Rusijos vykdomoji valdžia
5 (100%) 1 vote

Rusijos vykdomoji valdžia

RUSIJOS VYKDOMOJI VALDŽIA

TURINYS

ĮVADAS 2

1. RUSIJOS VALDYMO ISTORIJA 3

2. VYKDOMOJI VALDŽIA RUSIJOJE 5

2.1. Prezidentas 5

2.2. Rusijos konstitucijoje reglamentuojamos Prezidento teisės ir pareigos 6

3. PREZIDENTINĖ VYKDOMOSIOS VALDŽIOS TARNYBA 9

3.1 Rusijos Federacijos Vyriausybė 9

3.2 Rusijos Federacijos Saugumo Taryba 12

3.3 Rusijos Federacijos Valstybinė Taryba 13

3.4 Rusijos Federacijos Prezidentinė komisija 14

4. RUSIJOS POLITINĖ PADĖTIS „Lietuvos ryto“ ir „Atgimimo“ DIENRAŠČIUOSE 15

IŠVADOS 19

LITERATŪRA 20

ĮVADAS

Vykdomoji valdžia – tai valstybės valdžios institucijų pagrindas, kuris atlieka įstatymų vykdymo funkciją, vadovauja ginkluotosioms pajėgoms, šalies santykiams su užsienio valstybėmis ir pan.

Kartais vykdomąją valdžią galima suprasti kaip valdžios žmogų – carą, partijos generalinį sekretorių ar Prezidentą. Tačiau taip pat teisinga manyti, kad tai vykdomoji valdžia – tai tam tikro administracinio organo atsakingumas už valstybės politikos gyvenimą. Ji nustato kiekvienos institucijos pavaldinių įgaliojimų ribas, kad taip būtų užtikrinta laisva pilietinės visuomenės raida, užkirstas kelias galimiems piktnaudžiavimams valdžia bei galimybę sukoncentruoti valdžią vieno asmens ar vienos institucijos rankose.

Šio darbo tikslas yra apžvelgti Rusijos vykdomosios valdžios mechanizmą, atskleisti jo sandarą bei esmę.

Darbo metodai:

ü analizuojama teorinė medžiaga

ü apžvelgiama publicistinė literatūra bei internetiniai straipsniai

Ruošiant šį darbą buvo iškelti tokie pagrindiniai uždaviniai, kuriais remiantis stengsimės paaiškinti Rusijos vykdomosios valdžios aparatą:

1. Apžvelgti svarbiausius Rusijos valdymo etapus nuo XX a.;

2. Apžvelgti dabartinę Rusijos vykdomąją valdžią;

3. Paanalizuoti Rusijos vykdomosios valdžios institucijas, jų veiklą ir tarpusavio santykį

4. Aptarti „Lietuvos ryto“ ir „Atgimimo“ dienraščių bei internetinius straipsnius apie Rusijos vykdomąją valdžią.

1. RUSIJOS VALDYMO ISTORIJA

1917 m. rinkimuose į Maskvos Ir Petrogrado tarybas daugumas gavo bolševikai. Jie sudarė savo vyriausybę (Liaudies Komisarų Tarybą), kurios pirmininku tapo Vladimiras Iljyčius Leninas. Levas Trockis užėmė užsienio reikalų, o Josifas Stalinas – tautybių reikalų komisaro pareigas. Sukūręs Komunistų partiją, suformavęs jos gyvenimo ir darbo principus, praturtinęs gausiu idėjiniu palikimu, V. Leninas ir toliau esmingai veikė Tarybų šalies gyvenimą, sąlygodamas jos orientacijas, gyvenimo būdą ir veiklos kryptis.

Po V. Lenino mirties J. Stalinas tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Šis postas leido jam stipriai įtakoti partijos valdymą ir lėmė sėkmę kovojant dėl valdžios. Perėmęs vadovavimą partijai, pasirodė esąs tokiam postui nepakankamo intelektualinio lygio, pernelyg įtarus ir pernelyg savarankiškas. Dėl šio vadovo partijoje ir šalyje įsigalėjo savavališki gyvenimo problemų sprendimo būdai, sumenko visuomenės demokratinės raidos tendencijos, smuko individo reikšmė visuomenės gyvenime, įsigalėjo ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi disproporcijos, nepakankamai objektyvus socialistinės valstybės vietos ir vaidmens pasauliniuose procesuose suvokimas.

J. Stalinas sustabdė Lenino ūkinių nuolaidų (NEP‘o) politiką ir pradėjo beatodairišką SSRS pramoninimo ir kolektyvinimo programą. Organizavo masinius teroro aktus. Jam vadovaujant, 1936 m. buvo priimta SSRS konstitucija, skelbusi apie socializmo pagrindų sukūrimą. Po karo įvedė bolševikinį režimą daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, vykdė trėmimus Pabaltyje ir kitur.

