežamas pelnas, pajamos už licencijas ir paslaugas, išlaidos žaliavų ir reikiamos įrangos importui gali viršyti kapitalo įvežimą, dėl importo substitucijos sutaupytas lėšas ir pajamas iš eksporto12. Be to, kapitalą investicijoms transnacionalinė korporacija gali skolintis vietos rinkoje, išstumdama nacionalines kompanijas.

Transnacionalinės korporacijos yra santykinai mobilios, tuo tarpu valstybė ir jos darbo jėga tokiu mobilumu nepasižymi. Todėl koporacijos neretai gali perkelti savo veiklą į kitą valstybę ar regioną arba užsiimti spaudimu, reikalaudamos palankesnių veiklos sąlygų. Jos taip pat gali naudotis valstybių jautrumu tam tikros veiksmų rūšims, kuris kyla iš ekonominės tarpusavio priklausomybės. Be to, platus transnacionalinių korporacijų veiklos tinklas leidžia joms išvengti įvairių reglamentų ir taisyklių, su kuriomis transnacionalinei korporacijai sutikti yra nenaudinga. Pagaliau, korporacijos gali perskirstyti išteklius taip, kad daugiau jų bus sutelkta gaminti ar parduoti prekes, kurios veiklos valstybei nėra labiausiai būtinos. Su tuo susijęs ir argumentas, kad transnacionalinės korporacijos pagilina pajamų pasiskirstymo nelygybę arba sukuria naujų struktūrinių — ekonominių, socialinių ir politinių — lūžių.

Taigi transnacionalinės korporacijos gali sukelti bent trijų rūšių problemų. Pirma, turėdamos platų tarptautinį tinklą, jos gali išnaudoti ekonominę valstybių tarpusavio priklausomybę ir kartu išvengti kontrolės konkrečiose valstybėse. Antra, transnacionalinės koporacijos veiklos valstybei yra užsienio subjektai, kurie, jos politikos požiūriu, gali elgtis nenaudingai ar bent neįprastai. Trečia, korporacijos dažnai laikomos įmonėmis, artimai susijusiomis su buvimo valstybės vyriausybe, ir galinčiomis skleisti jos įtaką13. Šios problemos bus aptartos kiek vėliau, o kol kas, padarius išvadą, kad valstybių ir transnacionalinių korporacijų poreikiai ir motyvai gali skirtis, bus aptarta, ar (ir kaip) veiklos valstybės gali kontroliuoti jų veiklą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2338 žodžiai iš 7635 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.