Po Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (TSKP) XX suvažiavimo neigiamos tendencijos partijos ir valstybės gyvenime buvo pasmerktos, bet visiškai išgyvendinti jų nepavyko. N.Chruščiovą, kurio iniciatyva buvo daugiausia padaryta stengiantis parodyti tikruosius pragaištingus asmenybės kulto padarinius, prie partijos vairo pakeitęs L. Brežnevas, siekė stabilizuoti ekonomiką ir kultūrą, leido įsigalėti iki to laiko jau spėjusiam išsikeroti biurokratizmui, įsiviešpatauti su gyvenimu mažai susijusiomis vadovavimo formoms ir normoms, atsirasti ir įsigalėti melui, korupcijai. Visa tai virto tuo, ką partijos XXVII suvažiavimas apibūdino „šalies sustingimu“, o būtinybė jį įveikti suformavo persitvarkymo ir ekonominio bei socialinio vystymo programą.

M. Gorbačiovas vadovaudamas partijai iškėlė svarbius visuomenės demokratizavimo ir valstybės vystymosi etapo principus. Visuomenės ir valstybės persitvarkymas — nelengvas uždavinys, paliečiantis kiekvieną žmogų. Piliečiai privalėjo savyje įveikti egoistinius ir išaukštinti visuomeninius idealus. Visuomenė turėjo užtikrinti būtiną persitvarkymui kritiškumą, ir socialistinei visuomenei neišvengiamą idėjinę ir politinę vienybę.

Didžiausią perversmą M.Gorbačiovo valdymo metu padarė jo vykdoma “atvirumo”, politika, kurios vienas aspektų buvo didesnis vyriausybės atvirumas savo veiklos bei visuomenę dominančių įvykių atžvilgiu. Kitas aspektas – leidimas atskiriems individams ar leidėjams laisvai diskutuoti politiniais klausimais. Laisvas tokių pažiūrų reiškimas anksčiau būtų įvertintas kalėjimu (o Stalino valdymo metu net mirties nuosprendžiu!). Tarybiniams žurnalistams tapo
įmanoma kritikuoti vyriausybės politiką, komunistų partiją ar net patį M.Gorbačiovą.

Kitas svarbus žingsnis į TSRS demokratizavimą buvo – visuotiniai naujo tarybinio Parlamento, Liaudies deputatų tarybos, rinkimai. Lyginant su kitomis vakarų valstybėmis, tai nebuvo laisvi rinkimai, nes 90 procentų kandidatų buvo valdančiosios Komunistų partijos nariai ir jokios kitos politinės partijos dalyvauti negalėjo. Tačiau rinkimai buvo vykdomi slaptu balsavimu; buvo galima pasirinkti kandidatus; sąžiningai buvo skaičiuojami balsai. Tai buvo artimiausias laisviems rinkimams renginys nuo komunistų valdymo pradžios.

2. VYKDOMOJI VALDŽIA RUSIJOJE

Respublikoje su skirtinga valdymo forma, valdžia yra padalinta į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Rusijos Federacijos Konstitucija nustato, kad vykdomąją valdžią sudaro Prezidentas ir pirmasis ministras. Tačiau Prezidentui paliktas dominuojančios figūros vaidmuo – jis vykdomosios valdžios vadovas. Stiprus Rusijos Prezidento vaidmuo kartais yra tapatinamas su Šarliu de Goliu (1958-69) Prancūzijos penktosios Respublikos laikais. Konstitucijoje kalbama apie daug pirmumo teisių, tačiau keletas jų buvo sujungta ir išvystyta jau valdant Borisui Jelcinui. Nereikia pamiršti, kad Prezidentas kaip valstybės vadovas dar yra ir vykdomosios valdžios institucija, kurios įgaliojimai nebūtinai turi tilpti į „vykdomosios valdžios“ sąvoką. Tenka pripažinti, kad Rusijoje yra įteisinta kažkas panašaus į vienvaldį Prezidento valdymą [11].

2.1. Prezidentas

Šiuo metu Rusijos Prezidento pareigas eina, antrą kartą rinkimus laimėjęs, Vladimiras Vladimirovičius Putinas. V. Putinas buvo inauguruotas Prezidento pareigoms 2000 kovo 7 dieną. Jis buvo išrinktas 52.94 procentais balsavusiųjų. V. Putinas laikinai ėjo Prezidento pareigas nuo Boriso Jelcino atsistatydinimo 1999 metų gruodžio 31 dienos. B. Jelcinas buvo išrinktas 1996 metais liepos 3 dieną, keturių metų laikotarpiui.

1999 metais rugpjūčio 9 dieną B. Jelcinas buvo paskyręs V. Putiną eiti Ministro Pirmininko pareigas, o Dūma tokiam sprendimui oficialiai pritarė 1999 metų rugpjūčio 16 dienos balsavimu, 233 balsai prieš 84 balsus su 17 deputatų susilaikymu. Jis pakeitė Sergejų Stepašiną, kuris buvo paskirtas eiti šias pareigas nuo 1999 metų gegužės 12 dienos.

Prieš paskyrimą ministru pirmininku, nuo 1998 metų liepos mėnesio V. Putinas vadovavo aviacijos puskarininkių blokui (FSB). V. Putinas pabaigė teisės studijas Leningrado Valstybės Universitete ir nuo 1990 metų pradėjo dirbti užsienio žvalgybos direktorate SSRS KGB. Turimomis žiniomis, tam tikrą laiką jis dirbo Vokietijoje. Grįžtant į Leningradą, V. Putinas tapo Leningrado Valstybės Universiteto viceprezidento patarėju ir buvo atsakingas už tarptautinius nesutarimus.

Nuo 1998 metų liepos iki 1999 metų kovo V. Putinas vadovavo Federalinės apsaugos tarnybai [8]. Rusijos įstatymai nustato, kad Prezidentą renka tauta keturiems kadencijos metams. Paskutiniai rinkimai vyko 2004 metų kovo 14 dieną, ateinantys rinkimai įvyks 2008 – aisiais.

2.2. Rusijos konstitucijoje reglamentuojamos Prezidento teisės ir pareigos

Prezidentas yra demokratinių valstybių vadovas, valstybės institucijų, vykdančių aukščiausiąjį atstovavimą šalies viduje ir tarptautiniuose santykiuose, aukščiausiasis pareigūnas. Šalies vadovas yra savotiškas valstybės simbolis ir tautos oficialus atstovas. Jo statusą reglamentuoja Rusijos Federacijos konstitucijos IV skyriaus 80 – 93 straipsniai ir Prezidento įstatymas.

Rusijos Federacijos prezidento rinkimų taisyklės nustatomos federaliniais įstatymais. Šalies Prezidentas yra renkamas piliečių remiantis visuotine, lygia, tiesiogine balsavimo teise, slaptu balsavimu. Kiekvienas Rusijos pilietis, ne jaunesnis kaip 35 metų ir su nuolatine gyvenamąja vieta, registruota Rusijos Federacijoje ne mažiau kaip 10 metų, gali pretenduoti į prezidento postą, tačiau tas pats asmuo, negali būti renkamas prezidentu, daugiau kaip du kartus (1, 81 str.).

Rusijos Federacijos Prezidentas garantuoja, kad šalies konstitucija užtikrintų žmogaus teises, laisves ir pilietiškumą. Pagal konstituciją Prezidentas priima įstatymus, kurie turi saugoti Rusijos suverenumą, nepriklausomybę ir valstybės integralumą, garantuoti koordinuotą funkcionavimą bei visų institucijų sąveiką. Rusijos Prezidentas nustato pagrindines vidaus – užsienio politikos kryptis ir reprezentuoja Rusijos valstybę šalyje ir už jos ribų (1, 80 str.).

Turi teisę pirmininkauti vyriausybės susirinkimams, bei priimti sprendimus dėl vyriausybės registracijos. Prezidentas skiria:

§ Ministrą pirmininką Vyriausybei formuoti (Dūmai pritarus);

§ Kandidatus į Rusijos Federacijos Centrinio Banko pirmininko postą, bei iškelia klausimą prieš valstybės Dūmą, dėl atleisto Rusijos Federacijos Centrinio Banko pirmininko;

§ Skiria ir atleidžia Rusijos Federacijos pirmininko pavaduotojus ir federalinius ministrus (Ministro pirmininko siūlymu);

§ Tarybai pristato kandidatus į Rusijos Konstitucinio, Aukščiausiojo Teismo, Aukštojo Arbitražinio (trečiųjų) Teismo teisėjus, taip pat kandidatą į generalinio prokuroro postą;

§ Kitų federalinių teismų teisėjus;

§ Skiria ir atleidžia Rusijos Federacijos Prezidento įgaliotus atstovus;

§ Skiria ir atleidžia Rusijos Federacijos
pajėgų aukščiausią vadovybę;

Formuoja ir vadovauja Rusijos Saugumo Tarybai, statusu, kuris nustatytas federalinių teismų; formuoja Rusijos Federacijos Prezidentinę Administraciją.

Po konsultacijų su Federalinės Asamblėjos atsakingais komitetais ir komisijų pirmininkais, šalies vadovas skiria ir atšaukia Rusijos Federacijos diplomatinį įgaliotinį užsienyje ir tarptautinėse organizacijose (1, 83 str.). Prezidentas gali:

§ Paskelbti valstybės Dūmos rinkimus, remiantis Rusijos Federacijos Konstitucija ir įstatymais;

§ Paleisti valstybės Dūmą tam tikrais atvejais ir remiantis Rusijos Federacijos Konstitucijos nustatytomis taisyklėmis;

§ Paskelbti referendumą remiantis konstitucinės teisės nustatytomis taisyklėmis;

§ Pateikti valstybės Dūmai įstatymų projektus;

§ Pasirašyti ir viešai kurti federalinius įstatymus;

§ Kreiptis į Federalinę Asamblėją su kasmetinėmis žiniomis dėl šalies situacijos, dėl valstybės vidaus ir užsienio politikos (1, 84 str.)

§ Spręsti Rusijos Federacijos pilietybės klausimus ir atsižvelgti dėl politinio prieglobsčio;

§ Apdovanoti Rusijos Federacijos valstybės apdovanojimais, apdovanoti garbės titulais, aukštesniaisiais kariuomenės ir specialiais laipsniais;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1590 žodžiai iš 5250 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.